Šarūnas Legatas. Kodėl politikoje reikalinga nauja krikščioniško jaunimo karta?

Kalba, pasakyta vasario 22-ąją Kaune, VDU Teologijos fakultete, vykusioje konferencijoje „Ar reikalingas krikščioniškų vertybių sugrįžimas į viešąjį gyvenimą?“.

Kad atsakyti į klausimą – kodėl politikoje reikalinga nauja krikščioniško jaunimo karta – visų pirma turime suvokti laikotarpį, kuriuo gyvename. Vien pats iškeltas klausimas suponuoja, jog šiandieninės Lietuvos politikoje krikščionybės beveik nebelikę. Išsivadavusi iš Sovietų Sąjungos Lietuva, kaip ir daugelis kitų Vidurio-Rytų Europos šalių Vakarų pavyzdžiu drąsiai žengė liberalios demokratijos keliu ir juo eina iki šiol. Nepaisant to, šiandien net paviršutiniškai įvertinus Lietuvos būklę yra akivaizdu, kad Vakarų pavyzdžiu beveik 30 metų kurta mūsų valstybė daugelyje sričių net tik neatnešė lauktų rezultatų, bet ir sukūrė eilę nepageidautinų padarinių, kurie, jei nebus sprendžiami artimiausiu metu, gali tapti negrįžtamais.

29-ųjų atkurtos valstybės metinių išvakarėse turime nepabijoti pripažinti, jog mūsų šalies politikai reikalingas esminis atsinaujinimas. Kad būtų iš tiesų esminis, šis atsinaujinimas turi būti pagrįstas laiko patikrintais principais, kurie nebūtų svetimi lietuviškajam politiniam charakteriui ir siūlytų alternatyvą beveik 30 metų be gilesnės refleksijos nuo Vakarų kopijuojamiems principams. Kad būtų iš tiesų esminis, šį atsinaujinimą visų pirmą turi inicijuoti veikli ir principinga jaunosios Lietuvos karta, kuri būtų subrendusi jau laisvoje Lietuvoje, pažintų šios nelengvos laisvės privalumus bei trūkumus, ir nebijotų pasakyti to, kas su kiekviena diena tampa vis akivaizdžiau – liberalizmo siūloma tvarka nėra nei amžina nei nepakeičiama ir vis labiau panašėja į chaosą.

Ar galima teigti, jog krikščionybė yra pajėgi pasiūlyti tvarkos alternatyvą įsivyraujančiam liberaliam chaosui? Mano nuomone, krikščioniškų politinių principų sugrąžinimo poreikį turi diktuoti aiškus jaunosios kartos suvokimas, jog po-Sąjūdinės Lietuvos statybos vyko visiškai neatsižvelgiant į tai, kokie šios valstybės pamatai buvo pakloti Sąjūdžio metu, valstybingumo išvakarėse ir ankstyvuoju jo etapu. Šiandieninė Lietuvos Respublika tikrų tikriausiai nestovi ant liberalizmo pamato. Jos demokratinės santvarkos ištakos intelektualiniu požiūriu glūdi modernaus XIX a. romantinio nacionalizmo epochoje, o vertybinį pagrindą jai laiduoja gilių tradicijų katalikybė.

Šiandien Lietuvoje ir Vakaruose vyraujantis politinis režimas su abejomis srovėmis turi mažai ką bendro. Šiam režimui apibūdinti vartojami įvairūs terminai, nuo švelnesnių, tokių kaip liberali demokratija iki radikalesnių, tokių kaip liberalmarksizmas. Ginčytis kuris tikslesnis neverta. Bet kuriuo atveju, visi sutinka, jog liberalizmo sąvoka šiandien yra neišvengiama kalbant apie Vakarų pasaulio, tame tarpe ir Lietuvos, politinę sąmonę. Šios santvarkos šalininkams liberalizmas yra idealas, jos oponentams – pagrindinis kritikos objektas.

Prieš 20 metų atrodė, jog liberalizmas yra Lietuvos atsinaujinimas, šiandien jau aiškiai matome, jog pačiam liberaliam pasauliui reikalingas atsinaujinimas. Liberalizmas netapo žmonijos istorijos pabaiga, kaip prieš kelis dešimtmečius dar pranašavo kai kurie filosofai. Šioje situacijoje ne išimtis ir Lietuva. Kaip teigia filosofas Alvydas Jokubaitis, šiandien visos Lietuvos partijos, vertybiniu požiūriu, yra liberalų partijos. Tuo tarpu visuomenė toli gražu nėra liberali ir, žvelgiant į pastarojo dešimtmečio globalizacijos padarinius Lietuvai, vargiai galima tikėtis, jog ji ateityje liberalės. Atotrūkis tarp liberalaus elito ir neliberalios liaudies šiandien jau pakankamai ryškus. Vaizdžiausiai jį apibūdina plačiai paplitusi „dviejų Lietuvų“ alegorija, kuri vis dažniau taikoma apibūdinti mūsų šalies būklei. Istorija moko ir elementari politinė logika diktuoja, jog tokio atotrūkio didėjimas tęstis be galo negali, tai neišvengiamai veda arba būtinų reformų, arba revoliucijos link.

Normatyviškai vertinti revoliuciją yra nepaprastai sunku, tačiau pažvelgus į istoriją didžiosios revoliucijos dažniau siejamos su blogais, o ne gerai padariniais. Pačia bendriausia prasme, revoliuciją, kaip reiškinį, geriausia apibūdinti gali padarinių nenuspėjamumas. Vis dėlto jos priežastys dažniausiai būna kur kas aiškesnės. Todėl būdami prie pabaigos neišvengiamai artėjančios globalaus liberalizmo epochos liudininkais, privalome kuo skubiau pradėti mąstyti apie politinės tvarkos principus, kurie būtų pajėgūs pasiūlyti gyvybingą alternatyvą globaliam liberalizmui, užbėgant už akių chaotiškoms revoliucijoms.

Pagrįsti, jog Lietuvoje būtent krikščioniška politinė tvarka yra pajėgi tą padaryti galima dvejopai: įvertinus krikščionybės vaidmenį demokratinės Lietuvos valstybingumo raidos istorijoje bei atskleidus krikščionybės santykį su šiuolaikiniu kairiuoju liberalizmu.

Nebūtinas itin gilus istorijos išmanymas, jog suvoktum, kad visa modernaus demokratinio Lietuvos valstybingumo tradicija yra tvirtai susieta su krikščioniškaisiais ir romantinio nacionalizmo principais grįsta kova už laisvę. Išsilaisvinimui iš carinės imperijos pirmąjį impulsą suteikė ne kas kitas, o būtent vyskupas Motiejus Valančius inicijavęs lietuvių blaivybės sąjūdį. Valančiaus švietėjišką veiklą lydėjo jo krikščioniškojo sąmoningumo dvasioje išugdyti jaunieji lietuvių intelektualai Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka, kurių veiklą XIX a. pabaigoje jau žymėjo nacionalinio lietuvių charakterio užuomazgas. Reikšmingiausias vyskupo Valančiaus bei nacionalistų Basanavičiaus bei Kudirkos veiklos vaisius buvo politiškai sąmoninga lietuvių tauta, sugebėjusi ginklu apginti savo suverenumo teisę 1918-1920 metų kovose. Krikščioniškoji kova už lietuvių sąmoningumą ir tautiniais principais grįstas lietuvių politinio charakterio ugdymas ėjo koja kojon, kuriant modernią Lietuvos demokratiją.

Panašiu principu sovietinės okupacijos metais veikė tokios organizacijos kaip Katalikų bažnyčios kronikos leidėjų grupė ir Lietuvos laisvės lyga. Tokių kunigų kaip Alfonsas Svarinskas skatinamas religinis sąmoningumas ėjo išvien sulig disidentų, tokių kaip Antanas Terleckas, skatinamu tautiniu-pilietiniu sąmoningumu. Būtent tai ir buvo pagrindiniai akstinai, kurių dėka tapo įmanoma laisvės idėjos tąsą nuo tarpukario pirmosios iki kovo 11-osios antrosios Lietuvos Respublikos.

Modernią Lietuvos istoriją galima vertinti kokiais tik nori rakursais, tačiau akivaizdu, kad nacionalizmas, o ne liberalizmas nuo pat pradžių lydėjo Lietuvos Bažnyčią ir lietuvių krikščionis kovoje už tautos ir sąmonės laisvę. Taip buvo dėl to, kad liberalizmas iš esmės remiasi kitokia laisvės samprata negu, ta laisvė, už kurią kovoti siūlo krikščionybė bei tautinė idėja. Liberalizmas akcentuoja abstrakčiąją negatyviosios individualios laisvės formą, kurią bendriausia prasme apibūdina formuluotė „laisvė nuo ko“. Tiek Krikščionybės, tiek nacionalizmo laisvės sampratos yra pozityviosios ir visų pirma susijusios su klausimu „laisvė kam“. Kitaip tariant, pastaroji laisvės forma, nuo liberaliosios skiriasi tuo, kad laisvę susieja su įsipareigojimu, siekiu tinkamai ją naudoti, traktuoja ją kaip instrumentą gėrio kūrimui, o ne abstraktų tikslą savaimę.

Jau šiandien galima stebėti labai įdomų liberalioje dvasioje augintos jaunosios lietuvių kartos požiūrį į istoriją. Viena vertus jie suvokia, jog niekas geriau neapibūdina XX a. Lietuvos istorijos kaip kova už laisvę. Kita vertus, šiandieninio liberalo kalbėjimas apie laisvę yra visiškai kitoks negu laisvės kovų dalyvių, rezistentų laisvės suvokimas. Liberalas laisvę įprasmina kitokiu principu, negu tą darė lietuvių partizanai, tokie kaip Jonas Noreika Vėtra, nepriklausomybės kovų dalyviai, tokie kaip Kazys Škirpa bei antisovietinio bažnyčios pogrindžio rezistentai, tokie kaip monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Visi jie buvo neliberalių pažiūrų asmenybės, o tai šiuolaikinį liberalą stato į itin keistą poziciją. Liberalas kelis kartus per metus yra priverstas švęsti laisvę, kurią iškovojo priešingų įsitikinimų asmenys. Liberalas šiuos asmenis dėl nesutaikomo politinių pažiūrų skirtumo geriausiu atveju turi sąmoningai pamiršti, blogiausiu atveju (kaip tai vyksta Noreikos ir Škirpos atvejais) niekinti.

Šiuolaikinis liberalizmas gali būti drąsiai vadinamas istorijos skaityti nemokančių amžinų vaikų ideologija, kuri negali pasiūlyti jokios nuoseklios vertybių sistemos ar adekvataus požiūrio į valstybę. Liberalai geriausiu atveju gali pasiūlyti vertybinį neutralumą: istorijos, valstybės, tautos, šeimos, kultūros, moralės atžvilgiu. Jokia tvari politinė bendruomenė būti neutrali šiais atžvilgiais negali. Krikščionybė nei vieno iš išvardytų aspektų atveju nėra neutrali, jis visuomet siūlo vertybinę hierarchiją, kurios nebuvimas liberaliame politiniame mąstyme tampa daugelio problemų ir nesusipratimų šaltiniu. Krikščionybės atveju istorija brėžia kontūrus ateičiai, valstybė suvokiama kaip kolektyvinės tvarkos garantas, tauta – kaip bendruomeninio solidarumo garantas, šeima – kaip individualios laimės garantas, kultūra – kaip civilizacijos garantas, moralė – kaip bendrojo gėrio garantas.

Todėl nereikia savęs apgaudinėti ir drąsiai pasakyti: liberalizmas ir krikščionybė yra nesuderinamos doktrinos. Krikščioniška politika visais esminiais aspektais yra priešinga liberaliai politikai. Lygiai tas pats pasakytina apie liberaliąją ir krikščioniškąją demokratiją – tai yra du skirtingi režimai, kurie dėl principinių skirtumų negali būti suderinti.

Tai suvokus galima pateikti labai aiškų atsakymą į klausimą, kodėl politikai reikalinga nauja krikščioniško jaunimo karta. Tam kad sukurtų solidžią atsvarą šiandien liberalų dominuojamai politikai, kurioje lieka vis mažiau vietos krikščionims.

Liberalus šiandien atstovauja visos politinės partijos, visi populiariausi kandidatai į prezidentus deklaruoja liberalias vertybes, liberalus užtaria ir gina didžioji dalis žiniasklaidos, nevyriausybinės ir tarptautinės organizacijos. Tuo tarpu krikščionys gerbiami ir remiami tik tiek, kiek prisitaiko prie vyraujančio režimo – liberalios demokratijos. Akivaizdu, kad liberalioje visuomenėje liberalai yra laisvesni už krikščionis. Todėl poreikis grąžinti krikščioniškas vertybes į viešąjį gyvenimą visų pirmą reiškia poreikį sukurti opoziciją liberalizmui ir pasipriešinti krikščioniškosios laisvės ribojimui bei jos pakeitimui liberalia laisve.

Efektyviai atsverti liberalizmą, tokį populiarų jaunosios karto tarpe, gali tik tos pačios, jaunosios kartos atstovai savu bekompromisiu apsisprendimu viešąjį, ne tik privatų gyvenimą grįsti krikščioniškaisiais principais. Metas suvokti, jog demokratijoje tik patys krikščionys gali užsitikrinti savo atstovavimą.