Rasa Čepaitienė. Romualdo Ozolo lietuviškosios kultūros samprata

propatria.lt nuotr. Jūsų dėmesiui siūlome pranešimą, autorės perskaitytą sausio 31 dieną Seime vykusioje konferencijoje „Romualdas Ozol...

propatria.lt nuotr.
Jūsų dėmesiui siūlome pranešimą, autorės perskaitytą sausio 31 dieną Seime vykusioje konferencijoje „Romualdas Ozolas – valstybės kūrėjas“.

Kaip žinia, esama daugybės žodžio „kultūra“ apibrėžčių. Kultūra gali būti suvokiama tiek normatyvine prasme, kaip lengvai atpažįstamų ir visiems privalomų taisyklių ir normų rinkinys. Tiek ir sociologiškai – kaip tam tikras gyvenimo būdas ar stilius, dėl to net kalbama apie „smurto kultūrą“, „skurdo kultūrą“ ir t.t. Tačiau, sprendžiant iš gausaus Romualdo Ozolo rašytinio palikimo, kultūros sąvoka jam turėjo veikiau klasikinę reikšmę, apibrėžiamą kaip tam tikras unikalus ir ypatingas, iš konkrečios gamtinės tikrovės išaugantis, dvasios pasaulis. Jei civilizacija yra besiveržianti į universalybę, ekspansyvi, tai kultūra visuomet lieka lokali ir linkusi į gyvenimo stabilizavimą, tačiau ne mažiau aistringai ieško pilnatvės ir stengiasi suvokti bei pranokti pati save.

Būtent dėl to Ozolas buvo ne tik aktyvus kultūros lauko dalyvis, ne tik įdėmus įvairių jos apraiškų, įskaitant net ir popkultūros reiškinius, stebėtojas ir tyrinėtojas, bet ir įžvalgus kultūros politikas bei istoriosofas, sugebėjęs suformuoti vientisą ir nuoseklią lietuviškosios kultūros viziją ir programą. Šių temų apmąstymų akipločiu, gyliu bei įžvalgų originalumu panašiu į jį galima būtų laikyti nebent jo amžininką mitologą a.a. Gintarą Beresnevičių, kuriam irgi itin rūpėjo suvokti ir įprasminti dviejų didžiųjų XX a. pabaigos – XXI a. pradžios Lietuvos virsmų – iš totalitarinės imperijos kolonijos į nepriklausomą nacionalinę valstybę ir iš jos į ES šalį-narę – pavojus ir teikiamas galimybes. Dar daugiau, drįsčiau teigti, kad, kurioje srityje jis bebūtų reiškęsis: kaip filosofas, leidėjas, redaktorius, publicistas, politikas ar visuomenininkas, – būtent kultūrą galima laikyti tuo universaliu raktu, padedančiu „atrakinti“ Ozolo darbų, raštų ir kalbų prasmę bei tikslingumą.

Skaitant Ozolo tekstus, neapleidžia keistas jausmas. Viena vertus, galbūt dėl savo intelektualaus, kiek sunkoko ir kartais painaus stiliaus jis taip ir liko amžininkų tinkamai nesuprastas, tad iki šiol lieka visuomenės nepelnytai nuvertintas. Kaip ir kiti didieji lietuvių mąstytojai Stasys Šalkauskis ar Antanas Maceina. Išties, linkstame žavėtis vienadienėm žvaigždutėm, pigiais blizgučiais, bet nepastebim, nesuvokiam ar net šaipomės iš savo didžiųjų... Tačiau, kita vertus, Ozolo mintys kaip niekad gyvos, nes jo raštuose atsiskleidžiančios temos ir motyvai gana lengvai atpažįstami kitų dabarties mąstytojų idėjose. Pavyzdžiui, tik skaitydamas Ozolą geriau supranti, kas yra V. Radžvilas, ir atvirkščiai. Dar daugiau, supranti, kad ir pati, net to anksčiau nežinodama ir nesuvokdama, pasirodo, buvai ir esi ozolininke. Kitaip tariant, Ozolo intelektualinis ir dvasinis palikimas yra toks platus, kad jame išsitenka daug kas, įskaitant ir atvirumą dialogui, abejonei, ginčui.

Tačiau jei Ozolą atvirai ir pelnytai galima vadinti dabarties lietuviškojo nacionalizmo tėvu ir nacionalinio sąjūdžio idėjiniu įkvėpėju, tai kas gi buvo jo paties įkvepėjai ir mokytojai? Atsakymą netiesiogiai pasufleruos vieno jo teksto pavadinimas ir turinys. Tai mažytė knygelė, brošiūrėlė, išleista be leidyklos ir tiražo nuorodos 2014 m., jam pačiam likus jau nebedaug laiko, tad ją veikiausiai galima būtų vadinti Ozolo dvasiniu testamentu. Ši knygelė vadinasi šiek tiek iššaukiančiai – „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas. Lietuviškosios ideologijos metmenys“. Būtent joje galutinai sudėliojamas lietuviškosios tapatybės modelis ir programa, tačiau jos esminiuose sanduose ataidi ši, visiems iš mokyklinės programos žinoma, pastraipa:

Kuri pagaliau pasaulyje yra tokia prasta ir niekinga tauta, kuri neturėtų šių trijų, lyg įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Per amžius žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba, visada rūpinosi ją išlaikyti, gražinti, skleisti, tobulinti. Nėra tokios niekingos tautos, nėra tokio menko žemės užkampio, kur nebūtų vartojama savoji kalba.

Šie, pačioje XVI a. pabaigoje Mykalojaus Daukšos užrašyti žodžiai, XXI amžiaus pradžioje nuosekliai išskleidžiami R. Ozolo kūryboje, teigiant viena: nacionalizmas neprieštarauja krikščioniškajam ar pasaulietiniam universalizmui, priešingai, per lokalias savo apraiškas, nes žmogus jau vien dėl savo kūniškumo visuomet yra lokalus, įsivietinęs, jis geriausiai padeda atsiskleisti humanizmui. Tai mintis, susiejanti Daukšą ir Ozolą, besibaigiančių viduramžių ir dabarties lietuvius, kurie, pasirodo, sprendė ir tebesprendžia tas pačias savojo tapatumo išlaikymo problemas. Taip pat ji padeda mums išbristi iš dabarties mąstymo pelkių, kuriose, prisipažinkime, dažnokai pasiklystame, rasti per jas taką. Šie trys motyvai – kultūros įsivietinimo (žemė), jos įsilaikinimo arba įsistorinimo (papročiai) ir įsiamžinimo bei įsiprasminimo (kalba) – Ozolo ne viename tekste permąstyti ir analizuojami, leidžia jam ne tik apibrėžti lietuvybės pamatus bei esminius dėmenis, bet ir aiškiai įvardinti bei diagnozuoti gilumines problemas, kurios užkerta kelią laisvai lietuvybės sklaidai nūdieniame prieštaravimų ir įtampų kupinamame pasaulyje. Juk šiandien kalbėti apie lietuvių tautą ir jos kultūrą, o ne apie kitas Lietuvoje gyvenančias etnokultūrines bendrijas, dargi rūpintis gyvybiniais lietuvių tautos ir valstybės interesais kažkaip lyg ir nepriimtina, gal net kvepia fašizmu, tad mažai kas linkę apie tai iš viso užsiminti. Todėl Ozolo mintys apie lietuviškąją kultūrą – tai visų pirma labai skausminga ir asmeniška pastanga suprasti, kas gi atsitiko, kad tauta, viduramžiais pademonstravusi itin stiprų drąsos ir veržimosi pirmyn pradą, bėgant amžiams geografiškai traukėsi, demografiškai nyko ir kultūriškai menko, o XX amžiaus pabaigoje, atgavus nepriklausomybę, nepaisant itin palankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių, nebesugebėjo ja tinkamai pasinaudoti, kad vėl sustiprėtų ir išsiskleistų, bet, priešingai, toliau silpsta ir nyksta, net greičiau, nei tai vyko nelaisvės ir slopinimo sąlygomis? Retas kuris mūsų intelektualas išdrįsta taip tiesiai ir be užuolankų užduoti šį klausimą. Jis šiandien užgožiamas optimistinio „integracijos“ liaupsinimo, apeinamas kaip nekorektiškas ar nepatogus, o gal net laikomas kvailu. Nes juk viskas tvarkoje su ta jūsų lietuvybe, niekam ji nebereikalinga, tegul lieka butaforine ir gana, kaip kad regisi žiūrint iš Vilniaus prasisiekėlių burbulo. Deja, netvarkoje, atsakytų Ozolas ir kiti nepatenkintieji susiklosčiusia padėtimi, kurių masė vis didėja. Suprantančių, kad lietuvybė, tai ne tik folkloras ir kalba, tai ir socialinės sanglaudos bei visuomeninės darnos pamatas, o ir pačios Lietuvos išlikimo ir buvimo tikslingumo esminė sąlyga.

Atsižvelgdamas į tai, Ozolas lietuviškumo sklaidos istorinį ir dabartinį kontekstą svarsto bent keliais lygmenimis – globaliuoju, civilizaciniu ir lokaliu. Kaip Ozolas suvokia lietuvybės santykį su krikščioniškąja civilizacija ir, galiausiai, jos santykį su pačia Lietuva ir lietuviais? Jam čia rūpi daug itin reikšmingų klausimų. Kas sąlygoja nūdienę katalikybę – vėlyvas Lietuvos ir lietuvių įsijungimas į krikščioniškąją Europą? Kokį vaidmenį mūsų katalikiškame tapatume atlieka stiprios katalikybės šalies – Lenkijos – kaimynystė? Ką Lietuvos kultūrai davė Reformacijos iškilimas ir pralaimėjimas? Kodėl Katalikų Bažnyčia šiandien tokia tautiškai pasyvi, nors tokia nebuvo net sunkiausiais sovietinio persekiojimo metais? Ar katalikybė dar pajėgi išlikti ateities lietuvių kartų tikėjimu? Koks iš tiesų sekuliarizacijos laipsnis Lietuvoje? Ar šalis, kurioje klesti tokia didžiulė socialinė atskirtis, sisteminė nepagarba žmogaus asmeniui, visapersmelkiantis godumas ir teisingumo stoka, vis dar gali vadintis krikščioniška? – tai vis klausimai, kuriuos sau ir mums užduoda Romualdas Ozolas, nes be jo nelabai yra kam juos užduoti. Aiškių atsakymų nebuvimas leidžia jam daryti nelinksmą išvadą: aukščiausia kiekvienos civilizacijos jungtis – religija – ES turi kol kas ją nugalintį konkurentą – globalizmą, tačiau mes to iki galo nė nesuprantame, ir dėl to neturime adekvačių priemonių, kaip sustiprinti tautiškumą religijos pagalba.

Globalizmu tapęs liberalizmas ir tautos savigynos būdų ieškantis nacionalizmas šiandienos Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, kovoja tarpusavyje, ir jų kova, pasak Ozolo, yra žūtbūtinė. Ne paslaptis, kad dominuoja liberalizmas, brutaliai įsitvirtinęs visose gyvenimo srityse. Nacionalizmui belieka gintis, didžiajai visuomenės dalia pasyviai stebint, kas čia vyksta, ar net patyčiomis bei panieka karts nuo karto perliejant „superpatriotus“, ar, geriausiu atveju, juos globėjiškai paauklėjant, kaip kad mus vis mėgsta auklėti vienas toks garsus Jeilio profesorius-emeritas. Vėl paklausykime Ozolo: „Dvasios pakilimu laisvėn pasišviesdama kelią į savo galutinį subrendimą – gyventi nepriklausomoje savo nacionalinėje valstybėje – lietuvių tauta – viską – ir savo žemę, ir savo istoriją, ir savo kalbą – vėl turi atsiimti iš nebūtin traukiančios globalizmo juodosios skylės“.

Kodėl reikia atsiimti?

Todėl, kad jos yra atimtos. Todėl, kad kito kelio išlikti tiesiog nėra. Kitaip nebūtų tokio baisaus lyg ir savanoriško išsivietinimo per emigraciją, kuri iš tiesų reiškia tik tai, kad ši žemė laikoma nebetinkama gyventi, čia auginti vaikus, lyg būtų kokios ekologinės ar karinės katastrofos ištikta. Bet ar tikrai taip? Juk tauta turi ir pakankamai neseną sėkmingo įsišaknijimo patirtį, kurios, nepaisant pompastiškų Šimtmečio šventimo renginių, vis dėlto nėra iki galo suvokusi ir apmąsčiusi. Juk pirmoji Lietuvos Respublika kūrėsi būtent kaip laisvųjų ūkininkų valstybė. Lietuvos valstybininkai pašaukė savanoriais vyrus, kurie, grįžę iš Nepriklausomybės kovų, gavo žemės ir galėjo pradėti ūkininkauti. Būtent iš jų sluoksnio išėjo ir antisovietinis pogrindis – laisvės kovotojai – laisvoje valstybėje išaugusi politiškai ir kultūriškai susipratusių lietuvių karta, žinojusi ir vertinusi laisvės kainą. Todėl sovietai taip ir stengėsi sulaužyti stuburą kaimui – lietuvybės židiniui, – nuvarydami žmones nuo žemės, panaikindami jos nuosavybės teisę, o pačią lietuvybę politiškai nugalindami, nukenksmindami ir suklastodami ją folklorizuojant ir paverčiant nepavojinga butaforija. Tačiau tuomet dar bent liko estetinis ryšis su žeme ir kaimu. Jis galutinai buvo sunaikintas jau dabarties laikais, per pastaruosius 30 m. kaimą galutinai nustekenus, valstietiją kaip klasę likvidavus, o žemę pavertus kilnojama. Todėl, iškilus reikalui, jei ir atsirastų Lietuvą ginsiančių partizanų, kaime jie paprasčiausiai nebeturėtų nei moralinės, nei materialios atramos. Per staigūs socioekonominiai pokyčiai, iš esmės sunaikinę lietuvių tautos pagrindus – valstietiškąjį gyvenimo būdą ir pasaulėžiūrą – iki šiol praktiškai niekieno gyliau nereflektuojami, o tikroji dykromis virstančių teritorijų, merdėjančių vietos bendruomenių ir moralinės likusio kaimo degradacijos padėtis politinio elito atkakliai ignoruojama.

Tuo tarpu išlaikinimas Ozolo suvokiamas kaip komplikuota lietuviškojo valstybingumo tęstinumo ir santykių su kaimynais problema, vedanti prie klausimo, imperinę LDK ar respublikonišką, daugiakultūrę ar etniškąją liniją turėtume ryškinti savo tapatume? Juk A. Šapokos tarpukariu iškeltai programai „raskime lietuvius Lietuvos istorijoje“ šiandien vėl kyla nemenkų iššūkių ir kliūčių. Ozolas imasi svarstyti, kas gi yra tas dėmuo, kuris, nepaisant šių vidinių prieštaravimų, yra visą tūkstantmetę lietuvių istoriją į vienumą telkianti galia, ir apibrėžia ją kaip laisvę. Tačiau ši laisvė irgi ambivalentiška. Tai ne tik laisvė kam (pareigai, atsakomybei, kūrybai), bet ir, dažnai, laisvė nuo ko (nuo pareigos keliamų susivaržymų, suabsoliutinant individo teises, dažnai vedančias į savivalę, atmetant bet kokius kolektyvinius įsipareigojimus ir prisirišimus). „Lietuvis yra tas, kuris myli laisvę ir laikosi Lietuvos statuto“ – ši senoji lietuviškojo gyvenimo būdo paradigma naujaisiais laikais užtemdoma nelaisvės šešėlio. Okupacijose, karuose, baudžiavoje, represijose susiformavusios išgyvenimo strategijos, nepaisant šiandien kuriamo Lietuvos kaip „drąsios šalies“ įvaizdžio, vis dar primena apie save tuo prakeiktu baudžiauninko nuolankumu, budriai galią turinčiųjų akiai nusisukus dažnai išvirstančiu neapykanta, pagieža ir smurtu prieš silpnesniuosius. Pasak Ozolo, „Laisvė ir jos siekimas iki užsimiršimo eiti į horizontą statant pilis ir kaunantis su kas tik papuola ir – kita vertus – būti vidujai laisvam net nelaisvėje, užmirštant viską – papročius, kalbą, namus, – tokia ta mūsų laisvės be atodairos kaina, kurią kaip savo istorija mokam mes sau ir savo ateičiai šiandien“.

Taigi laisvės kaina yra ir nutautėjimas, ir išsivietinimas, ir nužmogėjimas. Ar priešnuodžiu jiems galėtų tapti kalba, Ozolo suvokiama kaip savojo kultūros pasaulio kūrėja? Pastebėjęs, kad lietuvių santykis su kalba visuomet buvo labiau žodiškas, nei raštiškas, jis konstatuoja dabarties grėsmes kalbai, kylančias ne tik iš naujųjų technologijų, ne tik iš karingojo lenkų nacionalizmo, sumaniai kurstomo Pietryčių Lietuvoje, ne tik iš gerai žinomų nutautėjimo procesų emigracijoje, bet ypač iš pačių lietuvių įsikalbėtos ir įtikėtos kultūrinio nepilnavertiškumo jausenos.

Tačiau, rodos, tiek nedaug laiko tepraėjus po Ozolo išėjimo Anapilin galime sakyti, kad mūsų kultūros išvietinimo, išistorinimo ir iškalbinimo procesai ir pastangos dargi sustiprėjo. Santykio su žeme klausimas planuojamas spręsti įvedant dvigubą pilietybę. Santykio su istorija toliau ieškoma perimant kitų tautų požiūrį į mus, kartu su jų primetama gėda, kalte ir geopolitiniais interesais. Ryšį su kalba dar labiau jaukia į mūsų kultūrinę ir mokslinę apyvartą vis atkakliau brukamas vadinamasis tarptautiškumas, dažniausiai suvokiamas kaip nevaržoma anglų kalbos plėtra lietuvių kalbos sąskaita. Tad išlikti lietuviu šiandien nebėra nei savaime suprantama, nei labai šaunu, nei kaip nors naudinga. Veikiau priešingai. Ar dar nori lietuviai kaip tauta būti šioje žemėje ar jau nebe? – klausia Ozolas. Tačiau jis yra ne tik šių bėdų diagnozuotojas, bet ir gydytojas.

Kokie jo siūlomi vaistai? Konstatavęs nepavydėtiną lietuviškojo nacionalizmo padėtį šiandien (tauta išmiršta, išsivaikšto, senėja, rezignuoja susitaikydama su globalizmo primetamu bedvasiu vartotojiškumu, atsisako ir nekenčia pati savęs) jis visgi nepuola neviltin. Filosofas pirmiausia siūlo pabandyti atgaivinti tautos intelektines ir kūrybines jėgas per lavinimą(si). Protingas žmogus reiškia atsakingas, o tai ir yra tikrasis humanizmas, nes teisių suabsoliutinimas veda prie vertybinio chaoso ir mažumų diktatūros. Švietimas, apimantis visus lygius, nuo darželio iki aukštosios mokyklos, jo giluminis poreikis, reikalauja permąstyti ir pervertinti ir atsakingų institucijų veikimo būdus bei pačią jų sąrangą. Kuri institucija turėtų kompleksiškai imtis lietuvybės gaivinimo ir stiprinimo? Ozolui akivaizdu, kad be tokio vieno centro sukūrimo reikalai iš mirties taško nepajudės. Antra, reikalingas stabilaus ir kokybiško tautinio švietimo ir švietėjų tinklo formavimas. Ir trečia, tai pats nelengvas tautinės savivokos atstatymo darbas, ypač keliant ganėtinai nupuolusią lietuvių savivertę ir savigarbą. Tikslas – dabartinę lietuvių orientaciją „į pasaulį“ ne atgręžti atgal, uždarant dusinančiame ir izoliuojančiame tautos glėbyje, ko baiminasi ozolininkų kritikai ir nekentėjai, bet pastatyti ant tokių tvirtų tautinio tapatumo bėgių, kad jam nustotų galios dabar vyraujančios išcentrinės jėgos. „Ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje“ – tokia Ozolo kultūros programa. Žinoma, tai tik mums Ozolo paliktos programos metmenys, gairės, tačiau nustokime sau meluoti, kad nesiėmus šių ir kitų pirmaeilių uždavinių, ypač pradedant įvietinimu, Lietuva, o kartu ir jos kultūra, išliks.

Taigi Ozolas mums lieka mokytojas, kaip visi didieji mokytojai pirmiausia mokantis atmerkti akis į tikrovę, į dabartinę tautos būklę, bet taip pat, jas atmerkus, neišsigąsti, o drąsiai imtis darbo. Su Tikėjimu, Meile ir Viltimi.

Susiję

Romualdas Ozolas 8130033665301824280
item