Raimondas Kuodis: „Elitas katastrofai jau pasiruošęs“

propatria.lt nuotr. delfi.lt Pastaraisiais dešimtmečiais algoms beveik nebeaugant, žmonės, bandantys išlaikyti ar didinti vartojimo...

propatria.lt nuotr.

Pastaraisiais dešimtmečiais algoms beveik nebeaugant, žmonės, bandantys išlaikyti ar didinti vartojimo lygį, verčiami daugiau skolintis. O finansų pasaulis jiems siūlo gudrius būdus, kaip į skolas kuo giliau įbristi. Taip DELFI sako ekonomistas Raimondas Kuodis.

„Kelis dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo tokio reiškinio nebuvo, nes algų augimas išsivysčiusiame pasaulyje atitiko našumo augimą. Kai našumas auga greičiau nei atlyginimai, tai liudija, kad žmonės negauna našumo didėjimo vaisių – didesnės algos”, – tvirtina DELFI pašnekovas. Jo žodžiais, algoms stagnuojant, vis gausiau pagaminamas produktas perkamas iš skolintų pinigų. „Pastaraisiais dešimtmečiais gilėjęs prasiskolinimas buvo naudingas finansų pasauliui – jis reikšmingai sustiprino savo įtaką. Iš infrastruktūrinio „nuobodaus” sektoriaus (panašaus į kokį nors šiukšlių išvežimą), kuriuo buvo po Antrojo pasaulinio karo, jis virto ekonomikos avangardu. Tapo uodega, kuri ėmė vizginti politinį šunį – pirko politikus, kurie tą sektorių liberalizavo”, – svarsto ekonomistas.

– Žymūs ekonomikos sociologai Vakaruose piešia kapitalizmui niūrokas perspektyvas. Jos persmelkia kolektyvinę monografiją „Ar kapitalizmas turi ateitį” (2013) ir palyginti neseniai išleistą Wolfgango Streecko knygą „Kuo baigsis kapitalizmas?” (2016). Kaip manote – kuo baigsis kapitalizmas ir ar jis turi ateitį? 

– Pirma reikia suvokti, kas yra kapitalizmas. Jį matau kaip svogūną. Yra šerdis, išorinis kiautas, tarp jų – daug sluoksnių. Kai kurie dalykai tame svogūne veikia neblogai. Kainų sistema kaip informacinė šerdis veikia santykinai neblogai. Centralizuotas planavimas kaip alternatyva kapitalizmui nepavyko pirmiausia dėl informacinių problemų: labai sunku koordinuoti milžinišką ekonominį mechanizmą iš vieno smegenų centro, netgi turint galingus kompiuterius, pasitelkiant matematinius modelius. Tačiau yra rimtų problemų ir su kainų mechanizmu. Ekonomistai išskiria tokias sąvokas, kaip privatūs ir socialiniai kaštai. Jie gali nesutapti. Teršiančios aplinką įmonės žiūri tik savo privačių kaštų, bet juk socialiniai taršos kaštai gali būti labai dideli. Visa tai baigėsi tokiu potencialiai katastrofišku reiškiniu, kaip klimato kaita. Tai pavyzdys, liudijantis, kad kainų mechanizmą turime irgi kritiškai vertinti. 

Neoliberalai, aklai ginantys kapitalizmą ir nežiūrintys į jį kaip svogūną, daro klaidingą išvadą. Non sequitur, bet, pagal juos, jei nesi už kapitalizmą, tai būtinai esi už feodalizmą, komunizmą ar dar ką nors. Taip nėra. Galime kapitalizme išlaikyti tai, kas veikia, ir tobulinti tai, kas neveikia. Kita svarbi neoliberalų nepastebėta dimensija susijusi su nelygybės klausimais. Neoliberalizmo epocha prasidėjo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje sulig Miltono Friedmano gudriu bandymu grąžinti tai, ką Karlas Marxas vadino „rezervine bedarbių armija”. Dvi pamatinės nelygybės didėjimo priežastys buvo visiško užimtumo tikslo atsisakymas ekonominėje politikoje (ką pateisino Friedmanas su savo „struktūrinio“ nedarbo teorija) ir darbo našumo augimo atotrūkio nuo darbo užmokesčio augimo ignoravimas. 

– Ar galima teigti, kad jūsų minėtu neoliberalizmo laikotarpiu demokratinis kapitalizmas pamažu išsigimsta į nedemokratinį – oligarchinį kapitalizmą? 

– Naujausia kapitalizmo stadija, kurią neortodoksiniai ekonomistai vadina finansializacijos epocha, siekia aštuntojo dešimtmečio pradžią. Tačiau šios stadijos išsikvėpimo momentas buvo 2008 m. finansų krizė. Ką reiškia finansializacija? Neoliberalai, kaip ir svogūno atžvilgiu, nepripažįsta kapitalizmo stadijų. Jiems atrodo, kad kapitalizmas yra vientisas nuostabus procesas. Bet tai – savęs apgaudinėjimas. Finansializacijos stadija pasižymėjo tuo, kad leido apmalšinti minėtus nelygybės didėjimo simptomus, ignoruojant gilumines priežastis. Kaip tai vyko? Kai našumas, apibrėžiamas kaip daiktų, pagaminamų per darbo valandą, skaičius, auga greičiau nei atlyginimai, tai liudija, kad žmonės negauna savo našumo didėjimo vaisių didesnės algos pavidalu. Iš ko tuomet nuperkamas tas vis gausiau pagaminamas produktas, jeigu algos stagnuoja? Iš skolos didėjimo! Kiekvienas namų ūkis žino, kad skirtumą tarp pajamų ir išlaidų gali padengti dviem būdais: arba parduodamas „šeimos sidabrą“, arba lįsdamas į skolas. 

„Finansializacijos” sąvoka ir yra atsakymas į minėtą klausimą. Finansializacijos epocha pasižymėjo finansų sektoriaus liberalizavimu ir tuo, kad žmonėms buvo pasiūlyti išradingi būdai, kaip įlįsti kuo giliau į skolas. Žmonės paprastai nėra labai racionalūs priimdami ekonominius sprendimus. Jie mėgsta bandyti ginti savo socialinį statusą, o tai dažnai reiškia, kad, algoms stagnuojant, bandoma išlaikyti vartojimo lygį arba net jį didinti, orientuojantis į tave supančią socioekonominę grupę. Jei tai reiškia, kad žmogus dėl to turi lįsti į skolas, tai ir daroma. Kelis dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo tokio reiškinio iš esmės nebuvo. 

– O pirmaisiais pokario dešimtmečiais žmonės turėjo iš ko susitaupyti ir todėl tiek nelindo į skolas? 

– Po Antrojo pasaulinio karo algų augimas išsivysčiusiame pasaulyje – be kita ko, ir dėl akylo profsąjungų dėmesio – atitiko našumo augimą. Didelio poreikio lįsti į skolas net nebuvo. Nebuvo tokio reiškinio, kai žmogus turi dešimt kredito kortelių su neigiamu balansu, bando tais balansais žongliruoti ir perka kasdienio vartojimo prekes kreditu (šiais laikais tai tapo normaliu reiškiniu). Finansializacijos epochoje vis gilėjęs prasiskolinimas buvo naudingas finansų pasauliui – jis reikšmingai sustiprino savo įtaką. Iš infrastruktūrinio „nuobodaus” sektoriaus (panašaus į kokį nors šiukšlių išvežimą), kuriuo buvo po Antrojo pasaulinio karo, jis virto ekonomikos avangardu. Tapo uodega, kuri ėmė vizginti politinį šunį – pirko politikus, kurie tą sektorių liberalizavo.

Žinoma, toks skola ir turto kainų infliacija paremtas ekonomikos plėtros modelis – netvarus. Egzistuoja žmonių įsiskolinimo ribos – nepaisant to, kad finansų pasaulis išradingais metodais tas ribas nutolina. Tai baigiasi tuo, kad kartono dėžėse gyvenantiems benamiams siūlomas kreditas būstui įsigyti ir leidžiant sudalyvauti loterijoje „ar butai brangs“. Tad 2008 m. krizė buvo ne kažkoks atsitiktinis dalykas, kaip kad sako neoliberalai, bet sisteminio judėjimo šia kryptimi padarinys. Dabar pasiekėme tokią stadiją, kai turėtume norėti susivokti, kas įvyko. Bet tokių pastangų – mažai. Neortodoksiniai ekonomistai kartoja, ką yra sakę ir anksčiau, o neoliberalai, turintys daugumą valdžios institucijose, stengiasi apmalšinti didžiosios recesijos simptomus. Jie vėl ieško būdų, kaip leisti žmonėms daugiau skolintis, o algų augimas šiaurės pusrutulyje – labai menkas, vos siekia infliacijos tempus. Todėl vėl matome naujus skolų lygio rekordus, bet Davose susitinkantis verslo elitas iš esmės nemato šių problemų. 

– Tai kas mūsų laukia? 

– Prisiminę pokario trijų dešimtmečių epochą, vadinamą aukso amžiumi, turime suprasti, kas joje buvo teisinga. Finansų sektorius buvo infrastruktūrinis sektorius, pasyviai aptarnaujantis realią ekonomiką. Didžioji kredito dalis buvo skiriama fabrikų statyboms, o ne spekuliacijoms nekilnojamojo turto rinkoje. Politikai, kurie buvo labiau nepriklausomi nuo finansinių interesų, vykdė pakankamai atsargią, protingą politiką, paremtą Meynardo Keyneso idėjomis ir visiško užimtumo ekonomikos principu. Kad visiško užimtumo ekonomika nevirstų infliacija, kai trūksta darbo išteklių ir įmonės dėl jų konkuruoja, kurdamos algų ir kainų spiralę, buvo aktyviai deramasi su profsąjungomis protingo algų kėlimo klausimais. Pačios profsąjungos suvokė, kad pertekliniai reikalavimai būtų reiškę nestabilumą, infliacijos spiralę ir pan. Mums nieko nereikia išradinėti: tereikia pagalvoti, kas buvo gera aukso epochoje. 

– Ir ko reikia, kad atsigręžtume į ekonomikos aukso amžių? Politikų iniciatyvos? 

– Teoriškai iniciatyva turėtų kilti iš verslo elito savisaugos instinkto. Jis turėtų peržiūrėti savo vertybes, nuostatas dėl klimato kaitos, nelygybės, pajamų politikos, galų gale – apmokestinimo. Pavyzdžiui, pseudoelitas žiūri į algas kaip kaštus, o tikrasis elitas į jas žiūrėtų ir kaip į paklausos šaltinį. Tikrasis elitas visai kitaip mąstytų ir apie robotizacijos pranašumus.

Robotizacija gali lemti net nebe darbo vietų, kaip būdavo anksčiau per technologinius proveržius, o paties darbo išstūmimą. Ateina robotai su dirbtiniu intelektu, kurie išstums žmones iš masinio užimtumo sektorių. Išstums kasininkus, vairuotojus ir t.t. Mikrolygiu prekybos tinklas, pakeitęs kasininkus aparatais ir verčiantis klientus savarankiškai skenuoti prekes, perkelia darbą ant vartotojo pečių ir tikisi uždirbti daugiau už konkurentus. Bet jei šitaip ims elgtis visi, tai turėsime, kaip sakė Marxas, realizacijos problemą. Jūs galite pagaminti; klausimas – kas ir iš kokių lėšų nupirks? 

– Ko reikia, kad imtų kitaip žiūrėti? Revoliucijos? Katastrofos? Ar viskas vyks taikiai – evoliucijos keliu? 

– Matote, elitas katastrofai greičiausiai jau pasiruošęs. Turi kokias nors slėptuves su klimatą stabilizuojančia sistema. Vargu ar galime tikėtis mirtingo, todėl trumparegiško elito prabudimo, juolab kad ligšiolinė patirtis – labai neįkvepianti. Nes trumpalaikio pelno vaikymasis pateisina bet kokias šunybes viešojoje erdvėje. 

Matėme, kaip didžiosios korporacijos užsakinėjo studijas, skelbiančias, kad nėra ryšio tarp rūkymo ir plaučių vėžio, tarp iškastinio kuro naudojimo ir globalinės klimato kaitos, kad finansų sektorius tėra nekaltas „finansų tarpininkas“ ir pan. Yra visa industrija „abejonės pardavėjų“, lobistų, „krizių valdytojų“, kurie mielai už pinigus parduoda sąžinę. Tad ko nors tikėtis iš verslo savirefleksijos scenarijaus nelabai galime. Tačiau vis dar galime tikėtis suvokto paprastų žmonių veikimo per demokratinį procesą. 

– Sakote – per demokratinį procesą. Bet jūs pats neseniai tvirtinote, kad politiką užgožė viešieji ryšiai ir žmonės nebemato savo renkamų atstovų natūralumo, tikrų minčių, kvailumo. Nebegali rinktis, nes demokratinė politika virto „makaronų kabinimu”. 

– Kalbėdamas apie demokratinį procesą, turiu galvoje tai, kad visuomenės iš dalies suvoktas nepasitenkinimas daugiau pasąmoninis, kylantis vertinant savo namų ūkio padėtį. Pavyzdžiui, pradėjo reikšmingai didėti buvusios JAV vidurinės klasės mirtingumas, ir visuomenėje vis plačiau kalbama apie gilumines to priežastis. Ilgainiui tai ir politikoje lemia reiškinius, kurie tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti atsitiktiniai. Tai ir vadinamojo populizmo sukerojimas, radikalių kairiųjų ir dešiniųjų judėjimų atsiradimas. 

Paprasti žmonės tikrai nesuvokia gilesniu lygiu, kas vyksta, bet pasąmonė jiems kužda, kad kažkas negerai, ir jie pradeda eksperimentuoti politiniuose pasirinkimuose, nors ir patys iki galo nesuvokia, kas dėl ko kaltas. Vienas to pavyzdžių yra paradoksas, kad populistinė dešinė yra laimėtoja kylant nepasitenkinimui dėl procesų, kuriuos ji pati ir pradėjo. 

Panagrinėkime globalizacijos atvejį. Neoliberalai paprastai vienareikšmiškai šlovina globalizaciją. Neortodoksai gi sako, kad globalizacija gali būti ir gera, ir bloga – tai priklauso nuo to, kas iš jos laimi ir kas pralaimi. Pirmoji globalizacijos banga buvo abipusiai naudinga prekiaujančioms ekonomikoms: šiaurės ekonomikos tiekė įrenginius, pietų ekonomikos – žaliavas. Atrodė – abi pusės laimi. Tai buvo būdinga XIX a. antrai pusei. Antroji banga pasuko į besiplečiančią šiaurės prekybą su šiaure: žmonės užsinorėjo didesnės prekių įvairovės, todėl vokiečiai siuntė į JAV „Mercedes” automobilius, amerikiečiai į Europą – „Ford” automobilius. Toks įvairovės poreikis dažnai kyla iš tuštybės, statuso siekimo, bet ką padarysi – žmonės ją mėgsta. Ir vėl galima teigti, kad abi prekybos pusės laimi. Trečioji banga, apie kurią nieko negirdėti iš neoliberalų, yra labai nesenas reiškinys, prasidėjęs maždaug praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį. Tada Amerikos korporacijos, siekdamos dar šiek tiek pasididinti pelnus, organizavo naują globalizacijos bangą, kurią geriausiai atspindi vieno garsaus pramonininko metafora: baržos ekonomika. Jis sakė – jei Airija susimažina pelno mokestį, aš savo fabriką keliu į baržą ir vežu į Airiją. Jei Kinija sumažina gamtosauginius reikalavimus, tuomet keliauju į Kiniją. Jei Afrika toleruoja pigų vaikų darbą, keliauju ten. 

Šita baržos ekonomika, kurią žinome „ofšorizacijos” vardu, sukūrė aiškius laimėtojus ir pralaimėtojus. Laimėjo turtingiausieji, gavę galimybių pasididinti pelnus ir susimažinti kaštus. Laimėjo tos šalys, į kurias plaukė barža: Airija, Kinija, Indija. O didysis pralaimėtojas – Vakarų civilizacijos vidurinė klasė. Ji prarado darbus arba turėjo tenkintis aštunto dešimtmečio lygio algomis. Progresyvių ekonomistų kritika šiai globalizacijos bangai susijusi daugiausiai štai su kuo. Jei prekiauja vienodo išsivystymo sistemos (Vokietija, JAV ir pan.), nevyksta standartų lenktynės. Jei pradedi prekiaut su žemesnių standartų regionais, turi nuleist savo standartus iki jų. Prasideda „žiurkių lenktynės“ dėl kuo mažesnio kapitalo apmokestinimo, kuo lengvesnio gamtosauginio reguliavimo, finansų reguliavimo ir pan. Globalus pseudoelitas išnaudojo visa tai savo siauram interesui. 

– Ar pralaiminti vidurinė klasė dar gali susigrąžinti savo ekonominę ir politinę galią? 

– Jei ji būtų protinga, tai suvoktų, jog toks žmogus, kaip Donaldas Trumpas, kuris yra respublikonų prezidentas, negalėjo būti išrinktas, nes respublikonai buvo ta partija, kuri aptarnavo trečiąją globalizacijos bangą. Jie ir leido atsirasti didįjį vidurinės klasės pralaimėjimą lėmusiai ir jos nepasitenkinimą sukėlusiai ekonominei situacijai. Paradoksas: ta klasė, kuri nusivylusi ir aiškiai pralaimėjusi šiame procese, nesuvokdama, kas atsakingas ir kokie priežastingumo ryšiai lėmė tokią apgailėtina jos padėtį, eina ir balsuoja už respublikonų kandidatą. Nes per savo kampaniją prezidentas Trumpas sugebėjo nustumti kaltės naštą nuo tikrųjų kaltininkų – JAV korporacijų, bankų ir juos aptarnaujančių respublikonų, apkaltindamas Kiniją ir besivystančias šalis: esą jos dėl visko kaltos. Nors procesą pradėjo būtent JAV verslo elitas! JAV finansų pasaulis, kuris leido besitraukiančiai vidurinei klasei skola finansuoti vartojimą esant prastoms pajamų ir užimtumo perpektyvoms, irgi remia respublikonus. Šita istorija iliustruoja, kokių rinkėjai turi problemų, suvokdami reiškinių šaknis ir verslą aptarnaujančių politinių chameleonų kaltę dėl savo dabartinės būklės. 

Kaip iš to išlipti? Tai sunku. Rinkėjai retai sąmoningai nagrinėja globalius procesus. Ir juos galima pateisinti: jiems svarbu, kaip išlaikyti vaikus, sudurti galą su galu. Bet kito kelio nėra – tik demokratinis procesas, per kurį globalizacijos, kapitalizmo ir jų stadijų išlukštenimai padės suvokti, kas ir kaip vyksta, kas dėl to laimi ir pralaimi. Neoliberalų taktika tokiuose diskursuose – labai paprasta: jei kritikuoji kurį nors kapitalizmo aspektą, vadinasi, esi už jo panaikinimą, pabaigą, ir agituoji už komunizmą ar dar ką nors. Tokią pat taktiką jie naudoja nelygybės klausimais: tuos, kurie pradeda apie tai diskutuoti, jie kaltina noru supriešinti daugiau uždirbančius su mažiau uždirbančiais. Jiems atsakau – ne, tai ne supriešinimas, o noras išsiaiškinti, kuri nelygybė pagrįsta ir kuri – nepagrįsta. Nes tik taip atsiranda erdvė sutarimui, kas yra gera darbo, pajamų mokesčių, socialinės paramos politikoa ir pan. Juk ir liberalai su socialdemokratais gali sutarti, kad, pavyzdžiui, mokesčių slėpimas „ofšoruose” nėra socialinis gėris, kad turėtume siekti kuo vienodesnių starto sąlygų visiems vaikams prie gyvenimo starto linijos ir pan. 

– Lietuvoje – prezidento rinkimų metai, ir dalis kandidatų taikosi į rinkėjus, kurie, kaip ir Trumpo rinkėjai, nepatenkinti esama padėtimi. Sakoma, kad Saulius Skvernelis atstovaus „apačioms”, nors dabartinė mokesčių politika atrodo liberali. Gitanas Nausėda sako norįs gerovės valstybės ir ragina dalinti pyragą, pageidautina – lygesnėmis dalimis, nors anksčiau tokiomis idėjomis negarsėjo. Jie nuoširdūs ar apsimeta? 

– Nedidelė, bet įtakinga ekonomikos šaka, vadinama identiteto ekonomika, kelia klausimą – kuo apsimoka būti. Čia – daug erdvės ciniškiems politikams, kurių galvose – nenuoširdžios, bet potencialiai populiarios tarp nesusivokiančių rinkėjų idėjos. Pavyzdžiui – sumažinti mokesčius, bet tuo pat metu didinti išmokas, pensijas, vaiko pinigus, tikintis „papirkti“ rinkėjus. Kognityvinių apribojimų turintys žmonės išgirsta pažadus, nelabai suvokdami, kad pažadai turi antrą pusę ir nieko nemokamo šiame gyvenime nėra. Nepaisant to, matome, kaip viešojoje erdvėje klesti žodis „nemokama” ir vyksta lenktynės – kas pasiūlys daugiau „nemokamų“ dalykų. Šiauliuose viena kandidatė siūlo nemokamą vandenį, transportą, švietimą, sveikatos apsaugą. Skamba per gerai, kad būtų tiesa, bet daug žmonių gali tuo patikėti. Ekonomistai žodžio „nemokama” nepripažįsta: net jei deginatės po nemokama saulute, naudojate savo laiką. Nenuoširdūs politikai nepasako, kad, jei bus sumažinti mokesčiai, tai galbūt teks daugiau mokėti iš savo kišenės už sveikatos apsaugą, korepetitorius ar pan. Politikai ir politikos technologai tiesiog naudojasi žmonių monetarinėmis iliuzijomis. Jie moka gražiai supakuoti savo iš esmės šlamštinę politiką. Demokratijos kokybė nuo to smarkiai nukenčia. 

– Tai kaip apibūdintumėte mūsų populiariausius kandidatus į prezidentus? Jie tokie, kokiais apsimoka būti? 

– Manau, patys žmonės susivoks, kas įvyniota į tuos saldainių popierėlius. Esu ekonomistas ir nenorėčiau veltis į politologinius vertinimus. Tiesiog pastebiu gilėjančią tendenciją nesakyti žmonėms visos tiesos, elgtis su jais kaip su nebrandžiais. Antra vertus, net ir mano nemėgstami politikos technologai sako, kad alternatyvi strategija – kandidato atvirumas, nuoširdumas, savotiškas nuogumas – irgi gali padaryti stebuklus. Turime suvokti, kad klausimo „kuo apsimoka būti” net neturėtų būti normalioje demokratinėje politikoje. 

– Gerovės valstybė idėja – nuoširdi ar apsimokanti? 

– Kaip teisingai pastebėjo Ingrida Šimonytė – kas gali prieštarauti gerovei ir kas gali prieštarauti valstybei? Abstrakčių, skėtinių catch all frazių naudojimas irgi yra politinio manipuliavimo technologija. Daug metų siūlau politinio finansavimo reformą, klausiant savęs – o kam politikai tiek pinigų? Gal reikėtų tiesiog neskirti pinigų tuščiomis frazėmis pasižyminčiai, bet brangiai politinei reklamai? Turėtume girdėti kandidatus nemokamose ilgesnėse laidose, kur jie mėgintų racionaliai paaiškinti, ką turi omenyje sakydami „gerovės valstybė” ar „aš būsiu geriausias Vilniaus meras”. Ar ir toliau svaiginsime rinkėjus į pasąmonę nukreiptais klipais ir plakatais su bereikšmėmis žinutėmis?

Kalbino Vladimiras Laučius.

www.DELFI.lt

Susiję

Raimundas Kuodis 5114583433110782427

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-02-21 17:51

    Pilnai pritariu straipsniui ir palaikau autorių dėl Šimonytės.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2019-02-21 22:21

    Puikus logiškas straipsnis, tiesiog protingi pastebėjimai, geros politikos abėcėlė, jos galėtu pasimokyti į prezidentus einantys kandidatai, bet kur tau, jie varo savo kliedesius, dabar žiniasklaidos, ir kitu politologu gražiai minimu žodžiu ,,Populizmas'', reikia daiktus vadinti tikrais vardais, tai rafinuotas melas, dėl patekimo į valdžią, tą melą galėtu atskleisti išsamūs debatai, su gerais specialistais, tada būtų aiškiau kas yra kas.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2019-02-21 23:41

    Komentaras apie Trumpo ir respublikonų santykį yra tiesiog kvailas - negi Kuodis neturi elementaraus supratimo apie JAV politinę sistemą?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-02-21 23:53

      Kas tame komentare ne taip?

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2019-02-22 08:10

      O gi tas, kad vienintelis Trumpas siūlė kažką tai klasei bei nemažą dalį jau išpildė. Jau nekalbant apie "#NeverTrump" respublikonų elitą bei košmarišką alternatyvą iš demokratų stovyklos.

      Panaikinti
    3. Kaip sykis norėjau apie tą patį ir praktiškai tą patį parašyti. :)

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2019-02-23 08:20

      Tai čia ir yra tame paradoksas, kad jis, būdamas respublikonų atstovu, iškilo siūlydamas problemos, kurią sukūrė respublikonai, sprendimą.

      Panaikinti
    5. Anonimiškas 2019-02-23 08:20

      Kokią problemą turite omenyje?

      Panaikinti
  4. Išvardinkite bent tris politikus suvokiančius to kas čia pasakyta svarbą ;)?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-02-22 10:22

      Nausėda, Šimonytė ir Maldeikienė, bet ji sustabdė savo kandidatūrą.

      Panaikinti
    2. Čia, kaip suprantu, juodas humoras buvo? ;)

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2019-02-22 11:46

    Žmonės balsuodami už Trumpą tikrai negalvojo, kad balsuoja už respublikonų partiją - iš kur Kuodis ištraukė, kad buvo kitaip? Taip, formaliai Trumpas savo "primaries" kampaniją pradėjo ant respublikonų platformos, bet tada visi iš jo juokėsi; vėliau, kai jis laimėjo respublikonų pirminius rinkimus nuo jo paklaikusi iš siaubo atsiribojo beveik visa respublikonų grietinėlė, buvo labai rimtų bandymų jį pašalinti, kaip respublikonų kandidatą. Net ir šiandien Trumpo santykiai su respublikonų partija yra labai komplikuoti ir persmelkti abipusiu nepasitikėjimu. Taigi nuo pirmos dienos Amerikos rinkėjai Trumpą matė kaip Trumpą, o ne kaip partinį respublikoną.
    Nemažiau juokingos Kuodžio kalbos apie "klimato grėsmę" bei negebėjimas aiškiai atskirti tarptautinio globalaus finansinio kapitalo ir pramoninio industrinio verslo. Pastarasis tikrai nėra tokia jau apokaliptinė grėsmė pasauliui ir yra gana lengvai "sureguliuojamas" esant politinei valiai; galų gale šis sektorius juk duoda žmonėms darbą bei kuria konkrečią vertę: juk niekas nesiginčys, kad vokiečių, japonų ar korėjiečių industrijos flagmanai iš tiesų sunkiai dirba ir demonstruoja aukštą darbo organizacijos kultūrą.

    AtsakytiPanaikinti
  6. supratingas2019-02-22 11:59

    Man šiaip įdomu kuo vadovaudamiesi portalo adminai perspausdina čia šito parazito
    pamąstymus?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-02-22 12:58

      Pagaliau pateiktas alternatyvus požiūris prof. Radžvilo versijai, tvirtinančiai, neva, liberalai yra tie patys marksistai:

      "Neoliberalų taktika tokiuose diskursuose – labai paprasta: jei kritikuoji kurį nors kapitalizmo aspektą, vadinasi, esi už jo panaikinimą, pabaigą, ir agituoji už komunizmą ar dar ką nors. Tokią pat taktiką jie naudoja nelygybės klausimais: tuos, kurie pradeda apie tai diskutuoti, jie kaltina noru supriešinti daugiau uždirbančius su mažiau uždirbančiais."

      - Todėl piktintis tuo gali tik savo esme tikrieji liberalai, nes čia atskleidžiama liberalų tikroji (slaptoji) esmė - parsidavėliškas tarnavimas juos samdančiam ir maitinančiam kapitalui, tuo pat metu apsimetant komunistuojančiais tam, kad uzurpuodami kairiųjų judėjimų vadovaujančias pozicijas, galėtų kompromituoti pačius kairiuosius judėjimus.

      Panaikinti
    2. Nė velnio nesupratote, ką Radžvilas sakė - bet skubate kritikuoti. Ar čia tiesiog nevykęs bandymas ginti marksizmo marazmą? ;)

      Panaikinti
  7. Anonimiškas2019-02-22 16:26

    Tokiu atveju, kaip Jūs supratote, ką ten Radžvilas sakė?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Radžvilas, kalbėdamas apie liberalus, kalbėjo ne apie marksizmą ("senąjį", "raudonąjį", "ekonominį"), o apie NEOmarksizmą ("naująjį", "žydrąjį", "kultūrinį"). "Senasis" marksizmas kliedėjo apie "klasių kovas", "naujasis" gi - apie "mažumū tiaisias".

      Panaikinti
  8. Anonimiškas2019-02-22 18:59

    Taip išeina, "raudonasis" marksizmas - kovojo už išlaisvinimą engiamųjų nuo priespaudos. Tas lyg ir gali būti suprantama, net ir pateisinama. O kokią prasmę turi kova už bardaką? Be to, kam totalus bardakas visuomenėje gali būti naudingas? Argi logiška visiškai priešingų klasių interesus atstovaujančius vadinti tuo pačiu vardu?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. supratingas2019-02-22 19:29

      Pamainomis dirbate?

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2019-02-22 19:50

      Tiek raudonąjį marksizmą, tiek žydrąjį vienija hegemonija ir totalitarizmo variantai - nesvarbu, už kokį reikalą kovoti, svarbu vadovauti ir valdyti.

      Panaikinti
    3. Kaip matote, vatnykų į protą atvesti negalite, nes jie neturi, kur ateiti. ;)

      Panaikinti
  9. Anonimiškas2019-02-22 20:04

    Aišku, nesate skaitęs "Kapitalo", nesusipažinęs su kitais veikalai, nieko negirdėjęs ir apie marksizmo šaltinius. Tai apie ką dar čia galėtų būti kalba su Jumis?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ir dar Lenino raštų neskaitę - išvis tamsolei. :D
      Vata tu, vata... :)

      Panaikinti
  10. Anonimiškas2019-02-25 11:42

    Tai kad Leninas nebuvo joks marksistas. Jis buvo tik apsimetėlis marksistu ir atsiųstas į Rusiją svetimų, kad Rusijoj įvykdytų ginkluotą perversmą - pirmąją spalvotą (raudoną) revoliuciją - šiais laikais taip vadinamą maidaną. Pagal marksizmą - kapitalizmas visame pasaulyje turėtų laipsniškai transformuotis į socializmą/komunizmą. Tuo tarpu Leninas prievartiniu būdu įvykdė ginkluotą perversmą vienoje atskiroje šalyje.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O, sena dainelė "če nesiskaito, netikras komunizmas buvo". Ir taip VISUR - nes VISUR bandymai tą komunizmą įvedinėti patyrė fiasko. ;) Bet vatai vis tiek "nesiskaito" - kaip liberastams "nesiskaito" alach-babachų siautėjimas Europoje. Ko norėti iš fanatikų?

      Panaikinti
  11. Anonimiškas2019-02-25 17:29

    "Klausys, bet negirdės; žiūrės, bet nematys". Juk tai apie tokius trumparegius, kaip tu, pasakyta.
    Vien dėl to, kad su tavo pirmtakais kažkas elgėsi blogai, tai dar ir dabar piktiniesi, neprisimindamas, jog šimtus metų pats elgeisi su kitais netinkamai. Kodėl taip? O gi, savęs neidentifikuoji su savo protėviais, tuo tarpu kitų neapkenti už tai, ką darė jų protėviai. - Gyveni pagal dvigubus standartus, brangusis. Niekaip negali suprasti, kad tai iš tavęs šiandien išeina bjaurastis. Kaip gi gali šiandien reikalauti, kad kiti, kažkada tai senovėj būtų buvę geri, jei ir šiuo metu pats negali suvaldyti savo pykčio? Neišmanėlis esi, ir pyktis tavo tik iš tavo neišmanymo.

    AtsakytiPanaikinti
  12. Anonimiškas2019-02-28 08:28

    Matai, žąsine, tą "če nesiskaito, netikras komunizmas buvo", girdi juk ne pirmą kartą ir ne iš tų pačių. Ir neužskaityk už įžeidimą "žąsine" kreipinio . Juk tik ilgą kaklą turinčiam taip ilgai gali nedaeiti iki smegenėlių, jog tame "nesiskaito" yra kažkas racionalaus. Kad visi bandymai įvesti teisingumą išvirto į absurdiškas tragedijas - faktas. Bet toks faktas niekaip nepaneigia būtinybės įtvirtinti teisingumą. Maksimum, ką jis byloja, tai tik tai, kad dar nerastos deramos priemonės teisingumui įgyvendinti... Abejoju, ar žąsinai išvis gali tą suprasti. Deja, per prievartą supratimas nesigauna. Todėl tenka apsišarvavus kantrybe aiškinti vėl ir vėl.., kad ne vien kiti kalti dėl to, jog nejaučiame laimės, kad ne viskas tenkina mus. Todėl noriu atkreipti dėmesį į Kristaus patarimą, jog vietoj krislų krapštymo kitų akyse, pravartu būtų pirmiau išritenti rąstą iš savosios. - Kiekvienam tą teks padaryti, nežiūrint į tai, kokiu teisuoliu tas besijaustų dabar.

    AtsakytiPanaikinti
  13. Matai, nupušęs vatnyke, tas faktas, kad krūva vatnykų-fanatikų yra kaip "štampovkės" nuo konvejerio ir vograuja tas pačias nesąmones įrodo tik vieną dalyką: kad vatnykai-fanatikai yra vienodai nupušę. Veblenime "marksizmas yra teisingumas, ir "če nesiskaito", kad VISI bandymai jį įvesti "išvirto į absurdiškas tragedijas", nes tai vis tiek yra teisingumas ir gera ideologija, todėl reikia DAR KARTĄ bandyti. Ir dar. Ir dar. Ir dar..." nėra NIEKO racionalaus. Tai yra buko fanatizmo išraiška, ir tiek. Nei daugiau, nei mažiau. Lygiai taip pat "racionalumo" galima būtų ieškoti liberastų vapalionėse iš serijos "jeigu alach-babachai Vakarus terorizuoja, tai "če nesiskaito" - reikia DAR daugiau jų užvežti, ir tada jau viskas bus gerai". ;)
    P.S. O kai vatnykai dar ir apie "Kristaus patarimus" pradeda sapalioti, tai jau išvis absurdo komedija. :)

    AtsakytiPanaikinti
  14. Anonimiškas2019-02-28 12:35

    Sprendi apie kitus pagal save. Nes vata ne tik tavo vaizduotės vaisius, bet ir tavo paties galvelėje vata smegenų vietą užima.

    AtsakytiPanaikinti
  15. Anonimiškas2019-02-28 18:04

    Štai dėl tokių bukų ir piktų Pikc‘ių fanatiškai įsitikinusių, jog būtent tik jie daug vertesni už visokius vertus vien paniekos vatnikus nesutinkančius vergauti tyliai ir už dyką, ir kyla pasaulyje visi nesusipratimai, dėl kurių kalti, vėl gi, vien tik tie patys niekingi vatnikai , nes gi nesuprunta, kad anys yra labai-labai niekingi...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item