Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Ėjimas į laisvę

Gavėnios metas mūsų žmogiškai prigimčiai nėra lengvas. Pagrindiniai gavėnios akcentai: atgaila, atsivertimas, pasninkas ne vieną, net ir ...

Gavėnios metas mūsų žmogiškai prigimčiai nėra lengvas. Pagrindiniai gavėnios akcentai: atgaila, atsivertimas, pasninkas ne vieną, net ir tikintį žmogų šiek tiek slegia. Todėl kviečiu į gavėnią pažvelgti iš kito taško, kurį mums pasiūlo trečiojo gavėnios sekmadienio Dievo žodis. Jis pasakoja apie Mozę, vedusį iš Egipto nelaisvės izraelitus, vis murmančius, kad jiems trūksta maisto, vandens ir kad dykumoje gali numirti.

Stabtelėkime prie šitos istorijos, nes ji yra labai aktuali kiekvieno tikinčiojo, ir ir kiekvieno žmogaus gyvenime. Egipto nelaisvė yra tarsi simbolis, primenantis, kad ir mes dažnai būname nelaisvi ir labai reikalingi išvadavimo. Visai neseniai buvome raudono kaimyno pavergti ir verčiami užmiršti, kas mums buvo labai brangu. Tačiau dažnai mes per daug susikoncentruojame į išorinę nelaisvę ir užmirštame, kad mus gali pavergti ne tik agresyvus kaimynas, bet ir nematomos blogio jėgos.

Šventas Raštas moko, kad labiausiai žmogų pavergia blogis, nuodėmė; tai nematomi pančiai, kurių kartais labai sunku nusikratyti.

Šiuo metu mes esame apgaubti grėsmingo debesies – tiesiog ore tvyrančio pykčio, neapykantos žmonėms, kurie kuo nors mums nepatinka. Gali nepatikti, kad ne tokiai partijai priklauso, ne tokią religiją išpažįsta, ne tokios yra orientacijos ir t.t. Tų pykčių pilna internetinė erdvė. Žmogus, nekovojantis su tokiais pykčio pasireiškimais, greitai būna jų pavergiamas.

Kita dabartinio gyvenimo apraiška – kitų niekinimas ir savęs kėlimas virš kitų. Ir šitai vyksta ne tik rinkiminės kampanijos metu, bet tai yra visuotinis reiškinys. Labiausiai jis matomas internetinėje erdvėje. Kokių epitetų nesugalvojama, kad nepatinkantį žmogų pamurkdytų kuo į gilesnį purvą. Kai kurie žmonės yra tiesiog tokio niekinimo meistrai. Iš tikrųjų, jie yra savo puikybės ir neapvaldyto pykčio vergai.

Ir dar viena mūsų laikų apraiška – neapvaldytas žmogaus seksualumas. Kai žiūri TV laidas, nueini į teatrą, naršai internetą, tuojau pastebi, kad visur dominuoja seksualumas. Vietoje to, kad jis būtų priimamas, kaip Dievo dovana, jis padaromas savitiksliu malonumų ieškojimu. Kažkada tokius žmones sutikdavau kalėjimuose ir lageriuose, dabar gi tą lagerių kultūra priartėjo visai prie mūsų ir grasina pavergti. Argi ne vergas, kuris nuo ryto ligi vakaro nieko daugiau nemąsto, tik apie savo aistrų patenkinimą?

Yra ir daugiau grandinių, kurios atima žmogaus laisvę. Einu Vilniaus gatve ir matau daugelį jaunų vaikinų ir merginų su cigarete rankoje. Vienoje rankoje išmanus telefonas, kitoje cigaretė. Ko gero jaunas žmogus mąsto, kad jis yra pats šauniausias, o iš tikrųjų jau yra pavergtas. Jau gyvena Egipto nelaisvėje.

Šis gavėnios sekmadienis kviečia kiekvieną iš mūsų pamąstyti ne apie kitų žmonių pančius, bet apie tai, kas pančioja mus pačius. Pati nelemčiausia padėtis yra tuomet, kai mus kažkas pančioja, o mes esame įsitikinę, kad esame šauniausi ir laisviausi žmonės. Nuvažiuoti į Angliją ar kitą šalį nėra tikroji laisvė. Tikroji laisvė yra dvasinė laisvė.

Svarbu ne tik pažinti, kas mus pavergia, bet ir žinoti, ką turime daryti, kad nebūtume pavergti. Laisvas yra tas, kuris myli ir daro gera kitiems. Vergas mąsto tik apie savo pilvą ir nieko daugiau. Dėl to Jėzus ir kalbėjo apie nevaisingą figmedį, kurį reikia iškirsti. Žmogus be meilės, be gerų darbų ir yra tas nevaisingas figmedis - vergas savo dvasioje.

Dievas matė, kad patys izraelitai niekada neišsivaduos iš nelaisvės, todėl prie Horebo kalno apsireiškė Mozei ir patikėjo jam sunkų uždavinį: išvesti tautą iš Egipto nelaisvės į kraštą, „tekantį pienu ir medumi“.

Mums yra taip pat duotas vedlys į laisvę – tai mus mylintis Jėzus Kristus, už mus miręs ant kryžiaus ir per apaštalus subūręs į vieną kaimenę, kuri vadinasi Katalikų Bažnyčia. Joje yra visos priemonės, reikalingos išsivaduoti iš dvasinės nelaisvės. Tai Susitaikinimo sakramentas, kuris sunaikina nuodėmę. Tai Eucharistija, stiprinanti mūsų jėgas, kad neatkristume į nuodėmę. Tai malda, kai mes galime kreiptis į Dievą, kaip į savo Tėvą, prašydami jo pagalbos

Jėzus skelbia: „Jei neatsiversite, visi pražūsite!“ (Lk 13,3). Raginimas atsiversti yra raginimas eiti laisvės keliu. Tepadeda Dievas mums juo eiti.

Susiję

Sigitas Tamkevičius 9007168353084355015

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-04-04 00:15

    Ačiū Ganytojui už tiesos žodį. Tai, ką sakė pranašas Habakukas: ,,Įstatymas nusilpo, į teisingumą nekreipiama dėmesio, nedorėlis apsuka teisųjį, teisme sprendimas iškraipomas!'' - argi tai ne šiandienės Lietuvos blogybė?

    O dar labiau Lietuvai tinka štai šie Išganytojo žodžiai:
    Veidmainiai! Jūs mokate išaiškinti, ką reiškia žemės ir dangaus išvaizda, tai kodėl gi neišsiaiškinate, šio laiko prasmės? Kodėl gi patys nenusprendžiate, kas teisu?'' (Lk 12, 56 - 57)

    Argi nuolatinis dairymasis į svetimus, kad jie nuspręstų už mus, nėra savtiška išdavystė ir siekis įtikti bet kokiems prašalaičiams dėl asmeninės naudos? Juk aklas pasitikėjimas kitų sprendimais - iškovotos laisvės atsisakymas.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item