Garsus žydų ekspertas: Turino drobulė nėra klastotė

fsspx.lt

Kovo 22 d. Bažnyčia liturgiškai mini šventąją Jėzaus Kristaus drobulę - audeklą, į kurį, pasak tradicijos, po mirties buvo įvyniotas mūsų Viešpats. 

Dėl drobulės autentiškumo vis dar vyksta aršūs debatai, juo labiau, kad Vatikanas šiuo klausimu nėra išsakęs galutinio sprendimo. Dalis mokslininkų (ypač netikinčiųjų) mano, kad tai Viduramžių klastotė. Kita vertus, tarp karščiausių relikvijos autentiškumo gynėjų yra Barrie Schwortzas, žydas ortodoksas iš Los Andželo ir vienas didžiausių Drobulės ekspertų. Kaip profesionalus fotografas, jis 1978 m. buvo pakviestas dalyvauti pirmame nuodugniame moksliniame audeklo tyrime, kuris vadinosi STRUP (Shroud of Turin Research Project). Tuo metu Schwortzas buvo abejingas religijai ir nenoriai priėmė kvietimą, būdamas įsitikinęs, kad mokslininkų grupė įrodys, jog Drobulė tėra Viduramžiais nutapytas atvaizdas. Tačiau po daugelio metų tyrimų ir apmąstymų jis įtikėjo jos autentiškumu.

Schwortzas teigia, kad mokslas iki šiol negali paaiškinti, kaip atvaizdas atsirado ant drobulės. Pasak jo, drobulės autentiškumą įrodo keletas faktorių.

Visų pirma, pats atvaizdas jam, kaip fotografui, yra labiausiai įtikinantis įrodymas. „Drobulė pasižymi savybėmis, kurių nesu matęs jokiame kitame atvaizde“, ‒ teigia jis, primindamas, jog per paskutinius keturiasdešimt metų niekam nepavyko pagaminti drobulės dublikato arba sukurti panašaus atvaizdo, pasižyminčio tokiomis pačiomis cheminėmis ir fizinėmis savybėmis.

Taip pat jis sako, kad Viduramžių klastotojai toli gražu neturėjo reikiamų žinių, kad būtų galėję tiksliai atkurti įvairias anatomines detales, kurias atskleidė Drobulę tyrę teismo medicinos ekspertai. Ypač tai pasakytina apie kraujo dėmes ‒ jos visiškai atitinka žmogaus kraujo apytakos ir krešėjimo anatominius bei fiziologinius dėsnius.

Barrie Schwortzas sako manąs, kad moksliniai ginčai dėl drobulės „ko gero, niekada nesibaigs; iš dalies dėl to, kad tyrimams įtaką daro ideologinės nuostatos“.

Neseniai Barrie Schwortzas davė interviu katalikiškai žinių svetainei „catholicworldreport.com“.

Catholicworldreport: Kokie yra įtikinamiausi Drobulės autentiškumo įrodymai?

Barrie Schwortzas: Prieš trisdešimt septynerius metus, kai kartu su STRUP nuvykau į Italiją tyrinėti Drobulės, aš maniau, kad tai klastotė, kažkas panašaus į Viduramžių piešinį. Tačiau jau po dešimties minučių tyrinėjimo supratau, kad tai ne piešinys. Aš, kaip profesionalus fotografas, ieškojau teptuko brūžių. Tačiau ant Drobulės nebuvo nei potėpių, nei apskritai kokių nors dažų.

Vis dėlto ištisus septyniolika metų aš nenorėjau pripažinti, kad Drobulė yra autentiška. Paskutinis argumentas, neleidęs man to padaryti, buvo susijęs su krauju. Kraujas ant Drobulės yra rausvas, tačiau paprastai žmogaus kraujas pakliuvęs ant audeklo jau po kelių valandų tampa rudas ar net juodas. Pagaliau aš paskambinau Alanui Adleriui, kraujo chemijos specialistui, ir pasidalijau savo abejonėmis. Jis nusiminė ir paklausė: „Ar neskaitei mano straipsnio?“

Pasirodo, jis ant Drobulės rado didžiulį kiekį bilirubino [raudonojo tulžies pigmento], paaiškinančio, kodėl kraujas ant Drobulės yra rausvas. Kai žmogus patiria didžiules fizines kančias ir netenka daug vandens, jo organizmas patiria šoką ir kepenys išskiria daug bilirubino, dėl kurio kraujas lieka raudonas amžinai. Tai buvo tarsi paskutinė galvosūkio raidė. Aš nebeturėjau daugiau klausimų. Kartais stebiuosi, kodėl Adleriui neuždaviau šio klausimo septyniolika metų anksčiau, bet spėju, kad dar nebuvau pasirengęs išgirsti atsakymo.

Nors tai buvo paskutinis mane įtikinęs įrodymas, nėra kokio nors vieno atskiro fakto, įrodančio Drobulės autentiškumą. Jį įrodo visų faktų visuma.

Vienas iš mano mėgstamiausių argumentų Drobulės autentiškumo naudai iš tiesų kilo iš mano žydės motinos. Ji buvo gimusi Lenkijoje ir turėjo tik vidurinį išsilavinimą. Kartą ji klausėsi vienos iš mano paskaitų, po jos mes kartu važiavome namo. Pradžioje ji gana ilgai tylėjo ‒ turėtumėte susirūpinti, jeigu žydė motina tyli, ‒ todėl aš jos paklausiau: „Mama, ką galvoji?“ Ji tarė: „Bari, žinoma, ji autentiška, antraip jie nebūtų jos saugoję du tūkstančius metų.“

Tai buvo labai įžvalgi mintis. Pagal žydų įstatymą, krauju pramirkusi drobulė turi būti palikta kape. Norėdami ją išimti iš kapo labai rizikuotumėte, nes pažeistumėte įstatymą.

Man, kaip mokslininkui ir žydui, labiausiai tikėtinas Drobulės paaiškinimas yra tai, kad į šį audeklą buvo įvyniotas Jėzaus kūnas.

– Kokios labiausiai paplitusios neteisingos teorijos apie Drobulę?

– Prireiktų kelių valandų norint sudaryti visą sąrašą. Aš nuolat išgirstu įvairiausių idiotiškų teorijų dėl Drobulės kilmės. Viena iš jų kalba apie Viduramžių meninką, naudojusį tris skirtingas fotografines ekspozicijas ir savo paties šlapimą. Aš tai vadinu „Šlapimo drobulės teorija“. Kuriam galui reikėjo dėti tiek pastangų, jeigu atvaizdą buvo galima tiesiog nupiešti?

Drobulė yra sudėtingas objektas, todėl šešių puslapių straipsnis ar 44 minučių dokumentinis filmas (kuris, beje, turi dar ir sudominti žiūrovą) negali išsamiai jos pristatyti. Štai kodėl aš sukūriau www.shroud.com ‒ kad žmonės galėtų susipažinti su visais duomenimis ir patys padarytų išvadą remdamiesi faktais.

– Ką Drobulė mums sako apie fizines Kristaus kančias?

– Tai tiesiogine prasme Jėzaus kančios dokumentas. Jo veidas buvo žiauriai sumuštas, ypač ištinęs palei akis. Aš esu didelis profesionalaus bokso mėgėjas, ir veido atvaizdas Drobulėje man primena neseniai kovą pralaimėjusį boksininką.

Tas vyras buvo nelailestingas nuplaktas. Matyti ne tik žaizdos ant nugaros ‒ botagas siekė taip pat šonus ir priekį. Medicininiu požiūriu, Drobulės atvaizdas daug tikslesnis nei įprasti nukryžiuoto Jėzaus paveikslai.

Jo šone yra ieties padaryta žaizda. Jo kojos nesulaužytos, nors taip paprastai būna žmonėms, kurie mirė kryžiaus mirtimi. Jo kakta ir galva padengta žaizdomis. Meno kūriniuose erškėčių karūna paprastai vaizduojama kaip nedidelis lankelis apie Jėzaus galvą, panašus į laurų vainikėlį. Tačiau tai nėra realistiška. Kareiviai iš tiesų paėmė erškėtkrūmio šakas ir suviję užspaudė jam ant galvos.

Vienoje plaštakoje matome, kad vinys buvo įkaltos ne per delnų centrą, o dviem trim centimetrais arčiau riešo. Tai būtų visiškai suprantama Romos kareiviui, įpratusiam vienu metu kryžiuoti 20 ir daugiau žmonių. Tai geriausia vieta įkalti vinį norint, kad ji laikytų auką.

Kalbant apie kojas, sunku nuspręsti, ar abi pėdos buvo pervertos viena ir ta pačia vinimi, ar atskiromis. Esame tyrę dviejų nukryžiuotų žmonių palaikus, jų kojos buvo pervertos atskiromis vinimis.

– Ar jis buvo taip ištemptas ant kryžiaus, kad jo rankos išniro iš sąnarių? Ar jo barzda buvo išpešiota?

– Medicininis tyrimas rodo, kad jis galėjo būti ištemptas taip, jog jo rankos išniro. Taip pat mes matome V formos tarpą jo barzdoje. Tai reiškia, kad dalis jo barzdos galėjo būti išpešta.

Vienu žodžiu, tyrimo faktai rodo, kad evangelijų pasakojimas tiksliai vaizduoja, kas nutiko Kristaus kančios metu.

– Kai kurie žmonės įžvelgė Drobulėje ir kitų dalykų, pavyzdžiui, Romos monetas, dengiančias Kristaus akis.

– Ak, taip. Žmonės mato monetas, žiedlapius ir kitokius dalykus. Jų ten galėjo būti, galėjo ir nebūti. Kalbant apie monetas, mūsų STRUP komandoje turėjome vizualizacijos specialistą iš NASA, pamaldų kataliką. Jis pažymėjo, kad drobės audinys pernelyg šiurkštus, kad jame galėtų įsispausti moneta. Šiaip ar taip, svarbiausia yra tai, kad Drobulėje mes matome vyro atvaizdą.

– Remdamiesi Drobulės tyrimais, kaip galėtumėte apibūdinti fizinę Kristaus išvaizdą?

– Jis buvo gero sudėjimo vyras, t. y. šiandien jį pavadintume raumeningu. Jis turėjo stiprias rankas, didelę krūtinę ir gerai išvystytus pečius. Tai galima paaiškinti tuo, kad Jėzus buvo dailidė. Anuo metu reikėdavo eiti į mišką, nukirsti medį, supjaustyti jį ir nuobliuoti. Visiems šiems dalykams reikia daug fizinės jėgos.

Šiek tiek kebliau nustatyti Kristaus ūgį. Mat atvaizdas Drobulėje neturi aiškių ribų. Jo kraštai palaipsniui išblunka. Be to, audinį galėjo paveikti drėgmė ar ištempimas. Turint tai galvoje galima tik spėti, kad jo ūgis buvo apie 178‒182 cm. Taigi jis buvo gana aukštas tiems laikams, bet ne tiek aukštas, kad evangelijų autoriai būtų laikę reikalinga tai paminėti. Tiesą sakant, yra rasta tos epochos žydų vyrų palaikų, kurių ūgis daugiau nei šešios pėdos [182 cm].

– Ar jis turėjo ilgus plaukus?

– Atrodo, kad taip. To meto žydai ortodoksai taip pat augino ilgus plaukus.

– Ką galėtumėte pasakyti apie patį audeklą?

– Tai labai aukštos kokybės audeklas, galėjęs priklausyti pasiturinčiam žmogui. Greičiausiai jis buvo pagamintas Sirijoje ir atgabentas į Jeruzalę ant kupranugario. Kadangi tai importuota prekė, ji turėjo būti gana brangi. Tai atitinka evangelijos pasakojimą, kad Juozapas iš Arimatėjos buvo turtingas žmogus. Ko gero, jis ją buvo nusipirkęs ir ketino pasilaikyti sau.

Prieš mirdamas, mano tėvas žydas detaliai suplanavo savo laidotuves. Protinga manyti, kad Juozapas iš Arimatėjos padarė tą patį. Galbūt Kristui mirus jis atidavė savo drobulę, ketindamas sau nusipirkti kitą.

– Jūsų interneto svetainei neseniai sukako 19 metų.

– Taip. 1995 m. kalbėjausi su draugu, ir jis pasakė: „Žinai, ta drobulė, kurią tu tyrinėji, yra Leonardo da Vinčio darbas.“ Paklausiau, iš kur jis ištraukė tokią informaciją. Jis atsakė: „Su žmona buvome maisto parduotuvėje ir pamatėme ekranuose prie kasų.“

Da Vinčis iš tiesų buvo geras menininkas, tačiau mes turime įrašų apie Drobulę, datuojamų 100 metų anksčiau, nei gimė Leonardas. Niekas nėra toks gabus, kad sukurtų daiktą dar negimęs. Prisimenu, kaip užsirašiau pastabą: „Pagalvok apie svetainės sukūrimą.“ Aš tai padariau ir nuo to laiko vis patalpinu joje naujos informacijos.

Jau seniai supratau, kokia didžiulė privilegija man teko, jog kartu su STRUP buvau toje laboratorijoje Italijoje 1978 m. Tačiau su šia privilegija tenka ir atsakomybė. Kaip sakau savo klausytojams, toje laboratorijoje buvau ne dėl savęs, o dėl jų. Nežinau, kodėl Dievas išsirinko būtent mane, tačiau kas galėtų geriau paliudyti nei skeptikas? Tuo metu nejaučiau jokio emocinio prisirišimo prie Drobulės ir ypatingai nesidomėjau šia tema.

– Kaip vyko STRUP tyrimai 1978 m.?

– Mes atvykome savaite anksčiau su 80 dėžių įrangos, tačiau ją sulaikė ir penkias dienas laikė Italijos muitinėje. Turėjome nedaug laiko 67 puslapių tyrimui įvykdyti, o kadangi praradome penkias dienas, nebuvome tikri, ar spėsime atlikti visus testus.

Katalikų Bažnyčia beveik nesikišo į mūsų darbą. Tiesą sakant, tuo metu Drobulė jai nepriklausė. Leidimą ją tirti davė karalius Umbertas, Savojos kunigaikštis (buvusi Italijos valdovų šeima), kurio šeimai Drobulė priklausė šešis amžius. Bažnyčia Turine buvo tik Drobulės prižiūrėtoja.

Pradžioje mes prašėme duoti mums keturias paras, bet mums leido tirti Drobulę penkias paras. Mūsų užduotis buvo rinkti duomenis, o ne daryti išvadas. Mes ten susirinkome tam, kad atsakytume į vieną paprastą klausimą: kaip buvo sukurtas atvaizdas? Per kitus tris metus mes išanalizavome tyrimų duomenis ir pateikėme juos mokslo žurnalams. Galiausiai mes sugebėjome pasakyti tik tai, kaip atvaizdas nebuvo sukurtas. Tai ne piešinys, ne įdeginimas ir ne fotografija.

Mūsų komandai priklausė įvairiausių tikėjimų ekspertai, pradedant katalikais ir baigiant visiškais skeptikais. Mes turėjome mormonų, evangelikų ir žydų. Religiniai įsitikinimai nevaidino didelės reikšmės norint pakliūti į komandą. Tiesą sakant, būdamas žydas aš jaučiausi komandoje nepatogiai ir du kartus mėginau ją palikti. Vienas iš mano draugų STRUP grupėje, Donas Lynnas, dirbo JPL[1] ir buvo geras katalikas. Kai pasakiau jam, jog noriu pasitraukti iš grupės, nes esu žydas, jis paklausė: „Ar pamiršai, kad Jėzus taip pat buvo žydas?“

Atsakiau, jog, nors nedaug buvau skaitęs apie Jėzų, žinau, kad jis žydas. Tuomet Donas tarė: „Ar nemanai, kad Jėzus norėtų, jog komandoje būtų ir išrinktosios tautos atstovas?“ Jis patarė man važiuoti į Turiną ir padaryti viską, ką sugebu, nesijaudinant, kad esu žydas.

– Ar pasaulyje esama į Drobulę panašių eksponatų?

– Nėra nieko panašaus.

– Kokį poveikį Drobulė daro žmonėms?

– Esu matęs įvairiausių reakcijų. Vieni lieka abejingi, kitiems ji sustiprina jų svyruojantį tikėjimą. Vis dėlto reikia atminti, kad tikėjimas nėra pagrįstas medžiagos gabalu, o yra Dievo dovana, įlieta į širdis tų, kurie Jo ieško.

Šaltinis: DICI/Catholic World Report

[1] JPL (Jet Propulsion Laboratory) ‒ JAV aeronautikos tyrimų centras, kurį administruoja NASA.

fsspx.lt