Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Tėvo namai ar kiaulės
Evangelistas Lukas (Lk15,1-32) pastebi, kad pas Jėzų rinkdavosi muitininkai ir nusidėjėliai pasiklausyti, ką jis kalba. Juos traukė ne ti...
https://www.propatria.lt/2019/03/arkivysk-sigitas-tamkevicius-tevo-namai.html
Evangelistas Lukas (Lk15,1-32) pastebi, kad pas Jėzų rinkdavosi muitininkai ir nusidėjėliai pasiklausyti, ką jis kalba. Juos traukė ne tik Jėzaus kalbos, bet ypač meilė, kuri tiesiog spinduliavo iš jo. O save teisiais laikę fariziejai ir Rašto aiškintojai piktinosi, kad Jėzaus dėmesio nusipelno ne jie, bet nusidėjėliai. Fariziejų murmėjimas buvo proga Jėzui kalbėti apie Dievo, kuriam yra brangus net didžiausias nusidėjėlis, jei tik jis palieka nuodėmės kelią, gailestingumą.
Ketvirtąjį gavėnios sekmadienį girdime Jėzaus pasakojimą apie gerąjį tėvą ir du jo sūnus. Tėvas mylėjo sūnus ir jiems nieko netrūko, tačiau jaunesnysis manė, kad tėvo namuose jam blogai: reikia dirbti ir trūksta pramogų. Vieną dieną jis pasakė tėvui, kad nutarė palikti gimtus namus ir ieškoti laimės pasaulyje. Palikdamas tėvo namus, neužmiršo pasiimti ir savo palikimo.
Tėvo namai - tai laimingas gyvenimas, laikantis dangaus Tėvo nustatytos tvarkos. Tą tvarką nustato Dievo duotas Dekalogas, kuris yra įrašytas kiekvieno žmogaus prigimtyje. Net ir agnostiku ar ateistu save laikantis žmogus suvokia, kad kitam žmogui negalima daryti bloga, kalbėti netiesą ar laužyti ištikimybę. Netinkamai pasielgęs žmogus jaučia sąžinės priekaištus.
Nors dangaus Tėvo namuose būtina tvarka, bet namiškiai yra laisvi tą tvarką priimti ar jos nepaisyti. Laisvi iki tiek, kad Tėvo namus gali bet kada palikti. Kur tokios laisvės nėra, tai jau ne tėvo namai, bet negailestingo despoto buveinė. Iš tikrųjų, laisvė pasirinkti tai, ką siūlo dangaus Tėvas ir laisvė gyventi savo galva yra brangi, žmogų išaukštinanti dovana. Brangi ir kartu labai trapi, nes gundytojas, panašiai, kaip pirmuosius tėvus, gundo kiekvieną žmogų, kad šalia Tėvo namų bus daugiau laimės.
Iš Tėvo namų niekas nebėga, linkėdamas sau bloga. Pirmieji tėvai nepaklausė Dievo ne dėl to, kad jiems būtų buvę sunku tai padaryti. Jie tiesiog norėjo būti dar laimingesni - panašūs į dievus.
Tėvo namuose reikėjo mylėti visus, net ir tarnus, bet jaunėliui sūnui norėjosi mylėti tik save patį. Tėvo tvarka pradėjo sūnų erzinti, jam trūko, jo žodžiais tariant, pasilinksminimams reikalingo „ožiuko“.
Sūnus apsisprendė palikti tėvo namus ir iškeliauti į platų pasaulį. Kol turėjo pinigų, netrūko draugų ir linksmybių, tačiau viskas greitai pasibaigė. Prieš akis buvo du pasirinkimai: grįžti pas tėvą ar ieškoti darbo svetur. Grįžti namo neleido jaunatviška puikybė,- ką pasakys tėvas, o brolis tikrai išjuoks. Liko tik viena išeitis – tarnauti pas svetimą šeimininką.
Šeimininkas pasiūlė ganyti kiaules. Ar galėjo žydui būti dar didesnis pažeminimas. Tačiau kito pasirinkimo nebuvo. Savo laiku kalėjimuose ir lageriuose Iš arti mačiau tokį kiaulių ganymą. Pykčiai, keiksmai, šlykščios kalbos, tingėjimas dirbti ir nė krislelio pagarbos vienas kitam.
Šiandien stebiu, kaip ši lagerio antikultūra visiškai priartėjo prie laisvų žmonių; negalima nepastebėti žmonių egoizmo, aplink tvyrančios neapykantos, sklindančių keiksmų bei nešvankybių. Tai kiaulių jovalas, kuriuo daugelis maitinasi. Ten, kur paliekamas Dievas, paprastai patenkama į kiaulių gardą. Deja, tokia yra tikrovė.
Jėzaus palyginime kalbama apie jaunuolio badą. Žmogus yra sukurtas meilei; ją praradęs, jis jaučiasi alkanas. Kiekvienas trokšta dvasinės harmonijos, ramybės bei meilės ir šito netekęs jaučiasi blogai, panašiai kaip alkanas žmogus.
Gavėnia kviečia kiekvieną žmogų pamąstyti, ar esu Tėvo namuose? Sunki nuodėmė, kurią sąmoningai padarome, mus atskiria nuo Dievo. Tuomet išeiname į svetimą kraštą, kur laukia kiaulės ir jų jovalas.
Tik didelio vargo ištiktas sūnus suprato, kad tėvo namuose buvo gera. Po ilgų abejonių pagaliau apsisprendė grįžti. Grįžti pas tęvą kaip tarnui. Grįžti visuomet nelengva, nes reikia nusižeminti. Velnias negali nusižeminti, todėl negali sugrįžti pas Tėvą. Žmogus gali tai padaryti
Dėkokime, kad turime dangaus Tėvą, kurio gailestingumas viršija bet kokį mūsų suvokimą; jis visuomet laukia jo namus palikusiojo, bet norinčiojo sugrįžti.
47 komentarai
"Šiandien stebiu, kaip ši lagerio antikultūra visiškai priartėjo prie laisvų žmonių". Ar mes šiandien laisvi? MES ŠIANDIEN LAISVI? Rimtai? Nejuokaukit. "Špasinat" iš pat ankstyvo ryto ;)
glorija, Jūs nesupratote, apie ką čia kalba arkivyskupas, kaip ir nesuprantate, ką reiškia ir Sūnaus palaidūno palyginimas. Akivaizdu, kad Jums Jūsų nelaisvė asocijuojasi esanti kaip vien tik išorės jėgų fizinė prievarta. Jūs net neįtariate esant žmogaus viduje jo vergiškumo priežasčių. Iš tiesų, laisvu gali būti tik tas žmogus, kuris geba aplinkoje orientuotis pats, kuris suvokia galimų pasekmių priežastis, kuris pasikliauja dievu, klauso savo sąžinės balso. Aklas niekaip negali neįkristi duobę, kurios neturi galimybių pamatyti dar prieš įkrisdamas į ją. Juk jaunėlis nuėjo palaidūno šunkeliais į kiaulyną, nes buvo neišmanėlis ir negalėjo numatyti, kur link jie veda.
Pagal ALE logiką, ir angelai velniais virto iš neišmanymo.
Unknown .01 10:37 : Pagal ALE logiką, ir angelai velniais virto iš neišmanymo"
- Jūs, unknown (nežinioje esantis), čia visiškai teisus, manydamas, kad velniais buvę ir tik laikytieji angelais, neturėjo pilno išmanymo. Jei jie būtų buvę angelais (su geranoriška intencija), greitai būtų atradę, jog suklydo nuėję klystkeliais į pragarą. Dabar gi, jie visomis išgalėmis stengiasi išlikti pragare, nes tik ten jie - būdami be pilno išmanymo - tegali būti vyriausiais dar didesniems neišmanėliams. Ir tik kai Geroji naujiena apšvies visų širdis, tik tada pragariškas verslas patirs bankrotą. Neškime šviesą pasauliui, kaip kad Kristus nešė savąjį Kryžių, ir velnias tuo bus nugalėtas.
Gerai, Ale, tuomet atsakyk man, nežinioje esančiam, ar žaltys, rojuje gundydamas Ievą, žinojo, ką daro, t.y. tavo žodžiais, ar turėjo pilną išmanymą?
Neturėjo pilno.., jei tik taip galima samprotauti. Juk tas žaltys, tai tik alegorija mūsų pačių egoizmo. Kai pajuntame, kad visa kas yra neatsiejamais sąryšiais susiję, mus palieka bet kokios įliuzijos net bandyti klasta pasinaudoti kitais, t.y., užlieja mus altruizmas. Iš tiesų, begalinės tikrovės niekas baigtinis ir ribotas negali aprėpti. Pasakyta, kad žmogus savo ribota prigimtimi yra nuodėmingas. Todėl žmogų daro Žmogumi tik nuolatinis stengimasis nesuklysti, nepadaryti neatsargaus žingsnio, po kurio sektų neišvengiami praradimai iškart paliečiantys asmeniškai, ar pirmiau pažeidžiantys kitų teises ir tik vėliau grįžtantys asmeniniu praradimu tam pačiam suklydusiajam.
Nieko nepadarysi, mudu su unknown'u esame tūpi runkeliai iš kaimo, apsikabinę bambalį, sėdim sau. Patikėk, po tokio "papsisėdėjimo" tokie laisvi patampame, kad visi galai atsidaro savaime... Nu tokia laisvė, tokia laisvė... Mm.... Kai prasiblaivai - sąžinės graužatis. Užgeri ir vėl - dangaus palaima - skrendi virš debesų ir viskam dzin :D
glorija -01 19:08 : „Nieko nepadarysi, mudu su unknown'u esame tūpi runkeliai iš kaimo, apsikabinę bambalį, sėdim sau... Mm.... Kai prasiblaivai - sąžinės graužatis. Užgeri ir vėl - dangaus palaima - skrendi virš debesų ir viskam dzin "
glorija, čia Jums vos pajutus, kur yra tiesa, Jums Jūsų egoizmas ir išmetė tokį apmaudų sarkazmą, iš paskutiniųjų besistengdamas išlikti iliuzijoj, neva, vis tik vertesnis už kitus yra.
Nežinau, pagal kokius kriterijus, tamsta, darote vienokias ar kitokias išvadas apie žmones, mano sarkazmas kilo iš to, kad mėgstate kitus laikyti nemokšomis ir neišmanėliais, tuo tarpu pats - aukščiausios prabos išminčiumi save laikote (jau taip iš šono pažiūrėjus pasirodė). Todėl bandžiau sutirštint spalvas (gal kartais to reikėtų vengti). Na, o jei rimtai, pats, manau, nesupratote mano komentaro. Aš pakomentavau vieną pastraipą, kur kalbama apie kiaulišką lagerio kultūrą. Na, o pats straipsnis kviečia namo, pas tėvą, Dangiškąjį Tėvą. O priklausomybės, vienokios ar kitokios visada trukdo, per jas sunku "perlipti" (ožiai, kaprizai, puikybė ir t.t.). Iš pradžių renkiesi kiaules (baisi gėda, bet renkiesi jas - puikybė neleidžia grįžti), paskui, galvoji, vis gi, gal namo? Tad ir vėl grįžtame prie klausimo, ar mes laisvi? Mes nesame laisvi. Vienas biesas atstoja, kitas pristoja. Todėl glorija tampa velniu, su kanopom, be kanopų, su ragais, be ragų, su koloradnykais arba su liberastais išvien, su keiksmais ir be jų, žodžiu, su visokiais priedais ir be jų ;) mmm... įtariu, aplinka kalta, niekas kitas ;) Taigi, lagerio kultūra.
Nesame mes ir fiziškai laisvi...
Tokiu atveju užsiduokite sau klausimą, kodėl mes nesame fiziškai laisvi?
O jūsų komentaras: glorija -01 21:29 - visai neblogas. Tie mano kriterijai yra tai, ką mano paties akys mato, ką mano ausys girdi. Tamsta gi priešingai elgiatės. Sakote: "pats - aukščiausios prabos išminčiumi save laikote (jau taip iš šono pažiūrėjus pasirodė". - Jūs gi rašote, kad tą matote, bet netikite savomis akimis.
Turiu pastebėti ir dar kai ką. Rašote: " Iš pradžių renkiesi kiaules (baisi gėda, bet renkiesi jas - puikybė neleidžia grįžti), paskui, galvoji, vis gi, gal namo? Tad ir vėl grįžtame prie klausimo, ar mes laisvi? Mes nesame laisvi. Vienas biesas atstoja, kitas pristoja."
- Noriu atkreipti dėmesį. Niekas kiaulių gyvenimo sau nesirenka. Juk susigundę blizgančia iliuzija, vietoj lauktojo rojaus, patenka į tą kiaulyną. Ir tik išsaugoję bent krislelį žmogiškos nuovokos, gali pripažinti padarę klaidą, bei rasti jėgų sugrįžti į tiesos kelią. O nuovoką praradę, taip ir blaškysis nuo vieno bieso prie kito. Ir niekas kitas nėra kaltas, kad nuo meškos (rusų) bėgdami, į vilko (jankių) nasrus pataikėm.
Ar mes pažįstamos, Glorija?
Šiaip man jūsų komentarai patinka, bet kartais pasitaikantis familiarumas ir vulgarumas jų tikrai nepuošia.
Žaltys nėra jokia alegorija, o realiausia piktoji dvasia, sugundžiusi žmogų ir suluošinusi jo prigimtį. Jeigu tai tik alegorija, tuomet kam prireikė Kristaus mirties ant kryžiaus? Ar mąstai logiškai? Ir todėl žmogų daro Žmogumi NE nuolatinis stengimasis nesuklysti, nepadaryti neatsargaus žingsnio, bet KRISTAUS IŠGANOMOJI AUKA, jos vaisiai. Savo pastangomis NĖ VIENAS negali būti išganytas, tai yra Kristaus Aukos atmetimas, tiksliau, grynas satanizmas. Jūs, Ale, teikėtės pakliūti į gnosticizmo pinkles.
Atsiprašau, užgavau. Tikrai to nenorėjau. Kartais labai sunku raštu perteikti tam tikras emocijas. Humoras tampa cinizmu, sarkazmu, vulgarumu ir t.t. Aš pati jaučiu, kad manęs kiti iki galo nesupranta - mane taiso, aš nesuprantu kitų - užpuolu nepelnytai. To nesusišnekėjimo pastebiu ir tarp kitų. Bendravimas raštu nėra geras dalykas - matai tik dalį žmogaus, o kitoji yra tik susikurta iliuzija menamo objekto. Po "unknown" niku slepiasi daug veidų. Ak, norėčiau kitą kartą būt korektiškesne, atsiprašau.
Šito žalčio "dėka", mes tapome nelaisvi.
Aš sakyčiau, kad žmogų Žmogumi daro stengimasis taisyti klaidas, pripažinimas klydus ir atgaila, sąžinės balsas, jo paliepimai. O Kristus, mirdamas ant kryžiaus, mums suteikė galimybę, tai padarius, eiti link išganymo. Ėt, aš jau, garantuotai, kiaulinyke sėdžiu ;)
Neimk į galvą, Glorija. Pagalvojau, kad dievotas krikščionis džiaugtųsi įžeistas, deja, ne visi tokie šventi... Gal čia per tave pats Dievas nori sutramdyti mūsų puikybę?;).
Bendravimas raštu nėra tikslus. Nepažįsti žmogaus, nejauti emocijos. Žodžiu, susišnekėjimo mažiau nei nusišnekėjimo. Sako, internete daug patyčių. Žmonės, susitikę interneto platybėse, paprasčiausiai nepažįsta vieni kitų. Kažkam juokai, o kažkam tuo metu - drama ir išgyvenimai.
Unknown -02 09:45: "Žaltys nėra jokia alegorija, o realiausia piktoji dvasia, sugundžiusi žmogų ir suluošinusi jo prigimtį."
Pagalvok pats, kokia gi dar dvasia gali būti elementarus šliužas? Egoizmas yra piktoji dvasia, o ne padaras kažkoks. Kadangi egoizmo užvaldyti siekdami savanaudiškų tikslų klastingai linkę laviruoti, tai tam pabrėžti ir pasirinkta besiraitančio šliužo elegorija.
Unknown: "Jeigu tai tik alegorija, tuomet kam prireikė Kristaus mirties ant kryžiaus? Ar mąstai logiškai? "
Mąstau, mąstau, ir tamstai patariu mąstyti. Patikėk, ne kažkokiai tai apgailėtinai kirmėlei nutrėkšti prireikė aukos ant Kryžiaus.
Galiu trumpai paaiškinti, kaip ir kodėl suveikė išganymo principas Kryžiaus auka: Tais laikais situacija buvo panaši, kaip kad yra pasaulyje ir dabar. Buvo įsivyravusi klasta, melas, apstūminėjimai vienas kito, kaip tik tas kam išeina. Vienu žodžiu, egoizmas užvaldęs žmones totaliai - padoraus elgesio normų sergėtojai buvo pasidavę pagundai naudotis savo išskirtine padėtimi, savo įtaka visai bendruomenei - iš tvarkos sergėtojų persiorientavę į netvarkos palaikymą. Taip žmonijos istorijos eigoje jau buvo nutikę ne kartą. Pranašus (skelbėjus, kokie santykiai tarp žmonių turėtų būti) sukčiai, uzurpavę dvasinių mokytojų funkcijas, kaip taisyklė - nužudydavo. Kristus žinojo, ką tokiu atveju su juo padarys "aukštieji" (užimantys aukštųjų vietą) kunigai. Todėl nesudėtinga buno numatyti, ką su juo padarys besistengiantys išsaugoti savo išskirtinę padėtį visuomenėje. Iki Jėzaus, niekas nebuvo pranašavęs tokio likimo sau. Bet tas jau buvo numatyta ateičiai. Tas buvo nauja, tam nebuvo pasiruošę ir "aukštieji"... Nei fariziejai, nei Rašto aiškintojai, nei "aukštieji"... neįvertino to naujo momento: jei pranašystė apie "išaukštinimą ant medžio" išsipildys, Kristaus mokymu įtikės masės. Jie manė, kad Kristus bandys išvengti kankinio mirties ir tuo, tokiu atveju, jie galės "įrodyti", kad tai ne dievo siųstasis, nes jo pranašystės nesipildo... Deja, "aukštieji" apsiriko - prasiskaičiavo. Įvyko tas, kas pagal EGOISTINĮ rokavimą niekaip negalėjo įvykti. Todėl menantys tokius dvasinio nuopolio momentus žinojo, kaip įmanoma iš jų išsivaduoti - grąžinti padorius santykius tarp žmonių. Tokios misijos besiimantis vadinamas Mesijumi, išvertus į mūsų kalbą - Kristumi.
Dabar pagalvok, jei tu būtum per nesuvokimą prisidėjęs prie reikalavimo: "Jį ant Kryžiaus"..? Ką tu būtum pajautęs, kai tas tavo nesuprastas reikalavimas būtų įvykdytas? Argi nenusigręžtum nuo tų "aukštųjų" suagitavusių reikalauti NEKALTOJO mirties? Argi neišgyventum viso jo mokymo iš naujo, jau atradęs, kad per neišmanymą nusidėjai ? Argi išliktų bent koks noras ir toliau aklai pasikliauti visokiais gundytojais? Argi tam atsivertimui netinka prisikėlimo (dvasinio) alegorija. Ir jei daugelį toks atsivertimas ištiktų, argi to nebūtų prasmės alegoriškai pavadinti išganumu?
Unknown: "Ir todėl žmogų daro Žmogumi NE nuolatinis stengimasis nesuklysti, nepadaryti neatsargaus žingsnio, bet KRISTAUS IŠGANOMOJI AUKA, jos vaisiai. Savo pastangomis NĖ VIENAS negali būti išganytas, tai yra Kristaus Aukos atmetimas, tiksliau, grynas satanizmas. Jūs, Ale, teikėtės pakliūti į gnosticizmo pinkles."
- Aš tik ką "ant pirštų" - supaprastintai paaiškinau, kaip veikia KRISTAUS IŠGANOMOJI AUKA. Dabar gi, tamsta manai, kad gali pats nebesivarginti niekaip. Neva, ta KRISTAUS IŠGANOMOJI AUKA padarys viską už tave?
Maniau, kad tai savaime suprantama, jog nepadarys, jei Kristaus sąmoningai nepriimsi.
O tas paties "ant pirštų" vėl nereiškia nieko kito, kaip tik tam tikrą gnostinę operaciją mintyse, o ne realų Kristaus Aukos poveikį.
Tuomet atsakyk į klausimus: kaip supranti Šv. Dvasios veikimą? Ir kaip veikia šventoji Komunija?
Pats klausi: "...kokia gi dar dvasia gali būti elementarus šliužas? Egoizmas yra piktoji dvasia". Kaip tam tikra moralinė savybė gali būti gyva būtybe? Juk Biblija apie velnią kalba kaip apie realią asmenybę, visokio moralinio ir dvasinio blogio šaltinį. Su kuo tuomet kalbėjosi Kristus, kai jį nelabasis gundė po ilgo pasninko dykumoje (Mt 4,1-11)? Nejau su alegorija?
O žalčio, gaidžio, varno ar panašų pavidalą piktosios dvasios prisiima todėl, kad yra bekūnės, ir mes jų nematytume, jeigu jos mums nepasirodytų kokiu nors regimu kūnu. Materialus jis ar ne, čia kitas klausimas.
Ir toliau - nei prisikėlimas, nei išganymas NĖRA alegorija, o tikras dalykas. Išeitų, kad ir amžinasis gyvenimas yra alegorija. Čia nelabasis jau kanopomis ploja iš velniško džiaugsmo.
Nežinau, bet, manau, jisai teisus. Mano senelė, gimusi ano šimtmečio pradžioje, dar iki Vatikano II susirinkimo, panašiai kalbėjo. Mes daug ko nebesuprantame, nes esame suklaidinti. Aš vadovaujuosi savo senelių ir tėvų mokymais, jie buvo tradiciniai katalikai. Žinote, geras posakis: bijai vilko, neik į mišką, pasikliauk intuicija, per kurią dažnai ateina Šv. Dvasios prisilietimas ir keliauk, Dievas parodys teisingą kelią.
Ir dar... reikia melstis. Šitą mes pamiršome, o be reikalo. Viskas mūsų rankose, ar mes gyvensime kiaulinyke (dvasiniame), ar kažkur,už jo ribų. Malda gydo, įkvepia ;)
Kuris jisai teisus? Ir kuo teisus? Tikrai nebesusikalbame.
Aš turėjau omeny ale.
ALE kalba, kad piktoji dvasia, atsivertimas, išganymas yra alegorija. Juk tai absoliučiai prieštarauja Šv. Raštui, visai biblinei tradicijai. Tai, ką tvirtina Ale, yra gnosticizmo erezija, su kuria krikščionys kovojo nuo pat pirmųjų amžių! Kad neva savo paties dvasinėmis pastangomis ir pažinimu apsivalysi.
Žr.: "Argi tam atsivertimui netinka prisikėlimo (dvasinio) alegorija. Ir jei daugelį toks atsivertimas ištiktų, argi to nebūtų prasmės alegoriškai pavadinti išganymu?"
Matai, čia labai painus dalykas, kaip tą žodį "alegorija" mes suvokiame. Kas yra alegorija? Tai daiktų vaizdavimas simboliais. Ir dar pvz. rusų kalboj yra tokių išsireiškimų, kurių niekaip teisingai neišversi į lietuvių kalbą ir atvirkščiai. Įtariu, kad koją gali kišti ir tai.
Unknown (lietuviškai - nežinioje esantysis) -02 14:20 : "Maniau, kad tai savaime suprantama, jog nepadarys, jei Kristaus sąmoningai nepriimsi."
- Nemanau, kad tas yra labai akivaizdu. Jei Jums akivaizdu, pasidalinkite, kaip tas gaunasi? Ir, ar tikrai čia tinka žodis “sąmoningai”? Gal Jūs norėjote pasakyti “beatodairiškai”?
Unknown: "Tuomet atsakyk į klausimus: kaip supranti Šv. Dvasios veikimą? Ir kaip veikia šventoji Komunija?"
Juk praeitu postu ir paaiškinau, kokiu principu/būdu Kristaus Šv. Dvasia buvo perteikta tų įvykių liudininkams. Švenčiausiojo Sakramento ritualu, o taip pat ir kitais sakramentais, Šv. Dvasia teikiama neturėjusiems galimybės tiesiogiai dalyvauti lemtinguose įvykiuose. Priėmę Kristaus Dvasią tampa tikėjimo Kristaus Dvasia broliais. Todėl ir sakoma, kad Bažnyčia yra prisikėlusio Kristau kūnas.
Unknown: “Pats klausi: "...kokia gi dar dvasia gali būti elementarus šliužas? Egoizmas yra piktoji dvasia".
- Aš čia tokia forma teigiu, o ne klausiu.
Unknown: “Kaip tam tikra moralinė savybė gali būti gyva būtybe?
- Paprastai. Dvasia, pati nebūdama materiali, yra savybė – pats gyvumas... Būtybės yra gyvos tik tuo atveju, jei turi tą gyvumo savybę – dvasią.
Unknown: “Juk Biblija apie velnią kalba kaip apie realią asmenybę, visokio moralio ir dvasinio blogio šaltinį. Su kuo tuomet kalbėjosi Kristus, kai jį nelabasis gundė po ilgo pasninko dykumoje (Mt 4,1-11)? Nejau su alegorija?”
Prie ko čia alegorija? Alegorija, tai dvasinių dalykų nusakymui naudojamas būdas pasitelkiant visiems suprantamus matomo materialaus pasaulio reiškinius, Kristaus kalbėjimas palyginimais ir yra kalbėjimas alegorijomis. Argi Jumyse nevyksta vidinis dialogas tarp noro imti iš visuomenės ir pareigos duoti visuomenei?.. Ilga kalba apie tai būtų. Bandykite įsikirsti į tai pats savom pastangom, o ne priekabiaukite prie kitų pateikiamų užuominų orientuojančių į tai. Bet kas, bet koks menkiausias dalykas visiškai pilnai tegali būti perteiktas, tik atskleidus jo santykius/sąryšius su absoliučiai visa kuo. To jokiu baigtiniu žodžių skaičiumi neįmanoma padaryti…
Unknown: “O žalčio, gaidžio, varno ar panašų pavidalą piktosios dvasios prisiima todėl, kad yra bekūnės, ir mes jų nematytume, jeigu jos mums nepasirodytų kokiu nors regimu kūnu. Materialus jis ar ne, čia kitas klausimas.”
Visų šitų padarėlių – visiems pažįstamų – savitumais ir perteikinėjama dvasinio (nematomo) pasaulio problematika…
Unknown: “Ir toliau - nei prisikėlimas, nei išganymas NĖRA alegorija, o tikras dalykas. Išeitų, kad ir amžinasis gyvenimas yra alegorija. Čia nelabasis jau kanopomis ploja iš velniško džiaugsmo.”
- Jūs netiksliai suprantate žodžio alegorija reikšmę. Štai ką rodo internetinis žodynas žodžiai.lt :
alegòrija [gr. allegoria—kitoks nusakymas]:
1. lit. netiesioginės, paslėptos reikšmės vaizdas, pasakojimas (dažnai konkretybėmis reiškiamos abstrakčios sąvokos, mintys);
2. dailėje — abstrakti sąvoka, išreikšta konkrečiu vaizdu, pvz., teisingumą vaizduoja moteris užrištomis akimis ir su svarstyklėmis rankose, taiką — moteris ar kūdikis su balandžiu.
Ačiū, ale, už kanrtybę ir laiką, skirtą mums.
Kokius niekus jūs čia tauškiate! Daug prirašyti nereiškia parašyti teisingai. Ir tuomet kantrybė bei laikas nueina tuščiai.
Verčiau atidžiai perskaitykite katekizmą. Mums nerūpi, kas yra alegorija literatūroje, dailėje, mums rūpi, kas yra alegorija apskritai.
Gerai, Glorija tvirtina, jog tai yra daiktų vaizdavimas simboliais. Ar galime sutikti, jog priimdami Komuniją, priimame simbolį? Ar piktoji dvasia yra simbolis?
Būtent dėl to, kad žmonės nesuvokia savo tikėjimo, jo realumo, tikrovė jiems ir yra tarytum fantasmgorija, jų veiksmai yra netikslūs ir beprasmiški, nes jie nežino jų tikrosios reikšmės. Jie gyvena tarsi vaiduokliai iliuzijų pasaulyje, jie miega.
Nereikia išvedinėti visokių filosofinių nesąmonių, o verčiau remtis tradicine Bažnyčios nuomone.
Girdi, "įsikirsk". Pats įsikirsk. Su tavim diskutuoti - kaip su pliku peštis. Nesuvoki reškinių esmės, tai kokia gali būti diskusija? Visa ši Ale "analizė" nei į tvorą, nei į mietą. Reikėtų pamažu, po vieną sakinį tau aiškinti sąvokų reikšmę, gal tuomet pradėtum suvokti, apie ką reikia kalbėti.
Nesąmonės! Pažvelgus į bet kurį atsakymą - šaudymas tuščiais šoviniais!
Šit: "Unknown: “Kaip tam tikra moralinė savybė gali būti gyva būtybe?
- Paprastai. Dvasia, pati nebūdama materiali, yra savybė – pats gyvumas... Būtybės yra gyvos tik tuo atveju, jei turi tą gyvumo savybę – dvasią..."
Ar tu skiri, Ale, gyvybę kaip reiškinį ir Šv. Dvasią - dieviškąjį Asmenį? Ar skiri asmenį nuo dvasios? Tu pats - dvasia ar asmuo?
Galų gale ar skiri velnią nuo Dievo?
Unknown, kokius niekus jūs čia tauškiate! Daug prirašyti nereiškia parašyti teisingai...
Unknown: "Gerai, Glorija tvirtina, jog tai yra daiktų vaizdavimas simboliais. Ar galime sutikti, jog priimdami Komuniją, priimame simbolį? Ar piktoji dvasia yra simbolis? "
- Tokiu būdu, Jūs ginčijatės pats su savimi. Juk nepagaunate, ką nori pasakyti tuo Glorija, nepagavote, ką akcentavau ir aš. Kalbėjimas alegorijomis, yra metodas nematomų (sunkiai nusakomų) dalykų savitumų išryškinimui, palyginant juos su matomais, visiems žinomais ir tik PRINCIPINĮ PANAŠUMĄ turinčiais materialaus pasaulio reiškiniais. Juk kalbama alegorijomis apie realius DVASINIUS - ne visiems akivaizdžius - dalykus. Tai jie, DVASINIAI dalykai, yra tai, apie kalbame, o ne tie (tik kaip simboliai) pasitelkiami matomojo pasaulio visiems suprantami dalykėliai.
Klausyk, Ale, aš tariu "Kristaus kūnas". Ar tie žodžiai yra alegorija, ar reiškia TIKRĄ, o ne simbolinį, Kristaus kūną?
Arba aš priimu Kristaus kūną (komuniją). Ar tai irgi alegorija?
Apie kokį PRINCIPINĮ PANAŠUMĄ tu čia kalbi? Ir žodžiai, ir pats komunikantas yra realus Kristaus kūnas, bet ne jokia alegorija. (Kita Kristaus kūno reikšmė yra Bažnyčia, bet šito kol kas nelieskim, nes visai susipainiosim.)
Galų gale paklauskime šio straipsnio autoriaus gerb arkiv. S. Tamkevičiaus, ar KRISTAUS KŪNAS YRA ALEGORIJA?
Būkite malonus, Ganytojau, atsakykite trumpai ir aiškiai.
Duonos ir vyno PAVIDALAI, po kuriais slepiasi Kristaus kūnas, irgi nėra nei alegorija, nei kokie simboliai. Gaidžio, juodos katės, frakuoto ponaičio pavidalai, kuriuos gali priimti piktoji dvasia, irgi nėra alegorija, o nuoroda į tai. Tu painioji kalbinės raiškos priemones ir patį reiškinį, Ale. Kai Kristus sakė "Aš esu pasaulio šviesa", tai buvo metafora, slaptas palyginimas, o kai Jis sako "imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas", čia jau nebemetaforizuojama, bet turima būtent tai, ką Jis duoda, ne simbolį, bet savo kūną po duonos pavidalu.
Atleisk man už pernelyg karštą stilių, jis nereiškia, jog aš tave kaip nors niekinu ar pykstu. Tiesiog tokia netikusi "raiška".
Ir dar pamąstyk, Ale, apie mūsų esmės triadą - kūną, sielą ir dvasią. Ar mūsų kūnas yra dvasios simbolis? Juk ir jis prisikels? Lygiai taip pat ir Kristaus kūnas po duonos ir vyno pavidalais yra nedalomas, nesusietas simboliniais ryšiais.
Manau, Ganytojas sudėlios taškus ant "i". Nebeturiu teisės reikšti savas prielaidas...
Galiu pateikti tik pavyzdį pademonstruojantį, kaip/ir kiek/ suprantu tam tikro objekto buvimą simboliu kažkam kitkam. Žodžiai, tariami garsais ar užrašyti atitinkamais, vėl gi - simboliukais garsų, irgi yra simboliai tam tikrų dalykų ir tik tiems, kas žino, kad tą žino tam tikra grupė žmonių. Kitiems, kalbantiems kita kalba, tų pačių dalykų simboliais tarnauja visai kitaip skambantys garsai, ir kitais kringeliais užrašomi žodžiai.
Nesuprantu unknown. Sako, iš didelio rašto išėjo iš krašto. Niekaip nesuprantu ten tos "filosofijos". Atsiverčiau 1953m. naujai FSSPX išleistą F.Bartkaus ir P.Aleksos katekizmą - viskas aišku, kaip du kart du, o atsiverčiau tą naująjį, povatikaninį, vajeee... iškart smegenys į plaučius sulindo. Nežinau, mano dievulis daug paprastesnis. Liberalizmas visiškai žmonėms susuka protus, kartais, net iki isterijos ;) O viskas taip paprasta ir lengva, tiesiog gyveni, kvėpuoji... Natų klaikus kratinys baltam popieriuje, prie klavišų prisilietus pirštais, virsta dieviška muzika, deja, ne kievienam...
Apie kokį liberalizmą čia paistai.
Unknown -03 14:23: "Ir dar pamąstyk, Ale, apie mūsų esmės triadą - kūną, sielą ir dvasią."
- Nu jo, man mąstyti nesunku... Klausimas tik toks - tarp kitko, kodėl Jūs nesirįžtate pradėti mąstyti? Gerai, padėsiu susigaudyti:
Dvasia, yra visuomeniniame sąryšyje esančių žmonių – bendrumą apsprendžianti charakteristika. Na, ne tik.., bet, plėstis ar detalizuoti labiau - komentaro rėmai neleidžia. Siela gi, yra mūsų kūną sudarančių narių (jaučiančių ir todėl suvokimą turinčių) bendrumą apsprendžianti, visų išpažįstama dvasytė (analogiška žmonių visuomeninį bendrumą užtikrinančiai dvasiai.
Unknown: „Ar mūsų kūnas yra dvasios simbolis?
- Šiaip, visi dalykai yra patys sau. O bet kurių atskirų dalykų apibūdinimui mes pasinaudojame palyginimu jų su kitais. Tie kiti ir tampa (TIK MUMS ir tiems, su kuriais susitariame taip) simboliais.
Unknown: Juk ir jis prisikels? Lygiai taip pat ir Kristaus kūnas po duonos ir vyno pavidalais yra nedalomas, nesusietas simboliniais ryšiais.“
- Kodėl Jūs tvirtinate, ir čia pat klausiate, kodėl? Jei nesuprantate, netvirtinkite.
Cit.: "Žaltys nėra jokia alegorija, o realiausia piktoji dvasia, sugundžiusi žmogų ir suluošinusi jo prigimtį."
Gyvatė čia yra gryniausia alegorija, o dėl jūsų įvardintos "piktosios dvasios" nėra viskas taip paprasta kaip jūs to norėtumėte. Aš mesutikčiau su jūsų teiginiu, kad tai buvo prigimties suluošinimas, greičiau tai buvo naujos prigimties - homo sapiens sukūrimas, nes Adomas ir Ieva nebuvo homo sapiens. Man asmeniškai, homo sapiens sukūrimas nesisieja su pikta. Adomo ir Ievos būtis kažkuria prasme patraukli ir tobula kaip ir gyvūnų, be iškraipymų įgyvendindamnčių dieviškąją užmačią, tačiau ji neabejotinai laipteliu žemiau nei mūsiškė, kad ir kokia ji, žvelgiant
paviršutiniškai, žiauri beatrodytų.
Dar norėčiau pridurti, kad būtent žmogaus pastangų svarbos neigimas yra tikroji erezija labai prailginanti ir apsunkinanti kelią Aukščiausiojo link.
Pasakyta: beprasmiškų ginčų venk. Aš nematau prasmės toliau diskutuoti, kas nusimano teologijoje, mato, kiek vertos kieno žinios.
Kadangi jūs nepriimate mano nuomonės, siūlau savo žinias tikrinti ir lyginti su autoritetinga nuomone, pvz., su propatrijoje spausdinamais religiniais ir teologiniais katalikų straipsniais (man labiau tiktų ortodoksų egzegezė), kad pamatytumėte, kiek jūsų improvizacijos, pvz., Supratingo apie homo sapiens sukūrimą, atitinka oficialų Bažnyčios mokymą. Galų gale juk galima internete susirasti moksliškų ir patikimų Biblijos aiškinimų (ne protestantų, o kai kuriais atvejais - ir ne modernistų katalikų), kad galėtumėte pasitikrinti, o ne remtis savais išmąstymais. Susiraskite ŠR komentarą apie Pradžios kn. 3 skyrių - ten pasakojama apie nupuolimą, kas yra žaltys, ar tai alegorija, ar piktoji dvasia ir t.t.
O taip tai čia mes nieko kito nedarom, tik stengiamės pasirodyti, kokie esam išmintingi, ir kokios niekingos ir kvailos yra kitaip mąstančių (ar nemąstančių) žinios.
Pasimauni pats ant zalcio kabliuko. Arogancija per krastus liejasi.
Nejaugi tu, būdamas ultrakrikščioniu, pasimauni "ant zalcio kabliuko"? Niekada nepatikėsiu, kad tu arogantiškas, juo labiau per kraštus. Aš visada galvojau, kad tu kuklumo ir nusižeminimo pavyzdys.
Tai as ir nevaidinu teologo didziojo. O tu man primeni bobute, apsnekancia kitus dar baznycioj vos spejus nuo klupojimo atsokt. Tokia ultrakrikscioniska bobute.
Kokia operatyvi reakcija! Toks įspūdis, kad sėdėjai ir laukei, kol pasirodys mano atsakymas. Aš to tiesiog neverta.
Na, o į bažnyčią nevaikštau, čia tu mane per daug pagyrei. Ir "ultra" nedrįstu vadintis. Tu čia vienas toks, esantis "virš":).
Ir kaip su tavim kalbėtis, kad nesudaryčiau "Teologo Didžiojo" įspūdžio? Bet tu, jaučiu, net nesiteiksi su manim bendrauti...
Ispudis tikras, tikrai laukiau. Tai teologija ismanot, bet baznycion nevaikstot ?
O ko čia taip laukti? Nejau aš tokia piktybinė? Nežinau, ar išmanau, bet trisdešimt metų tikėjimo stažas ir šiokios tokios studijos, manau, vis tuščios vietos nepalieka. O jei susidarė įspūdis, jog deduosi "didžiai išmanančia", prašau atleisti. Komentavimas yra didelė aistrų marinimo mokykla ir gera praktika, jei kas nuoširdžiai siekia pasitaisyti. Juk taip nelengva prisipažinti klydus ir taip norisi pamokyti kitą, ar ne?
O pats, kaip pastebėjau, vis gale diskusijos "sudedat taškus" ir padarot išvadas?
Ką gi, pagirtinas siekimas.
:)
Jus labai aistringa, unknown. As linkiu jums kuo didziausios sekmes.
Dabar jau man reiktų šypsenėlę padėti:).
Rašyti komentarą