Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Abraomo tikėjimas

Pradžios knygoje yra aprašyta labai įspūdinga Abraomo istorija. Chaldėjos Ure gyveno teisus, turtingas vyras, kurį Dievas pakvietė palikt...

Pradžios knygoje yra aprašyta labai įspūdinga Abraomo istorija. Chaldėjos Ure gyveno teisus, turtingas vyras, kurį Dievas pakvietė palikti savo šalį ir keliauti į tolimą kraštą, kuris jam ir jo ainiams bus padovanotas kaip nuosavybė. Dievas pažadėjo, kad jo palikuonys bus tokie skaitlingi, kaip dangaus žvaigždės. Abraomas pasitikėjo Dievu ir leidosi jo vedamas, tačiau ši kelionė buvo pilna išbandymų.

Kiekvienas iš mūsų taip pat atliekame savo tikėjimo kelionę, prasidėjusia nuo mūsų sąmoningo įtikėjimo. Tačiau šioje tikėjimo kelionėje ne kartą mes būname panašūs į vaikus, kurie iš savo tėvelių laukia tik saldainių ir dovanėlių ir būna nelaimingi, jei to negauna.

Evangelija pasakoja apie Jėzaus atsimainymą, kurio liudytojais buvo jo trys mokiniai: Petras, Jonas ir Jokūbas. Mokiniai džiūgavo, matydami dieviškai spindintį ir su Moze bei pranašu Eliju besikalbantį Jėzų; Petras pasišovė net pastatyti tris palapines: Jėzui, Mozei ir Elijui. Pastatyti palapinę reiškė norą šioje vietoje pasilikti ilgam.

Mes esame labai panašūs į Petrą, nes norime, kad Dievas mus apdovanotų tik maloniais išgyvenimais ir kad tos patirtys niekada nesibaigtų. Petras girdėjo Jėzaus kalbą apie jo gyvenimo pabaigą Jeruzalėje, o ta pabaiga buvo mirtis ant kryžiaus, tačiau, kaip ir būdinga tokiais atvejais, nemalonių dalykų tarsi negirdime ir koncentruojamės tik į tai, kas malonu ir teikia laimę. Mes savo tikėjimo kelionėje taip pat norėtume, kad Dievo artuma mus džiugintų ir visa tai, kas yra sunku, praeitų pro šalį. Dievo žodis primena, kad tikėjimo kelionėje, tuo pačiu ir mūsų žemiškoje kelionėje kryžius yra neišvengiamas, nes tik jis gali nugalėti mūsų savimeilę bei savanaudiškumą. Dievo reikia ieškoti ir su juo gyventi dėl to, kad kitaip mūsų gyvenimas būtų beprasmis ir sunkiai pakeliamas.

Dievas pažadėjo laiminti Abraomo gyvenimą, o šiam reikėjo tik paklusti Dievo vedimui. Paklusti ir tuomet, kai reikės aukoti sūnų Izaoką arba kai reikės palikti pažadėtą kraštą ir gintis nuo bado nesvetingame Egipte.

Savo laiku artimai pažinojau kun. Juozą Zdebskį, išskirtinio pasiaukojimo kunigą, kuris vargšui galėjo atiduoti paskutinius savo rublius. Dievas neapsaugojo šio kunigo nuo kryžių: net du kartus buvo teisiamas už vaikų mokymą religijos tiesų, jam teko kalėti su vagimis ir žmogžudžiais. Po tragiškos jo mirties nebuvo rasta jokių santaupų, tik krūvelę akmenėlių, kuriuos jis parsiveždavo iš savo kelionių, lankydamas po plačią Sovietų sąjungą išsibarsčiusius tremtinius ar kareivėlius.

Dievas žada laiminti kiekvieno mūsų gyvenimą, tačiau kviečia į tai atsiliepti besąlygišku klusnumu. Ant Taboro kalno suskambėjęs Dievo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, jo klausykite!“, kviečia kiekvieną iš mūsų atsiliepti tikėjimo klusnumu.

Tikėjimo kelias – priimti iš Dievo rankų viską: ir džiaugsmą ir kryžių. Ačiū, Viešpatie, už šią pamoką, tik duok šviesos jos neužmiršti, kai prislėgs koks nors kryžius.

Tikėjimas yra neatskiriamas nuo visiško pasitikėjimo Dievu. Tikėti – tai gyventi Dievo šviesoje: „Viešpats – mano šviesa, Gelbėtojas mano“ (Ps 26,1).

Tikėti – tai turėti dvi tėvynes: vieną žemiškąją, o kitą - anapusiniame gyvenime. Apie ją kalbėjo Jėzus; ją priminė apaštalas Paulius pirmiesiems krikščionims: „Mūsų tėvynė danguje“ (Fil 3,20). Priminė ir ragino: „Tvirtai stovėkite Viešpatyje, mylimieji!“ (Fil 4,1).

Susiję

Sigitas Tamkevičius 5329734947052455211

Rašyti komentarą

  1. Kas Jus cia rasote....?Dievas mzsmyli,tad kryziaus keliumums tikrai nesiuncia.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Žinoma. Tu visą gyvenimą turėsi burnoj čiulptuką.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2019-03-18 12:47

    Tolimi ir nežinomi kraštai, svetimi vardai ir vietovės.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item