William Kilpatrick. Popiežiaus Pranciškaus islamo gynimas gali sugriauti Europą

Dvi jaunos skandinavės, išvykusios žygin į Atlaso kalnus Maroke, gruodžio viduryje savo palapinėje buvo rastos negyvos. Vėliau ISIS teror...

Dvi jaunos skandinavės, išvykusios žygin į Atlaso kalnus Maroke, gruodžio viduryje savo palapinėje buvo rastos negyvos. Vėliau ISIS teroristai paviešino vaizdo įrašą, kuriame nufilmuota, kaip jie vienai iš aukų kerta galvą.

Vienos šių moterų motina žurnalistams pasakė: „Svarbiausia jai buvo saugumas. Prieš pradėdamos šią kelionę, merginos ėmėsi visų atsargumo priemonių.“

„Išskyrus tai, – komentuoja Robertas Spenceris tinklalapyje Jihad Watch, – kad joms net neatėjo į galvą, jog jų žinios apie Maroko religiją ir kultūrą gali būti netikslios ir skirtos tik islamui pagražinti, neinformuojančios apie grėsmę, su kuria susidūrusios jos neteko gyvybės.“

Pastaruosius šešerius metus pagrindinis šio sušvelninto islamo vaizdo šalininkas buvo popiežius Pranciškus. Jis patikino krikščionis, kad islamas priešinasi smurtui, patarė musulmonų migrantams ieškoti paguodos Korane ir vaizdavo teroristus kaip tikrojo islamo išdavikus.

Maža to, jis turbūt tapo svarbiausiu pasaulyje atvirų sienų, visų migrantų priėmimo politikos propaguotoju. Akivaizdžiai abejingas vis pavojingesnei padėčiai, kurią Europoje sukelia džihado trokštantys musulmonai, Pranciškus skatina svetingą požiūrį į visus, o masinio migravimo priešininkus apšaukia bailiais ir ksenofobais.

Trumpai tariant, popiežius Pranciškus veikė kaip islamo gynėjas. Jis kalbėjo apie islamą kaip apie taikią religiją, katalikybės moralinį ekvivalentą ir gėrio siekiančią jėgą. Bet daugelis žmonių dabar jaučia, kad popiežius rimtai suklaidino krikščionis dėl islamo ir islamo imigracijos pobūdžio bei tikslų. Kaip mokytojai bei kitas kultūros elitas, neinformavę dviejų skandinavių „apie grėsmę, kurią patyrusios jos neteko gyvybės“, taip ir popiežius Pranciškus, išbaltinęs islamą, paliko milijonus krikščionių nepasiruošusius virš jų pakibusiai grėsmei.

Analogija tarp klaidingai informuotų draugių skandinavių ir europiečių skiriasi vienu aspektu: niekas nevertė jaunų moterų keliauti į Maroką. Jos ten nuvyko pačios. Viena yra nukeliauti į aukštus Maroko kalnus ir rizikuoti, bet visai kas kita – pakviesti Maroką į Europą ir leisti paprastiems europiečiams patirti pasekmes. Būtent tai ir padarė Pranciškaus skatinamas Europos elitas.

Didelio musulmonų gimstamumo, masinės migracijos ir Europos nuolaidų šventvagiškiems islamo įstatymams derinys nukreipė Europą islamizacijos link. Savo ruožtu islamizacija ištars krikščionims dhimmitude. Augant islamo įtakai, krikščionims bus taikomi vis didėjantys tikėjimo praktikos apribojimai, gali būti prieita iki persekiojimo. Įmanoma, kad krikščionybė Europoje bus išnaikinta.

Ar Pranciškus yra naivus islamo atžvilgiu?

Popiežius daug nuveikė islamo labui – tiek daug, kad islamo vadovai jį gyrė už jų tikėjimo gynimą. Tuomet kyla klausimai: ar Pranciškus supranta, kad islamas gali tapti dominuojančiu Europoje? Ar jis žino, kad tai gali lemti Europos krikščionybės pabaigą? O jeigu žino, ar jam tai rūpi?

Ilgą laiką maniau, kad Pranciškus tiesiog naivus islamo klausimu. Galvojau, kad priešingi faktams jo teiginiai apie islamą ir iki absurdo optimistiškas požiūris į masinę musulmonų migraciją yra palaimingo nežinojimo ar blogų „ekspertų“ patarimų rezultatas arba abiejų derinys.

Tačiau dabar abejoju. Šias abejones kelia Pranciškaus požiūris į dabartinę seksualinio išnaudojimo krizę. Iš pradžių maniau, kad jis taip pat ir čia yra naivus: gal nesuvokia problemos masto ar dangstymo apimties, arba gal nežinojo apie daugybę homoseksualinių tinklų seminarijose, diecezijose ir pačiame Vatikane. Tačiau turint omenyje neseniai įvykusius paviešinimus, neatrodo, kad būtų galima tuo abejoti. Kai kuriais atvejais jis ne tik žinojo apie nusikaltimus ir jų slėpimą, bet ir ėmėsi veiksmų apsaugoti ir (arba) paaukštinti jų dalyvius. Atrodo, kad Pranciškus yra pasiryžęs prastumti doktrinos ir moralės revoliuciją – tai, ką jis vadina „radikaliu paradigmos poslinkiu“ – ir jam neatrodo svarbu, jog žmonės, kuriuos jis pasirinko pagalbininkais siekdamas savo tikslų, yra labiausiai susiję su skandalais. Iš visų pasakojimų aiškėja, kad popiežius Pranciškus yra „praktiškas popiežius“, tiksliai žinantis, ko nori, kruopščiai planuojantis savo veiksmus ir paliekantis mažai vietos atsitiktinumui.

Tad kodėl turėtume manyti, kad Pranciškus yra visiškai naivus islamo grėsmės masto ir islamo imigracijos klausimuose? Sunku įsivaizduoti, kad jis nieko nežino apie plačiai paplitusį krikščionių persekiojimą musulmonų žemėse. Vargu ar jis nežino apie vis dažnėjančius prievartavimus, riaušes ir teroristinius išpuolius Europoje ir nemato, jog islamiškų nusikaltimų banga jau artėja prie jo durų slenksčio. Ar jis tikrai tiki, kad tokie dalykai neturi nieko bendra su islamu?

Jei netikime, kad Pranciškus nežino istorijos ir yra atitrūkęs nuo dabartinių įvykių, tada reikia manyti, kad, kartoju jo mėgstamą šūkį, jis nori „padaryti betvarkę“ Europoje.

Bet kodėl? Kam rizikuoti pakenkti Bažnyčiai, kuriai neišvengiamai būtų padaryta žala prasidėjus Europos islamizacijai? Ar Pranciškui nerūpi Bažnyčia? Vis labiau atrodo, kad nerūpi. Tai reiškia, kad jis nedaug teturi naudos iš „senosios“ Bažnyčios – tos, kurią mums paliko apaštalai ir kuri dabar tapo per daug siaura ir tradicinė, netinkanti jo liberaliam skoniui.

Nestabili ateities Bažnyčia

Na o popiežiui rūpi naujoji ateities Bažnyčia – atvira, įtraukianti ir nestabili.  Vadovaujama Dvasios ir laisva nuo įgrįsusios dogmos ši išlaisvinta Bažnyčia galėtų prisitaikyti prie kintančių laikmečio poreikių. Jei skaitytume tarp eilučių, atrodytų, kad to ir nori Pranciškus bei jo aplinka.

Iš tiesų nereikia net vargintis skaityti tarp eilučių. Vatikano žiniasklaidos patarėjo kun. Thomo Rosico žodžiais tariant: „Popiežius Pranciškus laužo katalikiškas tradicijas kada tik nori, nes yra laisvas nuo netvarkingų prisirišimų.“ Be to, „mūsų Bažnyčia iš tiesų įžengė į naują etapą. Atėjus pirmam popiežiui jėzuitui, ją atvirai valdo individualus, o ne vien tik Rašto autoritetas ar Tradicijos diktatas ir Raštas“.

Štai ką pats Pranciškus kalba konferencijoje apie bažnyčių uždarymą:

Pastebėjimas, kad dauguma bažnyčių, kurios dar prieš kelerius metus buvo reikalingos, dabar jau nebėra tokios dėl tikinčiųjų ir dvasininkų trūkumo ... Bažnyčiai neturėtų kelti nerimo; jį reikėtų priimti kaip laiko ženklą, kviečiantį mus apmąstyti ir reikalaujantį prisitaikyti.

Vertimas: Pranciškui nelabai rūpi bažnyčių uždarymas. Tikriausiai jis net laiko tai palaiminimu, t. y būtina senosios tvarkos pabaiga, kuri išvalys kelią naujos tvarkos sukūrimui.

Kas yra ši naujoji tvarka? Daugeliu atžvilgių ji panaši į naująją kairiųjų politikų ir akademikų numatytą pasaulio tvarką. Pranciškaus, kaip ir jų, požiūris į nacionalines sienas ir tautinį suverenitetą yra miglotas ir, kaip ir jie, jis beveik neabejotinai tiki tarptautinių institucijų nauda. Susidaro įspūdis, kad Pranciškus būtų visiškai patenkintas, jei JTO būtų leista valdyti pasaulį, nepaisant to, kad JTO vis dažniau valdoma kairiųjų ir islamistų. Pavyzdžiui, Pranciškus gyrė JTO globalinį susitarimą dėl migracijos, nes tiki, kad imigracija turėtų būti valdoma globaliai, o ne atskirai kiekvienoje šalyje.

Kaip tai susiję su krikščionybe ir islamu? Kaip Pranciškus akivaizdžiai teikia pirmenybę vienai pasaulio vyriausybei, taip jį vilioja ir vienos pasaulio religijos vizija. Jis išsamiai apie tai nekalbėjo, tik užsiminė, kad numato galimą religijų susimaišymą. Tai nebūtų „vienos avidės, vieno piemens Bažnyčia“, apie kurią kalbėjo Kristus, bet kai kas šiek tiek įvairesnio.

Vienas iš būdų šiai vienybei įvairovėje pasiekti yra doktrinos nureikšminimas. Pirmiausia doktrinų skirtumai yra pagrindinė skirtingų tikėjimų skiriamoji linija. Taigi mažindamas doktrinos svarbą – o tai jis gana nuosekliai darė per visą savo popiežystę – Pranciškus turbūt tikisi išlyginti kelią į tarpreliginę harmoniją. Lygiai taip pat kaip Pranciškus nepripažįsta sienų tarp tautų, tikėtina, kad į sienas tarp religijų jis žiūri kaip į dirbtinį ir nereikalingą susiskaldymą.

Abejingumas

Žinoma, tai hipotezė, bet ne vien tik hipotezė. Kaip pabrėžia George'as Neumayras knygoje Politinis popiežius, Pranciškus dažnai rodo abejingumo ženklus, t. y. įsitikinimą, kad visos religijos yra lygiavertės. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie dviejų džihadistų nužudytą kunigą Jacques Hamelį, jis pateikė moralinę islamo ir krikščionybės analogiją sakydamas: „Jei kalbu apie islamišką smurtą, turiu kalbėti ir apie katalikišką smurtą.“

Nesunku pastebėti ir kitus jo abejingumo ženklus. 2014 m. protestantų grupei jis pasakė: „Aš nesu suinteresuotas atvertinėti evangelikų į katalikybę. Noriu, kad žmonės rastų Jėzų savo bendruomenėje.“ Kita proga jis kritikavo popiežiaus Benedikto „ordinariatą“ anglikonams, kurie nori tapti katalikais, sakydamas, kad jie turėtų likti „anglikonais“. Dar kitomis progomis su entuziazmu kalbėjo apie Martiną Liuterį ir protestantų reformaciją.

Ironiška, bet keletą jo abejingumo pavyzdžių galima rasti apaštališkajame paraginime Evangelii Gaudium – turbūt kaip pamokymą evangelizacijai. Nors dokumentas ragina mus skleisti Evangelijos džiaugsmą, jis nurodo keletą priežasčių, kodėl neturėtume vargintis. Pagrindinė priežastis yra ta, kad mes ir taip jau dalijamės tokia daugybe etinių ir dvasinių vertybių su kitais tikėjimais, tad nėra prasmės atvertinėti nekatalikų.

Taigi, Evangelii Gaudium sukelia įspūdį, kad žydai neturėtų būti evangelizuojami (įspūdis, kurį vėliau aiškiai patvirtino Vatikanas). Be to, atrodo, kad Pranciškus atleidžia musulmonus nuo poreikio atsiversti. Kaip anksčiau rašiau Crisis portale:

Atleistina, jei Evangelii Gaudium perskaitę teigiamą islamo vertinimą prieisime prie išvados, kad atversti musulmonų nėra skubus reikalas. Ir iš tiesų dokumente nėra pasiūlymo evangelizuoti musulmonų. Geriausiu atveju krikščionys turėtų vesti dialogą su musulmonais apie „bendrus įsitikinimus“.

Užuot atvertinėjęs kitus, Pranciškus atrodo labiau suinteresuotas mokytis iš jų. Evangelii Gaudium ir daugelyje pokalbių jis dažnai liaupsina kitų kultūrų „turtingumą“ ir „išmintį“. Nors Kristus savo apaštalams įsakė: „Eikite ir padarykite mokiniais visų tautų žmones ...“, Pranciškaus žiniai labiau tinka: „Eik ir mokykis išminties iš kitų kultūrų.“ Pranciškaus požiūris į evangelizaciją gali būti apibendrintas jo žodžiais, pasakytais ateistų žurnalistui Eugenio Scalfari'ui: „Prozelitizmas yra didi nesąmonė.“

Jeigu taip yra, tada popiežius Pranciškus tikriausiai neturi noro atversti į Europą besiveržiančių musulmonų. Juk, kaip ir evangelikai, musulmonai taip pat gali „rasti Jėzų savo bendruomenėje“. Žinoma, tai nėra tas pats Jėzus, bet galbūt tam, kuris menkai domisi doktrininiais skirtumais, panašumo pakanka. Tuomet ką jis galvoja, skatindamas masinę migraciją į Europą? Viena iš galimybių, kaip jau minėjau, yra ta, kad jis numato tam tikrą daugiakultūrinį religijų susimaišymą. Tačiau kad tai įvyktų, tikėjimai turės susilpninti savo doktrinines pozicijas. Popiežius Pranciškus, atrodo, labai nori tai padaryti iš katalikų pusės. Jis jau padarė didelių nuolaidų Kinijos komunistinei vyriausybei, leisdamas jai skirti vyskupus. Atrodo, kad jis pasirengęs pakeisti Bažnyčios mokymą, kad nutiestų tiltus LGBT „bendruomenei“ ir kitiems seksualiniams revoliucionieriams. Ir apskritai jis labiau linkęs vadovautis Dvasios raginimu, o ne Bažnyčios mokymu.

Be to, jam labiau rūpi politiniai ir humanistiniai tikslai, negu tikslas pasiekti dangų. Kaip rašo George'as Neumayras knygoje Politinis popiežius, per Karolio Didžiojo prizo teikimo ceremoniją popiežius „panaudojo priėmimo kalbą ne tam, kad pakviestų atkurti krikščionybę, bet naujajam Europos humanizmui skleisti“. Tačiau Pranciškus mato, kad pagrindinė kliūtis šiems humanistiniams tikslams pasiekti yra krikščionys fundamentalistai, kurie atsisako integruotis su musulmonų migrantais ir apskritai nesugeba prisitaikyti prie besikeičiančio laikmečio. Galbūt jis mano, kad migrantų potvynis privers fundamentalistus sutikti „kitą“ ir susitaikyti su jų „kitoniškumu“.

Na o musulmonai fundamentalistai? Darni, humanistinių tikslų siekianti pasaulinė religija pareikalaus ne tik krikščionybės atskiedimo, bet ir daug nuosaikesnio islamo. Tiek procentai, tiek absoliutūs skaičiai rodo, kad pasaulyje yra daug daugiau musulmonų fundamentalistų nei krikščionių fundamentalistų. Pranciškus pripažįsta musulmonų fundamentalistų egzistavimą, tačiau teigia, kad jie neatstovauja „autentiškam“ islamui ir, atrodo, jog jis mano, kad, priešingai nei rodo daugelis apklausos duomenų, jie yra tik nedidelė mažuma. „Visos religijos turi šias mažas grupes“, – kartą jis pasakė.

Save išpildanti pranašystė?

Nesvarbu, ar jis tiki, ar ne, kad fundamentalistai yra mažuma, bet atrodo, kad jis turi tam tikrą strategiją nuosaikesniam islamui forsuoti. Ši strategija yra teigti, kad islamas yra ir visuomet buvo nuosaikus ir taikus tikėjimas. Visų pirma jis teigė Evangelii Gaudium, kad „autentiškas islamas ir tinkamas Korano skaitymas priešinasi visoms smurto formoms“.

Strategija, kurią atrodo naudoja Pranciškus, sociologų vadinama save išpildančia pranašyste. Ji remiasi idėja, kad jei išreikšite didelius lūkesčius kitiems, jie stengsis tuos lūkesčius pateisinti ir taip įvykdys „pranašystę“. Tačiau, pasak šį terminą įvedusio sociologo Roberto K. Mertono, „save išpildanti pranašystė“ pirmiausia yra klaidingas situacijos apibūdinimas. Tačiau klaidingas apibūdinimas ar prielaida gali sukelti „naują elgesį, kuris paverčia pradinę klaidingą koncepciją teisinga“.

Kartais save išpildančios pranašystės veikia, o kartais ne. Daug kas priklauso nuo dalyko supratimo. Maži vaikai yra labiau linkę pasiduoti tokiai įtakai, o suaugusieji, kurie supranta, ko siekiama, mažiau. Prisimenu, radikalaus islamo svetainėje skaičiau straipsnį, kuriame popiežius Pranciškus kaltinamas tokios strategijos naudojimu. Neprisimenu, ar autorius vartojo sąvoką „save išpildanti pranašystė“, bet jis skundėsi, kad popiežius sąmoningai piešia melagingą, bet malonų islamo paveikslą, kad paskatintų musulmonus laikytis nuosaikesnių pažiūrų.

Bet kuriuo atveju save išpildančios pranašystės strategija yra labai liauna nendrė, ant kurios statoma pasaulio ateitis. Jau dešimtmečius globalistiniai lyderiai mus įtikinėja, kad islamas yra taikus, kad smurtas neturi nieko bendra su islamu ir kad didžioji dauguma musulmonų yra nuosaikūs. Tačiau dauguma įrodymų atskleidžia, kad Vakarų „pranašystė“ apie taikų islamo pobūdį neveikia. Su kai kuriomis išimtimis nuosaikieji praranda savo pozicijas, o fundamentalistai kyla.

Lygiai taip pat, kaip Pranciškų mažai tejaudina bažnyčių uždarymo banga, atrodo, kad jis mažai tesijaudina dėl Europos islamizacijos. Iš tiesų, kaip įrodo jo masinės migracijos skatinimas, neatrodo, kad jis prieštarautų islamizacijai.

Atrodo, kad Pranciškus ramiai priima faktą apie spartų islamo plitimą, nes iš tikrųjų tiki mitu, jog islamas yra taikos religija, arba mano, kad save išpildančios pranašystės strategija sukurs nuosaikesnį islamą. 

Nepriklausomai nuo to, ką jis turi omenyje, atrodo, kad popiežius Pranciškus lažinasi, nors nėra šansų laimėti. Prieš keletą savaičių anksčiau minėtos dvi jaunos skandinavės pradėjo panašų lošimą, kai leidosi į stovyklavietę Maroke. Jos lažinosi iš savo gyvybių, darydamos prielaidą, kad nubaltintas mitas apie islamą, kurį jos, be abejo, išgirdo mokykloje ir universitete, yra teisingas. Jos pralaimėjo „lažybas“. Jos buvo – paėmus eilutę iš Kasablankos – „klaidingai informuotos“ apie padėtį Maroke.

Nesvarbu, ar Pranciškus buvo neteisingai informuotas apie islamą, ar ėmėsi dezinformacijos strategijos, jis lošia didžiulį lošimą – ne tik iš savo gyvybės, bet ir iš milijonų kitų gyvybių. Kai Mahometo religija sutiks abejingumo religiją, kuri iš jų nugalės?


Susiję

William Kilpatrick 4084491457410410934
item