Mindaugas Šerna. Kas atrems Partizanų vardą niekinančius moderniuosius bolševikus?

Vis girdime kai kurias personas kalbant apie Partizanus, neva šie buvo nusikaltėliai, nes, matai, jie nužudė žmonių, ir todėl visaip bando juodinti jų vardą, ignoruodami aplinkybes. Verta apmąstyti –arba jie nesupranta, ką kalba ir apskritai nesuvokia to meto ir ką reiškė būti okupuotai Tautai, kai ji tiesiogine prasme naikinama savoje žemėje, ir nesupranta, ką reiškė priešintis okupacijai, pasirenkant Partizano kelią – kovotojo už laisvę kelią, arba tai yra sąmoningas veikimas su akivaizdžiais tikslais –paminti mūsų tautos dvasią. 

Tuo metu, kai dauguma lietuvių baimingai prisitaikė prie okupacijos, o kiti uoliai tapo tos okupacijos, komunistinio režimo, bendrakeleiviais ir karjeristais/išdavikais, tai būtent Partizanai buvo tie, kurie ėjo prieš diktuojamą srovę, būtent jie paliko savo šeimas ir išėjo į miškus.

Į miškus išėjo įvairaus amžiaus, profesijų žmonės, moterys ir vyrai, kurie niekaip negalėjo prisitaikyti prie neteisybės ir būti tais, kurie išduoda save ir savo tėvynę. Jie rinkosi mirtį savo noru, nes daugeliu atvejų jų tik tai ir telaukė. Bet tai nebuvo mirties troškimas, tai buvo laisvės troškimas ir tiesioginė auka mūsų visų Tėvynei ir to vaisius mes šiandien visi valgom kaip niekur nieko, net nesusimąstydami, kokia to kaina.

Ta kova buvo pragariška ta prasme, kad jėgos buvo nelygios – raudonieji turėjo praktiškai neribotus karinius išteklius – ginklus, specialias pajėgas, kurios ženkliai viršijo mūsų tautiečių, brolių skaičių ir jų ginklus. Priešas buvo negailestingas ir neįtikėtinai žiaurus bei klastingas. 

Negana to, bolševikams tarnavo krūva „savų“ lietuvių, išpažinusių raudoną tiesą ir skųsdavusių Partizanus. Būtent jų padaryta žala, naikinant tiek Partizanus, tiek tuos, kurie jiems talkino globodami, maitindami, būdami ryšininkais, buvo kone didžiausia.

Tai buvo žiaurus karas – raudonasis režimas pagautus kovotojus žiauriai kankindavo, o nužudytus išniekindavo miestų ir miestelių aikštėse, išmėtydavo lavonus gabalais pakelėse, o tautiečiams juos surinkus ir palaidojus, dar ir išniekindavo jų kapus. 

Partizanai tokiais dalykais neužsiimdavo; jie kaip tik surengdavo garbingus karo lauko teismus, vesdavo sąrašus, nekankindavo karių ir neniekindavo lavonų, juos palaidodavo.

Nėra paslaptis, kad bolševikai buvo įsigudrinę daryti nusikaltimus Partizanų vardu. Tereikėdavo apsirengti jų apranga. Taip sklisdavo melaginga žinia, kad Partizanai – banditai. Ne vieną pavyko suklaidinti, tačiau daugelis aiškiai atpažindavo savo didvyrius – jie buvo tvarkingi, mandagūs ir visada pasitempę.

Mūsų kovotojai paliko krūvas rašytinių šaltinių, dokumentų, dienoraščių, dainų, eilėraščių, dailės darbų, maldų – jose atsispindi aukšta mūsų laisvės kovotojų kultūra, mąstymas, meilė Tėvynei. Išlikusios ir dainos skirtos priešui, kuriose nesijaučia neapykantos jiems, veikiau užuojauta. 

Ar skaitėt Partizano priesaiką? Štai ji: 

„Aš ________ prisiekiu Visagalinčio Dievo akivaizdoje vardan kritusių brolių už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę uoliai dirbti Nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą, nesigailėdamas nei jėgų, nei gyvybes, griežtai pildyti vadovybes įsakymus, didžiausioje paslaptyje laikyti veikimą, nesidėti su priešu ir viską pranešinėti savo viršininkams. Man yra žinoma, kad už šios priesaikos sulaužymą būsiu baustas mirties bausme.

Tai, ką pasižadu, tegu Dievas užlaikyti man padeda.“

O čia viena jų dainų iš knygos „Sušaudytos dainos“: 

Ūžia, trankos griaustiniai po šalį, 

Vėtros siaučia visu smarkumu.

Neužmiršk, kas esi, mielas broli, 

Neužmiršk, kas lietuviui brangu!

Tautą mūs pavergė azijatai, 

Išteriojo šventus mūs jausmus,

Išmindžiojo rūtelių darželį 

Ir išdegino mūsų namus.

Išėjau aš už tėviškės žemę,

Išėjau už gimtuosius namus,

Išėjau už rūtelių darželį

Ir už tai, kas lietuviui brangu.

Žudyt tautą laukiniams padėjo 

Lietuvos išgamos — slibinai,

Neužmirš tauta savo gynėjų,

Neužmirš Lietuva amžinai.

— Neužmiršk, kraugery, savo tikslo, 

Neužmiršk, kuriuo keliu eini!

Naikini, kas pastoja tau kelią,

Savo artimą nuolat skriaudi.

Neužmirš tauta savo gynėjų, 

Neužmirš tų, kas guli kapuos,

Nes jie žino, už ką kraują liejo,

Žuvo jie, bet gyvi tarpe mūs.

Nors dabar jų kapų daug užarta, 

Juos maskuoja tironas žiaurus,

Bet pagerbs tuos kapus kartų kartos. 

Sesės pins vis naujus vainikus.

Daug našlaičių liko be tėvelių,

Jie nežino nei jųjų kapų,

Daug mergaičių liko be bernelių,

Nebėra joms linksmų vakarų.

Nebemielas prabėgęs gegužis, 

Nelinksma nė šaltoji žiema.

Jos bernelis kapuose jau guli,

O tėvynė dar vis nelaisva.

Cit, neverki, nustoki raudojus,

Greit ir mūsų tėvynė žydės.

Tu, bernelį kitą prisiviliojus,

Man ant kapo sodink nors gėles.

Man bus gera gulėti kapuose,

Kai ant kapo gėlelės žydės 

Ir mergaitė, kurią aš mylėjau, 

Ašarėlėm kasdien jas palies.

Nepaisant to, vis atsiranda „lietuvių“, kurie drįsta mūsų didvyrius niekinti savo knygose, filmuose ar komentaruose. Jie greičiausiai įsivaizduoja, kad kovotojai turėjo gintis su pūkuotomis pagalvėmis – kad tik kokio bolševiko ar išdaviko neužgautų? Tuo tarpu, kai negailestingai žudoma tavoji Tauta, broliai ir sesės, pagal juos, matai, Partizanai turėjo neduoti atkirčio ir neužtikrinti teisingumo okupantų bei išdavikų nusikaltimų akivaizdoje? 

Tas, kuris tokius dalykus kalba - arba tikras neišmanėlis, arba sąmoningas bolševikas, persikėlęs į dabartį ir atliekantis Partizanų atminimo niekinimo misiją.

Štai – 2018 metais leisti Mariaus Ivaškevičius „Žali“. Ši knyga pilna tokio tipo išsireiškimų:

„Juos paprasčiausiai užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę. Turėjo ją dvidešimt metų, tarp dviejų pasaulinių karų, buvo sutikę kantriai perlaukti Antrąjį ir didžiai nustebo, kad šiam pasibaigus jiems nedavė jų valstybės.“ (5 psl.).

Sunku suprasti – kaip mūsų valstybėje įmanomi tokie dalykai, kai iš mūsų tautos šaipomasi kone atvirai. Kodėl leidžiama tyčiotis iš Lietuvos didvyrių? 

Savaime kyla įtarimas, kad mūsų „valdžioje“ vis dar apstu bolševikų, komunistų ir išdavikų, kurie uždega tam žalias šviesas.

O jei yra tokių, vadinasi turi būti ir Partizanai. O, kas kitas, jei ne Partizanas, duos atkirtį XXI amžiaus bolševikams?