Rasa Čepaitienė. Nešti deglą

propatria.lt nuotr. Prisipažinsiu, širdyje visgi jaučiau tam tikrą kultūrinį barjerą - neramino eitynių su deglais keliamos nekokios as...

propatria.lt nuotr.
Prisipažinsiu, širdyje visgi jaučiau tam tikrą kultūrinį barjerą - neramino eitynių su deglais keliamos nekokios asociacijos... Bet internete matyti įspūdingi vaizdai, kaip tai vyksta Latvijoje ir Estijoje, intrigavo, žadino antropologinį smalsumą. Nesyk anksčiau teko įsitikinti, kad geriau patikrinti pačiam, nei aklai pasitikėti sisteminės žiniasklaidos piešiamais baubais. 

Įžengus pro Aušros vartus pasitiko ugnies jūra. Kurgi čia tie skustagalviai naciai? Keista, nepamačiau jų. Buvo tik šeimos su apie kojas besitrinančiais spaigliukais, pusamžės moterys, senoliai, grupelė baikerių ir daug daug jaunimo... Kai kurie, atpažinę, šiltai sveikinosi, kalbino. Netikėtai pasijutau tarp savųjų, lyg didelėje šeimoje, kurioje pažįstami ir nepažįstami, pakylėti ir vidinio džiaugsmo nušviesti veidai susilieja, kurdami bendrystę, palydėtą žygin garbingojo Kunigo Kario įkvepiančių maldos žodžių. 

Tai nebuvo minia, kurioje, kaip kad žino sociologai, išnyksta pavieniai asmenys, o šaltą racionalumą nejučia išstumia emocijos ir instinktai, kuriais taip lengva manipuliuoti ir nukreipti apsišaukėliams vadams naudinga linkme. Minia, kuri galiausiai tampa kažkuo žemesniu ir blogesniu, nei blogiausias iš jos narių. Ne. Šie žmonės žinojo, vardan ko čia susirinko ir ką ketina daryti. Susikaupimas, rimtis, ramybė. O kaip gi kitaip, jei rankoj laikai deglą, kurį turi ne tik saugoti nuo vėjo, bet ir žiūrėti, kad juo netyčia kam neperbrauktum per akis ar drabužius. 

Ir štai procesija su priešaky nešamu Kristaus Karaliaus paveikslu pajuda pirmyn. Kartais girdėti daina, kurią bando pasigauti visi, bet dažniausiai einama tyloje. Iškalbinga ta tyla. Mažoji nakties sargyba, Laisvės sargyba, žygiuoja nuo viduramžių žinomu šventuoju Vilniaus keliu. Nuo Aušros vartų šventovės link Katedros ir Valdovų rūmų, senosiomis gatvėmis, pačioje legendinio miesto širdyje. Pro vietas, kuriose ir gimė modernioji tautinė Lietuvos valstybė - Filharmoniją, Signatarų namus. 

Ar gali būti kas trapiau ir tvirčiau, švelniau ir žiauriau, labiau nuskaistinančio ir apvalančio, nei ugnis? Žiūrėdami į ją nejučiom atgaiviname genetinę tūkstantmečių atmintį. Atmintį nesuskaičiuojamos daugybės kartų, kurios spiesdavosi aplink laužą ne tik šilumos ar maisto, bet ir bendrystės išsiilgusios. Vėl prisimenu himno žodžius, Vinco Kudirkos maldą - kad Šviesa ir Tiesa mus suvienytų ir lydėtų... 

Šie deglai - tai taip pat ir Vėlinių žvakelės žuvusiems už Tėvynės laisvę. Mąstau apie tai, kas yra didvyriai, ar tokių iš viso esama, juk šiais nacionalistinių mitų negailestingo demaskavimo laikais didvyrių kultas bene labiausiai nukentėjo nuo postmodernistinio dekonstravimo įkarščio? Bet dar nuo antikos laikų žinomas posakis „Historia est magistra vitae“ primena, kad žmonija visais laikais mokėsi iš praeityje gyvenusiųjų darbų, sekdami garbingais ir bjaurėdamasi niekingais jų poelgiais. Ši socialinė didaktika rėmėsi žmogaus prigimties pastovumo samprata. Argi nuo Romos laikų kažkas žmogaus prigimtyje ypatingai pasikeitė? Juk vis dar gebama atpažinti gerus ir blogus veiksmus, įvertinti pasiaukojimą vardan aukštesnių tikslų. 

Kaip sakydavo mano dvasios tėvas, žmonės visada aukojasi kam nors, atiduodami ir sudegindami visą save - savo šeimai, karjerai, pinigų kaupimui, savo kūno ar jaunystės puoselėjimui ir t.t. Kodėl tad savo laiko, sveikatos, talentų, pastangų paaukojimas šiems, laikiniems ir praeinantiems dalykams, šiandien laikomas geresniu ir labiau sektinu, nei savęs atidavimas Deivui ar Tėvynei?

Jei palyginsime tautinius didvyrius su krikščionių šventaisiais, rasime tarp jų daug panašumų. Abiem atvejais reikėtų atsikratyti klaidos manyti, kad tai buvo žmonės be dėmės ir kliauties, lyg nuo pat lopšio būtų vaikščioję su nimbais ar laurų vainikais ant galvų. Nieko panašaus. Dažnas jų perėjo skaudžius klystkelius ar net moralinį nuopuolį, kančias ir abejones, savas dykumas ir tamsiąsias naktis, kol išsigrynino tiek, kad imtų šviesti iš vidaus, ką liudija juos pažinoję ir kažko neregimo juose patraukti sekę paskui. Būta jų tarpe ir tokių, kurie, iki tol lyg ir niekuo reikšmingu nepasižymėję, staiga, netikėto Meilės impulso pagauti, lemiamą akimirką rinkdavosi liudyti Tiesą, nepaisydami to, kad tai reikš kankinimus, mirtį ir galbūt visišką užmarštį. 

Mes, istorikai, gerai žinome, kad XX a. viduryje, šiuose Europos plotuose, dviejų totalitarinių tironų paverstose, amerikiečių istoriko T. Snyderio žodžiais tariant, kraujažemėmis, vakarykščiai didvyriai, aplinkybėms pasikeitus, galėjo virsti niekšais, o vakarykščiai niekšai - pasiaukojančiais didvyriais. Sunku tokius atvejus sutalpinti į juodai baltą gėrio ir blogio optiką... Tuo itin žaidžia priešiška propaganda, iš menamų moralinio vertinimo aukštumų badanti pirštais į itin sudėtingomis aplinkybėmis gyvenusius ir sunkius pasirinkinimus dariusius žmones, kurie neturėjo dabartinių privilegijos žinoti, kas įvyks vėliau.

Kodėl pastaruoju metu taip aktualizuota Lietuvos partizanų atmintis? Nes didvyrių vėl reikia, suprantu tai žvelgdama į šalia žygiuojančių jaunuolių veidus. Eidami jie veikiausiai prisimena žygius, kuriuos atliko jų protėviai, kažkada sukūrę didžiausią Vidurio Europos imperiją, pasižymėjusią taikiu tautų ir religijų sugyvenimu. Arba tuos savo prosenelius, kurie, nepaisant to, kad jų buvo tik menka sauja, išdrįso pasipriešinti galingai totalitarinio teroro mašinai, nepabūgo ginti savo namų, šeimų, savo tautos garbės ir ateities. Ir šitie jaunuoliai šiandien savęs tikriausiai klausia, o ką aš galiu padaryti, kad jiems prilygčiau? Kad bent pabandyčiau prilygti?

Kiekviename jauname vyre tūno karžygys, lyg Vytis besiveržiantis į laisvę. Jis pavargo nuo šiuolaikinės kultūros primetamos vertybių ir orientyrų plokštumos - siek karjeros, vartok, pramogauk kol jaunas... Ne to trokšta jų širdys, miglotai nujaučiančios, kad žmogaus asmuo, jo orumas ir galimybės tuo anaiptol neišsemiamos, priešingai, tik begėdiškai ir ciniškai apribojamos ir nususinamos iki dirbk, pirk, mirk...

O kaipgi merginos, moterys? - manyje prabunda ir ima niurzgėti sena feministė. Labai jau ta nepriklausomybės kova vyriška. Šalia signatarų, savanorių, Birželio sukilėlių, pokario partizanų, disidentų mūsų atminimo kultūroje XX a. moterų tik viena kita. Bet pala pala. Juk jei ne moterys, visos šios garbių vyrų pastangos galėjo tiesiog nueiti šuniui ant uodegos pačioje nepriklausomybės pradžioje. Nepelnytai pamirštamas faktas, kad trapi ir silpna, sunkiai besikūrianti Lietuvos valstybė nuo priešų kėslų 1919 m. buvo išgelbėta būtent dviejų sumanių ir narsių moterų - Marcelės Kubiliūtės ir Aldonos Čarneckaitės - dėka. O partizanų dainose raginamos neverkti jų motinos, seserys, žmonos? Kas bepasakys, kokias pragaro kančias nerimaujant dėl savo brangiųjų ir keršto gulagus teko pereiti joms? 

Veikiausiai mažai kam girdėta Elenos Spirgevičiūtės pavardė? 1944 m. sausį dvidešimtmetė mergina keturiems okupantų parankiniams į jos namus Kaune įsiveržus ir prisigėrus laužiama su jais santykiauti (pastariesiems nepakanka tiesiog panaudoti prievartą, reikia, kad auka pati sutiktų, tuo moraliai susipurvindama bendrininkavimu), pasirenka veikiau mirti ir yra jų nušaunama. Ji, kaip ir kiti garbingieji šios žemės vaikai, jau papildė lietuviškąjį angelorum - Dievo tarnų ir palaimintųjų sąrašą. Jame yra ir Gulago kankinė mokytoja Adelė Dirsytė, ant beržo tošies ir cemento maišų atraižų užrašiusi Sibiro kalinių maldynėlį, kurios negausiuose išlikusiuose laiškuose artimiesiems per cenzūrą ir autocenzūrą, stengiantis nuraminti ir paguosti saviškius nutylint patiriamus siaubus ir vargus, persišviečia tokia vidinė Šviesa ir Grožis, kurie gali tapti įkvėpimo šaltiniu daugeliui nūnai nepatenkintų savo sočiu ir nuobodžiu gyvenimu.

Šiuose didvyriuose ir didmoterėse artimo meilė ir lietuviškumas tobulai derėjo su žmogiškumu ir universalybe, ne prieštaraudami, bet papildydami vienas kitą. Kodėl tad ir kam naudinga juos priešpastatyti ir atmesti šiandien? Bet kokių bendrystės saitų ir prisirišimų kvestionavimas ir neigimas, nuosekliai ardantis šeimą, bičiulystę ir tautinę bendruomenę, paliekantis mus bejėgiais ir beteisiais globalizacijos vėjų pagairei, parankus tik šiuolaikiniam kapitalizmui, suinteresuotam jokių konsolidacijos ir pasipriešinimo svertų neturinčių pavienių bešaknių ir bekilmių, tarpusavyje dėl skalsesnio duonos kąsnio nuožmiai konkuruojančių individų dauginimu. Todėl ir diskredituojamos tautos, šios bendrystės gaivinimu besirūpinančius gąsdinant menamu nacizmo ir populizmo atgimimu. Argi galima rimtai lyginti ideologiją, pavertusią tautą stabu ir iškėlusią ją virš visų kitų, matomų tik kaip vergai ir žaliava jos būsimo pasaulio viešpatavimo labui, su dabarties lietuvių pastangomis tautinę savivertę ir savigarbą pakelti bent kiek aukščiau plintuso lygio, kur jos buvo nuosekliai ir sistemingai smukdomos ištisus dešimtmečius?

Tačiau neatsitiktinai gynybinis mažųjų tautų, norinčių išsaugoti ir ateičiai palikti savastį, nacionalizmas vėl melagingai ir įžūliai suplakamas su agresyviuoju nacizmu, tyčia iškraipant sąvokas ir simbolius. Juk jei deglas - neva nacistinis simbolis, tai kodėl jie neišimami iš prekybos pagal 188 Administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsnį, draudžiantį totalitarinių režimų simboliką? O savivaldybė suteikia leidimą ugnies maršui? Kaip kažkas feisbuke juokavo - jei naciai žygiuodavo su deglais (lyg iki jų nieks niekada nebūtų žygiavęs...) ir dėl to reikia pasmerkti tokias eitynes, tai gal reikėtų vaikščioti ir basiems, nes fašistai gi eidavo su batais? Argi fakelo ugnis kuo nors skiriasi nuo ugnies, degančios 70-tyje laužų Gedimino prospekte, užkurtų pagerbti 1949 m. partizanų Deklaraciją? 

Paskui mus deglus nešėsi rusakalbės merginos. Netoliese šūkius lietuviškai su stipriu akcentu skandavo smagiai nusiteikęs būrelis tamsesnio gymio jaunuolių (Erasmus studentų?). Visi jie džiaugėsi švente ir jautėsi neišardoma jos dalimi. Niekam tai nekliuvo. Skirtingai nuo Pono Juodabarzdžio ir jo svitos, kasmet prainspektuojančių eitynes ir uoliai raportuojančių savo šeimininkams apie „vis labiau Lietuvoje įsigalintį nacyyyyyyyzmą“... Kaip ir mūsų sisteminei žiniasklaidai, ne tik tradiciškai ženkliai sumažinančiai eitynių dalyvių skaičių, bet ir toliau atkakliai vaikuose ir moteryse, jaunime ir inteligentuose įžvelgiančiai neonacius. 

Tegul vadina kaip nori. Vis daugiau žmonių atpažįsta jų melus ir iš jų atvirai juokaisi. Neabejoju, kad eitynės kitamet bus dar skaitlingesnės. Mačiau tai gausiai susirinkusių žiūrovų veiduose - nei vieno smerkiančio žvilgsnio, priešingai, tik nuoširdus susidomėjimas ir vykstančios misterijos pajauta. 

Ugnies jūra ne tik sukūrė sunkiai žodžiais perteikiamą sakralumo ir bendrystės pojūtį, kuris neblėsta iki šiol. Ne tik suvienijo skirtingų pažiūrų ir interesų žmones, kuriems nuoširdžiai rūpi Lietuva ir lietuvybės likimas, ir tuos, kurie yra jų bičiuliai bei draugai. Bet ir regimai atskyrė tai, kas tikra ir nesuvaidinta, nuo oficialiosios šventės dalies, diriguojamos Plastmasinės Lėlės, negyvu balsu skaitančios paslaugių spyčraiterių sukurptą kalbą, neva turinčią vienyti ir telkti.

Tauta išties vienijasi ir telkiasi. Pati. Jai nereikia nurodymų iš aukščiau kaip ir ką švęsti. Švęsti - nuo žodžio „šventas“, „šventenybė“. Besivaduojantis nuo plokščios ir vienamatės ekonominio žmogaus egzistencijos, jam primetamų tikslų ir siekių, asmuo išdrįsta pakelti akis į kitą ir jo žvilgsnyje atpažįsta orų ir nelygstamą asmenį, saistomą tos pačios kultūros ir kalbos saitų, kartu su kuriuo gali žengti toliau ir siekti daugiau - autentiško ir garbingo gyvenimo. 

Esame ant naujojo idealizmo amžiaus slenksčio?

Susiję

Rasa Čepaitienė 6032410983046579186

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-02-18 10:06

    Neonaciai nustojo skustis galvas, įdomus antropologinis reiškinys.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-02-18 13:36

      Fakelų eisena yra neonacių tradicija, štai nuotrauka iš archyvo

      https://politicalfilm.files.wordpress.com/2017/08/375965038-torchlight-procession-torch-fire-deployment-reichstag.jpg

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2019-02-18 21:10

      kvaily,tai tradicija kilusi net iš antikos laikų

      Panaikinti
    3. Nū, tai reiške, graikai yrgy neonacei buva, vat! :D

      Panaikinti
  2. Kokio NEĮSIVAIZDUOJAMO bukumo šitas išvama turi būti, kad nenujaustų (apie supratimą kalbos nėra - tam smegenų reikia - bet bent jau "fylingas" pasufleruoti turėtų), KIEK KVAILAI čia savo vėmalais pažliugusiu snukiu nesąmones veblendamas atrodo? Juk net tų dviejų papuvusių neuronų askaridės galvoje turėtų užtekti, kad "susišviestų", jog VIENINTELIS šito pajaciško tampymosi rezultatas - užtvirtinta liberastų kaip debilių psichų reputacija. Bet, matyt, nuo tam tikro degradavimo laipsnio netgi "fylingas" nepadeda - askaridė akivaizdžiai šventai įsitikinęs, kad jis čia taip "trolina". Vienžo, https://www.youtube.com/watch?v=h3ra9SUpHyQ :D

    AtsakytiPanaikinti
  3. Reiktų apie tai kalbėti daug: fašizmo ideologai norėdami ir per simbolius įvirtinti savo ideologiją, skelbdani kad jie tikrieji arijai, pasisavimo senuosius simbolius. Svastika - tūkstantmetis arijų simbolis. Vilniuje Nac. Muziejuje, kur eksponuojami baltų kapai. Tarp senų kaulelių pamatysime papuošalų amuletų tarp jų ir svastikų!!! Ugnis - tai simbolis dvasinės ugnies. Fizinė ugnis tąsa dvasinės ugnies jungianti mus su dvasiniu pasauliu. Žyniai sėdėdavo prie aukuro, ugnis buvo puoselėjama. Bažnyčia uždegė žvakes. Per šimtmečius žmonės nešdavosi fakelą, kad apšvietų sau kelią. Per šventes mes degame žvakes. Tai kokiu neišsilavinusiu ar buku reikia būti, kad tarp fakelo ugnies ir fašizmo dėti lygybės ženklą??? Ar gali vos trijų milijonų tauta pakenkti kitai tautai. Ji tik turi Teisę gyvuoti tarp kitų tautų. O klapčiukams bukiams tai nepatenka. Čia jie fašistai - stengiasi užsmaugti savo tautą iš vidaus.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Gabriele, gerai pasakyta, tik viena pataisa: FAŠIZMO ideologai jokių simbolių nesisavino - jie panaudojo SAVO istorinį simbolį fasciją (iš ten ir fašizmo pavadinimas). O štai kieno "dėka" ir dėl kokių priežasčių vokiečių NACISTAI "pavirto" fašistais - atskiras klausimas, atsakymą į kurį visi puikiai žino, tik, deja, dažnai pamiršta. ;)

      Panaikinti
  4. Taip, pagal tą logiką ir fakelus uždrausti reikėtų. Svastikas uždraudėm - tiek demonstruoti, tiek žiūrėti į jas. Uždraudėme net kalbėti ir galvoti apie bene bet ką nekorektiško, netgi apie kiekviename vyre tūnantį karžygį. Ką jau kalbėti apie skaitymą ir rašymą. Nauja padermė žmonių atsirado - tie, kurie žino kaip turi būti. Kurie atėję pas tave į svečius kraipo ūsus matydami nekorektišką literatūrą ir paveikslus, patys knygos gyvenime neatsivertę.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. supratingas2019-02-18 12:37

      Aš tai siūlyčiau pradėti odą tamsintis, nes juk naciai buvo balataodžiai.

      Panaikinti
    2. Nepadės - Waffen SS nemažai ir "gerokai įdegusių" buvo. :)

      Panaikinti
    3. supratingas2019-02-18 23:06

      Tai kur tas jūsų, pone Pikc, didžiausias fakelas? Žiūriu vieną filmuką, žiūriu kitą - niekur nematau. Prisigyrėte, tai dabar teisinkitės :D

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2019-02-18 12:05

    Iš mitingo man patiko mintis: jei aš myliu savo mamą, tai nereiškia, kad aš nekenčiu kitų mamų. Liberastų padermė matyt supranta, kad mylėti savo mamą, tai būti ne laisvu. Mama labai trukdo būti pasaulio šiukšle.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2019-02-18 15:30

    Tarp nacių buvo pilna inteligentų ir jų vaikų. Juk Vokietija demokratiniu keliu pasirinko nacionalizmą. Išsilavinę ir raštingi žmonės pasirinko aukštinti savo valstybę, o vėliau ir rasę virš kitų. Populiarioje kultūroje neonaciai eskizuojami kaip skustagalviai su petnešomis, bet realybėje jie gali atrodyti kaip eiliniai piliečiai. Savaitgali jie susirinko ir žygiavo su fakelais, netrukus jie siūlys deginti knygas. Ir savo veiksmus pridengs meilės tėvynei skydu.

    Lietuviai niekada nežigiavo su fakelais, tai yra nacių tradicija.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Primenu, kad vėluoji grįžti į savo vietą: https://www.rvpl.lt/index.php/lt/

      Panaikinti
    2. Visi tolerantiški liberalai! Dabar visi kartu: https://tenor.com/tceD.gif

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2019-02-19 03:33

      Ar zinai kokias kygas degino? Ogi pornografines ir marksistines. Tiktai. Visos kitos buvo prieinamos laisvai. Ir Holivudo filmai buvo demonstruojami, ir vazineti po platuji pasauli galima buvo laisvai, ir galejai tureti savo nuomone, kur gyventi geriau,jei dirbi saziningai.


      Panaikinti
    4. Anonimiškas2019-02-19 11:22

      Neonaciui anonimui 2019-02-19 03:33,

      Taip, gyvenimas nacisitinėje Vokietijoje buvo pasakiškas. Visas pasaulis iki dabar svajoja kaip pasiekti tokią visuomenės darną.

      Panaikinti
    5. Aha - matau, pacientas nei į palatą grįžo, nei psichiatro skirtus vaistus išgėrė... Vadinasi, dar kurį laiką sklaidysis isterinėje paranojoje, apie "neonacius" kliedėdamas ir publiką jukindamas. Na, vis atrakcija. ;)

      Panaikinti
    6. Anonimiškas2019-02-19 17:51

      Ar pastebėjote, kad kalba pakrypo į teigiamą nacių vaizdavimą.

      Panaikinti
    7. Na, o ką aš sakiau ("Vadinasi, dar kurį laiką sklaidysis isterinėje paranojoje, apie "neonacius" kliedėdamas ir publiką juokindamas.")? Dabar kitas žingsnis - "užsimes" kokių stimuliantų, ir jau tada "pavarys cirko". :)

      Panaikinti
  7. Ugnis lietuviams per amžius buvo svarbi. Fakelas - įrankis nešti ugnį. Bet kokia ideologija ir fašizmas ir globalizmas formuojasi sąmonėje. Ir kiek pamąsčius aišku, kad abi ideologijos sunaikina tautas. Ir tai padaro ne "visagalis" fakelas ar svastika. Kaip lietuvių tauta gali sunaikinti nors vieną tautą? Visa mūsų istorija lìūdija, kad dėl savo tolerancijos ir prakeikto nuolankumo mes ne kartą labai stipriai nukentėjom.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Anonimiškas2019-02-18 17:06

    Labai teisingai pastebi Gabrielė, mažoje Valstybėje nacionalizmas nėra pavojingas, jis tik gali ilgiau išlaikyti savo Valstybingumą, o tai labai pykdo kalaborantus, jiems valstybė yra jų aukso veršis, kas moka tam ir dirba.

    AtsakytiPanaikinti
  9. Skaitytojas2019-02-18 23:04

    Apie tą plastikinę lėlę, negyvu balsu skaitančią patarėjų rašytas kalbas, gerai pasakyta.

    Bet jos laikas jau eina į pabaigą. Už ką balsuosim, Pro Patria skaitytojai? Rimtai klausiu; norėčiau žinoti bent jau nuolatinių diskusijų dalyvių (su kuriais tiek kartų smagiai diskutuota) nuomonę.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-02-19 00:16

      Arba Ingrida arba Nausėda, kiti kandidatai atitrūkę nuo realybės.

      Panaikinti
    2. Gal galite ivardinsi nors viena Šimonytės ar Nausėdos neatitrūkusi nuo realybės pasisakymą?

      Nausėda apskritas nulis politikoje ir politinėje ekonomikoje,tikiu Maldeikiene.
      O Šimonytė tik partijos patarnautoja, kaip partija pasakys, taip ir darys...

      Jeu geriau už Puteikį :D

      Panaikinti
  10. Anonimiškas2019-02-19 00:04

    Faktiškai balsuoti tikrai nėra už ką, balsavimas galimas tik kad labai nepagadint, todėl reikia nepsichuoti, o jungti loginį mąstymą, kitos išeities nėra.

    AtsakytiPanaikinti
  11. Skaitytojas2019-02-19 08:07

    Aha, kažkas siūlo balsuoti už Šimonytę. Visai neseniai TSPMI surengtame renginyje Šimonytė minėjo, kad „neatmeta galimybės sukurti federaciją ant Europos sąjungos pamatų“. Betgi „sukurti federaciją“ reiškia panaikinti atskirų šalių suverenitetą. Kaip pavadinti, kai žmogus, pretenduojantis tapti šalies vadovu, „neatmeta galimybės“ panaikinti jos suverenitetą? Kažkodėl į galvą ateina žodis „išdavystė“. Ar aš kažko nesupratau ir iš tikrųjų viskas yra kitaip?

    AtsakytiPanaikinti
  12. supratingas2019-02-19 09:05

    Viskas taip, dar ji yra pasakiusi, kad visi Lietuvos pasiekimai yra susiję su ES direktyvų vykdymu.

    AtsakytiPanaikinti
  13. Na, manau, visi turėjo progą įvertinti šimonytės elektorato psichinę būklę, tad klausimų dėl tos ypatos kaip ir neturėtų kilti. ;)

    AtsakytiPanaikinti
  14. Dabar vyksta pasirašymas už kandidatus internete. Alkas paskelbė pasirašymo instrukcijas. Pirmauja Šimonytė. Gal prisijunkim ir pasirašykim už kokį nors kandidatą.

    AtsakytiPanaikinti
  15. Anonimiškas2019-02-20 11:02

    Ką reiškia siekti autentiško gyvenimo? Juk gyventi pagal minios vertybes yra autentiškumo nebuvimas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Liberastams nevertėtų net bandyti suprasti, nes abu papuvę neuronai "perdegs". Geriau rūpinkitės savo "autentika" - iškrypėliais, nelegalais ir pan. ;)

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SKAITYKITE

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item