Hilaire Belloc. Didžioji tebesitęsianti Mahometo erezija

fsspx.lt

Bet kuriam žmogui, VII amžiaus pradžioje, tarkime, tarp 600 ir 630 metų, stebėjusiam pasaulio įvykius, galėjo atrodyti, kad atsikračius vienintelio didelio išpuolio prieš Bažnyčią – arijonizmo bei jo atšakų ir Tikėjimui laimėjus pergalę atėjo neribotas saugus laikotarpis. Žinoma, krikščioniškajam pasauliui dar teko kovoti dėl išlikimo prieš išorines nekrikščioniškas jėgas, tai yra prieš pagonybę. Rytuose mus puolė ir mėgino ginklu sunaikinti aukštos persų civilizacijos gamtos garbintojai. Šiaurinėje ir Centrinėje Europoje krikščionių pasaulį puolė laukinės skandinavų, germanų, slavų ir tiurkų barbarų gentys. Bizantijos valdomos tautos ir toliau puoselėjo eretinius požiūrius kaip savo nuoskaudų išraišką. Tačiau atrodė, kad bent jau pagrindinis erezijos antpuolis pralaimėjo. Jis nepasiekė savo tikslo – išardyti katalikiškos civilizacijos vienybę. Todėl nebereikėjo bijoti, kad kils kokia nors didelė erezija, ir dar mažiau atrodė tikėtina, jog ji galėtų sukelti krikščioniškojo pasaulio griūtį.

Apie 630 m. po Kr. visa Galija jau seniai buvo katalikiška. Paskutiniai arijonų generolai ir jų įgulos Italijoje bei Ispanijoje tapo tikratikiais. Arijonų generolus ir jų įgulas Šiaurės Afrikoje sumušė tikratikio imperatoriaus armijos. Kaip tik šiuo, regis, visuotinės ir pastovios katalikybės metu buvo netikėtai smogtas milžiniško stiprumo ir galios smūgis. Staiga iškilo islamas. Jis atėjo iš dykumos ir užliejo pusę mūsų civilizacijos.

Islamas – Mahometo mokymas – nedelsdamas nukariaudavo ginkluota jėga. Arabų atsivertėliai mahometonai įsiveržė į Siriją ir laimėjo du didelius mūšius: pirmą prie Jarmuko, rytinėje Palestinoje, aukštumose už Jordano, ir antrą Mesopotamijoje. Jie perėjo Egiptą ir skverbėsi vis toliau į mūsų krikščioniškos civilizacijos širdį su didele galybe, panašia į Romos. Jie įsitvirtino visoje Šiaurinėje Afrikoje, puldinėjo Mažąją Aziją, nors kol kas ten dar nebuvo įsitvirtinę. Kartais jie grasino net pačiam Konstantinopoliui. Galiausiai, praėjus daug laiko po pirmųjų pergalių Sirijoje, jie per Gibraltaro sąsiaurį persikėlė į Vakarų Europą ir pradėjo plūsti Ispanijon. Mažiau nei per šimtą metų nuo pirmųjų savo pergalių Sirijoje, 732 metais jie pasiekė net patį Šiaurės Prancūzijos vidurį tarp Puatjė (Poitiers) ir Tūro (Tours). [...]

Tokios revoliucijos niekada nėra buvę. Jokie ankstesni puolimai nebuvo tokie staigūs, tokie žiaurūs ir taip pastoviai sėkmingi. Mažiau kaip per 20 metų nuo pirmosios islamo atakos 634 m. buvo atplėštas krikščioniškas Levantas, Tikėjimo lopšys Sirija, Egiptas su galinguoju krikščionių sostu Aleksandrija. Per žmogaus gyvenimo trukmės laikotarpį pusė krikščioniškosios Romos imperijos turtų ir beveik pusė jos teritorijos atsidūrė mahometoniškųjų ponų ir valdininkų rankose, o gyventojų dauguma vis labiau ir labiau pasidavė šių naujų dalykų įtakai. Musulmonų valdžia ir įtaka užėmė krikščioniškosios valdžios ir įtakos vietą ir rengėsi didumą Viduržemio jūros pakrančių Rytuose ir Pietuose paversti mahometoniškomis.

Mes netrukus paseksime likimą šio nepaprasto reiškinio, vadinančio save Islamu, tai yra Mahometo skelbtos moralės ir doktrinų „priėmimu“. Vėliau aprašysiu šio reiškinio istorinę kilmę ir pateiksiu jo vystymosi datas bei pradinės sėkmės pakopas. Aprašysiu jo konsolidaciją, jo didėjančią galią ir išliekančią grėsmę mūsų civilizacijai. Jis vos mūsų nesunaikino. Jis tūkstantį metų aktyviai kariavo prieš krikščioniją, ir ši istorija jokiu būdu nėra baigta. Islamo galia gali kiekvienu momentu pakilti iš naujo.

Tačiau prieš pasekdami tą istoriją, mes privalome suvokti du fundamentalius dalykus – pirma, islamo prigimtį, antra, esminę jo staigios ir tarsi stebuklingos sėkmės daugelio tūkstančių mylių teritorijoje ir tarp daugelio milijonų gyventojų priežastį.

Mahometonizmas buvo erezija: tai esminis dalykas, kurį reikia suvokti prieš kalbant apie ką nors kita. Jis prasidėjo kaip erezija, ne kaip nauja religija. Tai nėra pagoniškas kontrastas Bažnyčiai, jis nebuvo svetimas priešas. Tai buvo krikščioniškos doktrinos iškreipimas. Jo gyvybingumas ir atsparumas netrukus jam suteikė naujos religijos išvaizdą, tačiau jo atsiradimo amžininkai jį suprato tokį, koks jis buvo – ne kaip krikščionybės paneigimą, o kaip jos klaidingą pritaikymą ir panaudojimą. Islamas skyrėsi nuo daugumos (ne visų) erezijų tuo, kad atsirado ne Krikščionių Bažnyčios ribose. Pagrindinis ereziarchas, pats Mahometas, negimė kataliku ir nepradėjo nuo katalikų tikėjimo doktrinos kaip kiti ereziarchai. Jis kilo iš pagonių. Bet tai, ko jis mokė, buvo perdėtai supaprastinta katalikų doktrina. Jo įsitikinimus įkvėpė didysis katalikų pasaulis, kurio pasienyje jis gyveno, kurio įtaka jis buvo apsuptas, ir teritorija, kurią jis pažino iš savo kelionių. Jis iškilo ir susimaišė su degradavusiais stabmeldžiais iš arabiškųjų dykumų, kurias užkariauti Romos imperijai niekada neatrodė verta.

Iš tų senųjų pagoniškų idėjų, kurios galėjo būti jam įgimtos, jis panaudojo vos keletą. Antra vertus, jis skelbė ir siūlė visą grupę idėjų, būdingų Katalikų Bažnyčiai ir išskyrusių ją iš pagonybės, kurią ji nustelbė graikų ir romėnų civilizacijoje. Todėl patį jo mokymo pagrindą sudarė toji pirminė katalikiška doktrina – Dievo vienumas ir visagalybė. Iš katalikų doktrinos jis perėmė ir pagrindinius Dievo atributus: asmeniškumą, begalinį gerumą, amžinumą, Dievo Apvaizdą, Jo kuriančiąją galią, kaip visų daiktų pradžią, ir visų dalykų palaikymą Jo vieno galia. Gerųjų dvasių bei angelų, taip pat Dievui besipriešinančių blogio dvasių pasaulis sudarė jo mokymo dalį kartu su krikščionių pasaulio pripažįstama vyriausia blogio dvasia. Kalbėdamas apie žmogaus vietą, Mahometas energingai skelbė tą pagrindinę katalikų doktriną – sielos nemarumą ir jos atsakomybę už veiksmus šiame pasaulyje drauge su iš to kylančiu mokymu apie bausmę bei atlygį po mirties.

Jeigu kas nors sugretintų šiuos ir vien tik tuos teiginius, kurie yra bendri ortodoksinei katalikybei ir islamui, tam galėtų pasirodyti, kad niekur nenueita tiek toli, kad būtų reikalo ginčytis. Šiuo požiūriu Mahometas beveik atrodytų kaip koks misionierius, su sau būdingu energingumu skelbiantis ir skleidžiantis pagrindines bei svarbiausias Katalikų Bažnyčios tiesas tarp tų, kurie iki tol tebuvo degradavę dykumų pagonys. Mūsų Viešpačiui jis skyrė didžiausią pagarbą, taip pat ir Dievo Motinai. Jis skelbė, jog Paskutiniojo teismo dieną (kita jo skelbta katalikiška idėja) būtent mūsų Viešpats bus žmonijos teisėjas, o ne jis, Mahometas. Kristaus Motina, Dievo Motina, „ponia Mirijam“, jam visada buvo pirmoji iš moterų giminės. Jo pasekėjai iš ankstyvųjų tėvų netgi perėmė neaiškią užuominą apie jos Nekaltąjį Prasidėjimą. (Būtent iš šio fakto kai kurie prancūzų autoriai, Bažnyčios priešininkai, išveda savo baisią klaidą, kad Nekaltasis Prasidėjimas pas mus atėjo iš mahometoniškų šaltinių!) [...]

Tačiau pagrindinis dalykas, dėl kurio ši nauja erezija sudavė mirtiną smūgį katalikų tradicijai, buvo visiškas Įsikūnijimo paneigimas. Mahometas ne vien tik žengė pirmus žingsnius to paneigimo link, kaip tai darė arijonai ir jų pasekėjai, bet išplėtojo aiškią, visapusišką ir išbaigtą teiginių sistemą, nukreiptą prieš įsikūnijusio Dievo doktriną. Jis mokė, kad Mūsų Viešpats buvo didžiausias iš pranašų, tačiau tik pranašas: žmogus kaip ir kiti žmonės. Jis visiškai atmetė Švenčiausiąją Trejybę.

Drauge su Įsikūnijimu buvo atmesta visa sakramentinė struktūra. Jis nenorėjo nieko žinoti apie Eucharistiją ir Tikrąjį Buvimą; jis panaikino Mišių aukojimą, taigi, ir kunigystės institutą. Kitaip tariant, jis, kaip ir daugybė mažesnių ereziarchų, savo ereziją pagrindė supaprastinimu. Katalikiška doktrina teisinga (tarsi sakė jis), bet ji buvo apkrauta klaidingais papildymais; ji pasidarė labai sudėtinga dėl bereikalingų žmogaus sukurtų priedų, tokių, kaip jos įkūrėjo dieviškos prigimties idėja, parazitinė kunigų kasta, tunkanti iš vėliau sugalvotos sakramentų sistemos, kuriuos tik jie vieni gali teikti. Visi šie blogi papildymai privalo būti nušluoti.

Taigi, esama labai didelio panašumo tarp to entuziazmo, su kuriuo Mahometo mokymas užsipuolė kunigystę, Mišias ir sakramentus, ir įkarščio, su kuriuo tą patį darė kalvinizmas – pagrindinė Reformacijos varomoji jėga. Kaip visi žinome, naujasis mokymas susilpnino santuokinius įstatymus, tačiau praktiškai tai nepaveikė jo pasekėjų masės, kuri dar išliko monogamiška. Islamas kiek įmanoma palengvino ištuoką, nes išnyko santuokos kaip sakramento idėja. Jis reikalavo žmonių lygybės, ir neišvengiamai pasižymėjo kitu faktoriumi, dėl kurio panėšėjo į kalvinizmą – predestinacijos, lemties, to, ką Džono Nokso [1] pasekėjai visada vadino „nekintamais Dievo sprendimais“, jausmu.

Mahometo mokslas niekada nebuvo jo pasekėjų ar jo paties išplėtotas į detalią teologiją. Jis pasitenkino paimdamas iš katalikybės visa tai, kas jam patiko, ir atmesdamas visa, kas jam ir daugeliui kitų jo amžininkų atrodė pernelyg sudėtinga ar paslaptinga, kad būtų teisinga. Paprastumas buvo pagrindinis viso šio užmojo noras; o kadangi visos erezijos savo stiprybę semia iš kokio nors teisingo mokymo, taip ir mahometonizmas savo jėgą sėmė iš tikros katalikų doktrinos, kurią išlaikė: žmonių lygybės prieš Dievą – „Visi tikratikiai yra broliai“. Jis uoliai skelbė ir klestėjo remdamasis aukščiausiu socialinio ir ekonominio teisingumo reikalavimu.

Taigi, kodėl ši nauja, paprasta ir energinga erezija turėjo tokią staigią ir visuotinę sėkmę? Pirmiausia todėl, kad ji laimėjo mūšius. Ji laimėjo juos iš karto ir galutinai, kaip kad mes pamatysime, kai kalbėsime apie šito reiškinio istoriją. Tačiau karinės pergalės nebūtų padariusios islamo nuolatiniu ar net stipriu, jei nebūtų susiklosčiusi situacija, kuri tik ir laukė tokios žinios ir buvo pasirengusi ją priimti.

Tiek Artimosios Azijos, tiek ir graikų-romėnų Viduržemio jūros baseino pasaulių (ypač pastarojo) visuomenės panašiai, kaip mūsų dabartinė, buvo įsmukusios į liūną, kuriame didžioji dauguma žmonių jautė nusivylimą ir ieškojo būdų išspręsti visą pluoštą socialinių problemų. Visi buvo prasiskolinę; viską valdė pinigai ir palūkininkai. Visur buvo vergovė. Visuomenė rėmėsi ja panašiai kaip mūsų visuomenė šiandien sėdi ant samdomų vergų nugarų. Buvo jaučiamas nuovargis ir nepasitenkinimas teologiniais svarstymais, kurie, nepaisant viso jų intensyvumo, prarado sąlytį su masėmis. Laisvuosius piliečius, kurie jau kentėjo dėl skolų, sunkiai slėgė imperiniai mokesčiai; nuolat veikė besikišančios į žmonių gyvenimą centrinės valdžios dirgiklis; vyravo teisininkų ir jų rinkliavų tironija.

Šioje situacijoje islamas atėjo kaip didžiulis palengvinimas ir įtampos pašalinimo būdas. Vergai, kurie patikėjo, kad Mahometas yra Dievo pranašas, ir kad naujasis mokymas turi dangišką galią, nustojo būti vergais. Islamą priėmusieji vergai nuo šiol tapo laisvi. Skolininkas, kuris „pakluso Alachui“, buvo išvaduotas iš savo skolų. Skolinimas už palūkanas buvo uždraustas. Smulkūs ūkininkai buvo atleisti ne tik nuo savo skolų, bet ir nuo mokesčių naštos. Bet svarbiausia, buvo galima pasiekti teisingumą užuot jį pirkus iš teisininkų... Visa tai teoriškai. Praktiškai nė iš tolo nebuvo taip gerai. Daugelis konvertitų pasiliko skolininkais, daugelis tebebuvo vergais. Bet visur, kur tik nugalėjo islamas, dvelkė nauja laisvės ir atvangos dvasia.

Kaip tik derinys visų šių dalykų – patrauklaus doktrinos paprastumo, bažnytinės ir imperinės tvarkos panaikinimo, didžiulės betarpiškos ir praktiškos laisvės naudos vergui ir rūpesčių atsikratymo skolininkui, viską vainikuojančio nemokamo teisingumo pagal kelis paprastus naujus, lengvai suprantamus įstatymus – sudarė tos stulbinančios socialinės mahometonizmo pergalės varomąją jėgą. Teismai visur tapo visiems nemokamai prieinami ir skelbė visiems suprantamus nuosprendžius. Iš esmės, mahometonų judėjimas buvo „reformacija“, ir mes galime rasti daug bendrumų tarp islamo ir protestantų reformatorių – dėl paveikslų, Mišių, celibato ir t. t. Manau, kad visa tai sudaro islamo ir jo pradinio įspūdingo laimėjimo esmę. Atrodo, stebuklas buvo ne tiek tai, kad nauja emancipacija praūžė per žmoniją, panašiai kaip galėtume įsivaizduoti komunizmą šiandien lekiant per mūsų industrinį pasaulį, kiek tai, kad per kartų kartas išliko ilgalaikis ir atkaklus pasipriešinimas mahometonizmui.

Mes ką tik matėme, kokia buvo pagrindinė islamo nepaprastai spartaus paplitimo priežastis. [...] Bet įvyko ir kitos dvi triuškinančios pergalės. Pirmoji buvo ta jėga, su kuria naujoji erezija absorbavo Artimųjų Rytų azijiečių tautas, Mesopotamiją ir kalnuotą kraštą tarp jos ir Indijos. Antroji – kalifato (tai yra, centrinės mahometoniškosios monarchijos) turtas ir spindesys, atsiradęs per kelias kartas tuojau pat po pirmosios pergalės smūgio.

Pirmasis iš šių dviejų dalykų – paplitimas po Mesopotamiją ir Persiją bei kalnuotąjį kraštą link Indijos, nebuvo sąlygotas patrauklumo dėl savo paprastumo, išlaisvinimo iš vergijos ir skolų naštos panaikinimo, kaip staigios sėkmės Sirijoje ir Egipte atveju. Jį nulėmė tam tikras bendras Artimųjų Rytų istorinis bruožas, kuris visada veikė ir iki šiol veikia tenykštes visuomenes. Tas bruožas yra tam tikras natūralus vienodumas. Tenai iš senų, ankstesnių, nei siekia istoriniai šaltiniai, laikų veikia tam tikras paklusnumo vienam religiniam vadovui (kuris drauge yra ir civilinis vadas) ir bendram socialinės kultūros panašumui instinktas. Kai mes kalbame apie ilgaamžę kovą tarp Azijos ir Vakarų, žodžiu „Azija“ vadiname visas tas retai gyvenančias tautas kalnuotame krašte už Mesopotamijos iki Indijos, jų nuolatinę įtaką pačioms Mesopotamijos lygumoms ir jų potencialią įtaką netgi Sirijos ir Palestinos aukštumoms bei pajūriams.

Kova tarp Azijos ir Europos nusitęsia per ilgus metus, kaip vandenyno potvyniai ir atoslūgiai. Beveik tūkstantį metų, nuo Aleksandro užkariavimų iki mahometonų reformatorių atėjimo (333 m. pr. Kr. – 634 m. po Kr.), šis potvynis slinko Rytų kryptimi, tai yra, Vakarų įtaka (graikai, o paskui graikai ir romėnai) užplūdo ginčijamas žemes. Trumpą laiko tarpą, du su puse – tris šimtmečius, net Mesopotamija buvo paviršutiniškai, bent jau savo valdančiąja klase, graikiška. Paskui Azija pradėjo plūsti atgal į Vakarus. Senoji pagoniška Romos imperija ir jos įpėdinė Krikščioniškoji imperija, kuri buvo valdoma iš Konstantinopolio, niekada nebegalėjo ilgam išlaikyti žemių už Eufrato upės. Naują veržimąsi iš Azijos į Vakarus tęsė persai, o partai (persų atskala) ne tik savo rankose išlaikė Mesopotamiją, bet ir sugebėjo rengti išpuolius į pačią romėnų teritoriją iki pat to periodo pabaigos. Per paskutiniuosius keletą metų iki mahometonizmo pasirodymo jie žygiavo Viduržemio jūros pakrantėmis ir plėšikavo Jeruzalėje.

Dabar, kai islamas iš dykumos pradėjo savo pirmąsias pašėlusias kavalerijos atakas, jis galingai sustiprino šią Azijos tendenciją vėl save parodyti. Charakterio vienodumas, būdingas azijietiškai visuomenei, iš karto atsiliepė į šią naują vienos labai paprastos asmeninės valdžios formos, religijos palaimintos ir valdančios iš vieno centro teoriškai absoliučia galia, idėją. Kalifatui įsikūrus Bagdade šis miestas tapo tuo, kuo kadaise buvo Babilonas: vienos plačios visuomenės centrinė sostinė, duodanti toną visiems kraštams nuo Indijos sienų iki Egipto ir už jo.

Tačiau dar įspūdingesnis dalykas už visos Artimosios Azijos užtvindymą mahometonizmu per vieno žmogaus gyvenimo laikotarpį buvo naujos islamiškosios imperijos turtai, blizgesys ir kultūra. Islamas tais ankstyvaisiais šimtmečiais (didžiąją dalį VII-ojo, visą VIII ir IX amžių) buvo aukščiausia pasaulio materialinė civilizacija. Konstantinopolio didmiestis taip pat buvo labai turtingas ir turėjo aukštą civilizaciją, švietusią priklausomoms provincijoms, Graikijai, Egėjo jūros baseinui ir Mažosios Azijos aukštumoms, tačiau ji buvo sutelkta imperiniame didmiestyje; didesnėje šalies dalyje kultūra buvo benykstanti. Vakarai pasižymėjo tuo pačiu. Galija ir Britanija, tam tikru laipsniu Italija ir Dunojaus slėnis vėl grįžo į barbarizmo laikus. Jie niekada netapo visiškais barbarais, net ir Britanija, kuri buvo pati nuošaliausia, tačiau buvo nusiaubti, nuskurdinti ir neturėjo tinkamos valdžios. Nuo V iki ankstyvojo XI a. (maždaug tarp 450 ir 1030 m. po Kr.) tęsėsi laikotarpis, kurį, nežiūrint Karolio Didžiojo eksperimento, mes vadiname Europos „tamsiaisiais viduramžiais“. [...]

Islamas išsaugojo graikų filosofus, matematikus ir jų darbus, graikų bei romėnų ankstyvųjų fizikos tyrinėtojų mokslą. Be to, islamas buvo nepalyginamai raštingesnis nei krikščionių pasaulis. Vakaruose žmonių masės tapo neraštingos. Net Konstantinopolyje skaitymas ir rašymas buvo daug retesni dalykai negu Kalifo valdose.

Galima apibendrintai pasakyti, jog tais ankstyvaisiais amžiais kontrastas tarp mahometonų ir krikščioniškojo pasaulio, kurį anie grasino nustelbti, buvo panašus į kontrastą tarp šiuolaikinės pramoninės valstybės ir atsilikusios, pusiau išsivysčiusios jos kaimynės, pavyzdžiui, tarp modernios Vokietijos ir jos kaimyninės Rusijos. Tas kontrastas nebuvo toks didelis, tačiau šiuolaikinės paralelės padeda geriau tai suprasti. Ištisus amžius islamas išliko grėsme, nors Ispanija buvo vėl atkariauta. Rytuose jis tapo daugiau negu grėsme ir septynis šimtus metų nuolatos plėtėsi, kol užvaldė Balkanus bei Vengrijos lygumas ir vos neužėmė pačios Vakarų Europos. Islamas buvo ta erezija, kuri vos nesugriovė krikščioniškojo pasaulio, remdamasi savo materialiu bei intelektualiu pranašumu.

Kaip taip galėjo atsitikti? Atrodo, to neįmanoma paaiškinti, kai prisimename tuos neužtikrintus ir smulkius vadukus, nuolatinę vietinių dinastijų kaitą, besikeičiančius mahometonų siekius. Tie siekiai prasidėjo antpuoliais vos kelių tūkstančių dykumų raitelių, kuriuos ne mažiau nei entuziazmas dėl naujo mokymo vedė troškimas pasiplėšti. Šis mokymas buvo skelbiamas labai nedaugeliui klajoklių, kurie tegalėjo pasigirti keliais nuolat gyvenamais centrais. Jis atsirado galvoje žmogaus, kuris iš tikrųjų išsiskyrė savo energingu būdu, galbūt buvo šiek tiek pamišęs, bet niekada nerodė konstruktyvių sugebėjimų. Tačiau islamas nugalėjo.

Mahometas buvo kupranugarių varovas, kuriam pavyko sėkmingai vesti už save vyresnę turtingą nuotaką. Pasinaudodamas tos padėties saugumu, jis išgalvojo savo vizijas ir entuziastingai pradėjo propagandą. Visa tai buvo daroma nemokšiškai ir labai menku mastu. Nebuvo jokios organizacijos, ir vos tik pirmosios gaujos laimėjo mūšius, jų vadai pradėjo žūtbūtines tarpusavio kovas. Pirmosios kartos ir šiek tiek vėlesnė mahometonų „vyriausybės“ istorija nuo pirmojo žygio iki susitelkimo Damaske – tai nuolatinių intrigų ir žudynių istorija. Tačiau kai Abasidai – antroji dinastija, taip ilgai vadovavusi islamui iš savo sostinės toliau į Rytus prie Bagdado, prie Eufrato upės – atstatė senąjį Mesopotamijos dominavimą Sirijoje, valdydama taip pat Egiptą ir visą mahometonų pasaulį, iškilo tas spindesys ir mokslas, materialinė jėga ir turtai, apie kuriuos aš jau kalbėjau, ir apakino visus amžininkus. Turime vėl paklausti: kaip galėjo taip atsitikti?

Atsakymas glūdi pačioje mahometonų nukariavimų prigimtyje. To, ką užimdavo, jie negriovė iškart (kaip dažnai kartojama), jie nenaikino visų tų, kurie nepriimdavo islamo. Kaip tik priešingai. Tuos kraštus valdžiusieji istoriškai pasižymėjo tuo, kas klaidingai vadinama „tolerancija“. Mahometonai nebuvo tolerantiško būdo. Anaiptol, jie buvo fanatiški ir kraugeriški. Jie nejautė jokios pagarbos ar bent domėjimosi tais, kurie buvo kitokie negu jie. Jie buvo absurdiškai išdidūs ir su pajuoka stebėdavo aplinkinę aukštą krikščioniškąją kultūrą. Jie tai daro net šiandien.

Tačiau užkariautojai ir tie, kuriuos jie atvertė ir pajungė sau iš vietinių gyventojų, nebuvo dar pakankamai gausūs, kad galėtų valdyti jėga. Ir (dar svarbiau) jie neturėjo jokio supratimo apie organizavimą. Jie visada buvo aplaidūs ir be sistemos. Todėl labai didelė dauguma užkariautųjų išlaikė savo senuosius gyvenimo ir religijos įpročius.

Pamažu islamo įtaka išplito, tačiau pirmaisiais šimtmečiais didžioji dauguma žmonių Sirijoje ir net Mesopotamijoje bei Egipte buvo krikščionys, išlaikę krikščioniškas Mišias, krikščioniškas Evangelijas ir visas krikščionių tradicijas. Būtent jie išsaugojo graikų-romėnų civilizaciją, iš kurios buvo kilę, ir ši civilizacija, išlikusi po išoriniu mahometonišku valdymu, perteikė jų žinias bei materialinę jėgą plačioms teritorijoms, kurias turime vadinti, netgi taip anksti, „mahometonišku pasauliu“, nors didžioji jo dalis dar nebuvo mahometoniška savo tikėjimu.

Tačiau buvo dar viena – ir pati svarbiausia priežastis. Fiskalinė priežastis: nesuskaičiuojami ankstyvojo mahometoniškojo Kalifato turtai. Musulmonų nukariavimai visur palengvino pirklių, žemdirbių, žemės savininkų bei tarpininkų gyvenimą, nes buvo nušluotas masinis lupikavimas drauge su sudėtinga mokesčių sistema, kuri tapo neefektyvi, sužlugdydama mokesčių mokėtojus be atitinkamos naudos valdžiai. Arabiškieji nukariautojai ir jų įpėdiniai Mesopotamijoje visa tai pakeitė paprasta, tiesiogine duoklės sistema.

Kiekvienas milžiniškoje mahometonų imperijoje gyvenantis nemusulmonas – tai yra, didžioji jos gyventojų dauguma – turėjo mokėti specialią duoklę. Būtent ši tiesioginė duoklė, surenkama be nuostolių biurokratijos vingiuose, buvo centrinės valdžios – kalifo pajamų šaltinis. Tos pajamos pirmųjų kartų gyvenimo laikotarpiu buvo milžiniškos. Kaip visada, didelė turto koncentracija viename valdžios centre atsispindi jos valdytojų prabangoje.

Dabar aiškėja tas keistas ir unikalus istorinis fenomenas – sukilimas prieš civilizaciją, nesunaikinęs civilizacijos; griaunanti erezija, nesugriovusi krikščionių religijos, prieš kurią buvo nukreipta. Islamo pasaulis tapo ir ilgai išliko senosios graikų-romėnų kultūros paveldėtojas ir saugotojas. Dėl tos priežasties vienintelė iš visų didžiųjų erezijų, islamas, ne tik išgyveno per 14 šimtmečių, bet ir išlaikė savo dvasinę stiprybę. Per amžius jis išleido šaknis ir sukūrė savo civilizaciją, priešingą mūsų civilizacijai ir nuolatinę jos varžovę. [...]

Kalbant apie islamo jėgą, reikia pasakyti dar vieną dalyką. Atrodo, kad islamo išpažinėjų neįmanoma atversti. Didžiųjų katalikiškų ordinų misionieriškos pastangos atversti mahometonus į krikščionybę per beveik 400 metų niekur nedavė vaisių. Kai kur mes išstumdavome musulmonus ponus ir išlaisvindavome jų pavaldinius krikščionis iš pavaldumo jiems, bet mums beveik nepavyko atversti pavienių mahometonų, išskyrus gal nedidelį skaičių pietinėje Ispanijoje prieš 500 metų; ir net tada tai buvo veikiau politinio nei religinio pasikeitimo pavyzdys.

Tad kaip visa tai paaiškinti? Kodėl islamas vienintelis iš visų didžiųjų erezijų rodo tokį nuolatinį gyvybingumą? Simpatizuojantys islamui ir juo labiau patys mahometonai tai aiškina tvirtindami, jog islamas yra geriausia iš visų žmonių religijų, labiausiai pritaikyta žmonijai ir pati patraukliausia.

Kaip bebūtų keista, esama tam tikro skaičiaus išsilavinusių žmonių, europiečių džentelmenų, kurie iš tikrųjų perėjo į islamą, tai yra tokių, kurie asmeniškai atsivertė į mahometonizmą. Aš pats pažįstu ir esu šnekėjęsis su pustuziniu tokių žmonių įvairiose pasaulio vietose. Taip pat esama labai daug panašių mokytų europiečių, kurie praradę iš tėvų įgytą katalikų ar kokios nors formos protestantų tikėjimą, simpatizuoja mahometoniškai socialinei sistemai, nors iš tikrųjų prie jos neprisideda ir neišpažįsta jos tikėjimo. Šiandien nuolat sutinkame tokių žmonių tarp tų, kurie keliavo Rytuose.

Šie žmonės visada duoda tą patį atsakymą – islamas yra nesunaikinamas todėl, kad remiasi paprastumu ir teisingumu. Jis išlaikė tuos krikščionių mokslo teiginius, kurie yra akivaizdžiai teisingi ir kurie atitinka milijonų žmonių sveiką protą, kartu atsikratydamas kunigijos, paslapčių, sakramentų ir kitų panašių dalykų. Jis myli teisingumą ir draudžia lupikauti. Jis kuria visuomenę, kurioje žmonės yra laimingesni ir labiau jaučia savo orumą negu bet kurioje kitoje visuomenėje. Tai yra jo stiprybė ir kaip tik todėl jis pritraukia žmones, išlieka ir galbūt netolimoje ateityje vėl atgaus valdžią.

Vis dėlto aš nemanau, kad šis paaiškinimas yra teisingas. Apie tokius dalykus kalba visos erezijos. Kiekviena erezija jums sako, kad ji apvalė krikščionių doktrinos iškraipymus ir daro vien tik gera žmonijai, patenkina žmogaus sielą ir panašiai. Tačiau visos jos, išskyrus islamą, išnyko. Kodėl? Kad gautume šios problemos sprendimą, turime pastebėti kuo islamo likimas skyrėsi nuo kitų didžiųjų erezijų, o tai pastebėję, manau, turėsime raktą į tiesą.

Islamas nuo visų kitų erezijų skyrėsi dviem pagrindiniais dalykais, kuriuos reikia aiškiai matyti:

1) Jis neatsirado Bažnyčios viduje, tai yra, mūsų civilizacijos ribose. Islamo ereziarchas nėra žmogus, kuris pradžioje buvo katalikas, o paskui patraukė katalikus pasekėjus savo nauju mokymu, kaip Arijus ar Kalvinas. Jis buvo pašalietis, gimęs pagonis, gyvenęs tarp pagonių ir niekada nekrikštytas. Krikščioniškas doktrinas jis priėmė ir atsirinko tikrai ereziarchišku būdu. Jis atmetė tas, kurios jam netiko ir atkakliai laikėsi tų, kurios jam buvo tinkamos – tai visų ereziarchų požymis, – bet tai darė ne iš vidaus. Jo veikimas buvo išorinis. [...]

2) Ši islamo kariuomenė, kuri krikščionių pasaulį puolė iš išorės, o ne griovė iš vidaus, buvo nuolatos papildoma pačiais karingiausiais rekrūtais iš pagoniškosios išorės tamsybių. Šis rekrūtavimas vyko bangomis, nepaliaujamai per visus šimtmečius iki Viduramžių pabaigos. Tai daugiausia mongolai iš Azijos (nors kažkiek buvo ir berberų iš Šiaurės Afrikos), ir kaip tik šitas nesiliaujantis, pasikartojantis papildymas naujais šalininkais, užkariautojais bei kovotojais, kokie buvo pirmieji arabai, suteikė islamui didžiulį atsparumą ir nuolatinę jėgą.

Netrukus po pirmųjų užkariavimų Sirijoje ir Egipte atrodė, jog ši nauja entuziastinga erezija nežiūrint jos akinančiai staigaus triumfo žlugs. Nutrūko vadovybės tęstinumas. Tas pats atsitiko ir su visos sistemos politine vienybe. Iš pradžių judėjimo sostinė buvo Damaskas, pirminis mahometonizmas buvo sirietiškas dalykas (imant plačiau – ir egiptietiškas), tačiau po gana trumpo laiko skilimas buvo akivaizdus. Nauja dinastija pradėjo valdyti iš Mesopotamijos, o ne iš Sirijos. Vakarinės sritys, tai yra, Šiaurės Afrika ir Ispanija (ją nukariavus) sudarė atskirą politinę vyriausybę su atskiru valdymu. Tačiau kalifai Bagdade pradėjo remtis asmenine kariuomene iš samdytų kovotojų, kurie buvo Azijos stepių mongolai. [...]

Būtent šis nuolatinis papildymas mongolų kovotojais palaikė islamą ir išgelbėjo jį nuo to likimo, kuris ištiko visas kitas erezijas. Jis išlaikė islamą, besidaužantį kaip taranas už išorinių Europos sienų, pramušantį skyles mūsų gynyboje ir besiskverbiantį vis giliau tenai, kur iki tol buvo krikščioniškos žemės. [...]

Kai Viduramžių viduryje atrodė, kad islamas dar kartą pralaimėjo, užplūdo nauja mongolų kareivių, vadinamųjų „tiurkų“, banga ir vėl išgelbėjo mahometonizmą, nors pradžioje jie siaubingai naikino tą civilizaciją, kurią mahometonizmas buvo išsaugojęs. Štai kodėl kryžiuočių karuose krikščionys savo priešus laikė „tiurkais“, vadindami juos bendru daugelio klajoklių genčių vardu. Kryžiuočių pamokslininkai krikščionys, kareivių kapitonai ir patys kryžiuočiai savo dainose „tiurkus“ kaip savo priešus mini daug dažniau negu bendrai mahometonizmą.

Nežiūrint turėto pranašumo dėl nuolatinio papildymo rekrūtais, mahometonizmo puolimas prieš krikščioniškąjį pasaulį galų gale būtų pralaimėjęs, jei būtų pavykęs didžiausias mėginimas nuslopinti šį puolimą prieš krikščioniškuosius Vakarus. Tas mėginimas buvo padarytas tos istorijos viduryje (1095–1200 m.) ir istorijoje vadinamas „kryžiaus karais“: katalikiškoji krikščionija sėkmingai atsiėmė Ispaniją, jai beveik pavyko išstumti mahometonizmą iš Sirijos, išgelbėti Azijos krikščionių civilizaciją ir Azijos mahometonus atkirsti nuo Afrikos. Tačiau kryžiuočiai pralaimėjo. Jų pralaimėjimas yra didžiausia tragedija mūsų kovos prieš islamą istorijoje, tai yra, kovos prieš Aziją – prieš Rytus. [...]

Taigi, krikščionių vyrams pavykus išstumti mahometonus iš Prancūzijos ir pusės Ispanijos, prasidėjo lyg ir Europos prabudimas. Tai buvo įdomūs laikai. Mes Vakaruose buvome apgulti iš trijų pusių: pagonys azijatai mus puolė pačiame germanų teritorijos viduryje; patys žiauriausi ir bjauriausi pagonys piratai per Šiaurės jūras užplūdo ir beveik nušlavė krikščionišką civilizaciją Anglijoje ir Šiaurės Prancūzijoje; be viso to dar šis mahometonizmo spaudimas iš Pietų ir Pietryčių – kur kas civilizuotesnis, nei azijatų ar skandinavų piratų, bet vis tiek grėsmingas, dėl kurio mūsų krikščioniškoji civilizacija pasijuto ant išnykimo slenksčio.

Siūlau paimti Europos žemėlapį ir pažymėti tolimiausias ribas, kurias pasiekė krikščionių pasaulio priešai šios baisiausios kovos už egzistavimą laikotarpiu. Didžiausio azijiečių antpuolio metu jų raiteliai buvo pasiekę net Turniu (Tournus) prie Sonos upės, kuris yra pačiame šiandieninės Prancūzijos viduryje. Kaip jau matėme, mahometonai taip pat buvo pasiekę patį Prancūzijos vidurį kažkur tarp Turniu ir Puatjė. Baisūs skandinavų pagonys piratai plėšikavo Airijoje, visoje Anglijoje ir Šiaurės Prancūzijos bei Šiaurės Vokietijos aukštupiuose. Jie nusigavo net iki Kelno, apgulė Paryžių ir vos nepaėmė Hamburgo. Šiandien žmonės užmiršta, kad tamsiųjų viduramžių vidury, nuo VII a. vidurio iki IX a. pabaigos, buvo abejojama, ar katalikiška civilizacija apskritai išgyvens. [...]

Tada įvyko didžioji reakcija ir Europos prabudimas. Ispanijon atvykę gausūs riteriai iš Galijos, taip pat ispanų riteriai pradėjo stumti mahometonus atgal. Tamsiaisiais Amžiais nežiūrint kelio tolumo, brangumo ir pavojų nuolat vykusios maldininkų kelionės į Jeruzalę dabar tapo ypač pavojingos dėl mahometonų kareivių antplūdžio, šie įsitvirtino Rytuose ir ypač Palestinoje. Pasklido garsas, kad šventąsias vietas, Tikrąjį Kryžių (kuris buvo saugomas Jeruzalėje) ir išlikusias krikščionių bendruomenes Sirijoje bei Palestinoje, o svarbiausia Šventąjį kapą – Prisikėlimo vietą, pagrindinį kiekvienos piligrimystės tikslą – reikia gelbėti nuo grobikiškų islamo nagų. Užsidegę žmonės skelbė pareigą žygiuoti į Rytus vaduoti Šventosios Žemės. Tuometinis popiežius Urbonas Prancūzijoje paskelbė pats vadovausiąs žygiui; kai jis sakė savo garsųjį pamokslą susirinkusioms minioms, riteriai šaukė: „Dievas to nori!“ Rytų kryptimi pradėjo traukti netvarkingi daliniai, pasiryžę išvyti islamą iš Šventosios Žemės; netrukus didžiųjų krikščionių karalių reguliarūs daliniai pradėjo organizuotą plataus masto žygį. Pasižadėjusieji dalyvauti žygyje kariai savo rūbus papuošė kryžiaus ženklu, ir dėl to šis žygis buvo pavadintas Kryžiaus karu. [...]

Jei pirmojo Kryžiaus karo pabaigoje pasilikusios kryžiuočių pajėgos būtų buvusios nors kiek gausesnės, jeigu jos būtų užėmę Damaską ir virtinę miestų dykumos pakraščiuose, tai visa pasaulio istorija būtų buvusi kitokia. Islamo pasaulis būtų buvęs padalintas pusiau, ir Rytai būtų negalėję prisiartinti prie Vakarų. Galbūt mes, europiečiai, būtume atgavę Afriką ir Egiptą – tikrai būtume išsaugoję Konstantinopolį – ir mahometonizmas būtų išlikęs tik kaip rytietiška religija, nustumta už senųjų Romos Imperijos sienų. Bet atsitiko taip, kad mahometonizmas ne tik išliko, bet ir sustiprėjo. Jis iš tikrųjų buvo išstumtas iš Ispanijos ir rytinių Viduržemio jūros salų, tačiau išlaikė savo rankose visą Šiaurės Afriką, Siriją, Palestiną, Mažąją Aziją, o paskui puolė ir nukariavo Balkanus bei Graikiją, užgrobė Vengriją, du kartus grasino užgrobti Vokietiją ir vėl pasiekti Prancūziją iš Rytų, tuo padarydamas galą mūsų civilizacijai. Viena iš priežasčių, kodėl suskilo krikščioniškasis pasaulis ir prasidėjo Reformacija, buvo faktas, kad mahometonų spaudimas Vokietijos imperatoriui suteikė vokiečių kunigaikščiams ir miestams progą sukilti ir savo valdose įsteigti protestantų bažnyčias.

Paskui buvo daug įvairių žygių prieš Turkiją; jie buvo vadinami Kryžiaus žygiais, o pati idėja išsilaikė iki pat Viduramžių pabaigos. Tačiau Sirija nebuvo atgauta ir islamas nebuvo išstumtas. O pirmasis Kryžiaus karas į Vakarų Europą atnešė tiek daug naujos patirties, kad pradėjo labai greitai vystytis kultūra, sukūrusi didingą Viduramžių architektūrą, aukštą filosofiją ir socialines struktūras – tai buvo tikrieji Kryžiaus karų vaisiai. Karai pralaimėjo, bet jie sukūrė modernią Europą. Tačiau ji buvo sukurta senosios idėjos apie krikščionių vienybę sąskaita; didėjant materialiai civilizacijai, pradėjo formuotis naujos tautos, krikščioniškas pasaulis dar laikėsi drauge, bet jau silpnai. Galiausiai atėjo Reformacijos audra; krikščionija suskilo, įvairios tautos ir kunigaikščiai pasiskelbė nepriklausomais nuo bet kokios bendros kontrolės, kurią užtikrino popiežiaus moralinė pozicija, ir mes nusiritome žemyn tuo keliu, kuris pagaliau turėjo baigtis masinėmis šiuolaikinio karo žudynėmis – tai gali reikšti mūsų civilizacijos sunaikinimą. Labai gerai pasakė Napoleonas Bonapartas: kiekvienas karas Europoje iš tikrųjų yra pilietinis karas. Tai gili tiesa. Krikščioniškoji Europa yra ir dėl savo prigimties turėtų būti viena, tačiau užmiršdama savo religiją ji pamiršo ir savo prigimtį. [...]

Šiandien mes įpratę mahometonų pasaulį laikyti kažkuo atsilikusiu ir stagnuojančiu, bent jau materialinių dalykų atžvilgiu. Mes negalime įsivaizduoti didelio mahometonų laivyno, susidedančio iš šarvuočių ir povandeniniu laivų, arba šiuolaikinės mahometonų kariuomenės su modernia artilerija, aviacija ir kitais dalykais. Tačiau ne taip jau seniai, mažiau negu šimtas metų prieš paskelbiant JAV Nepriklausomybės deklaraciją, mahometonų vyriausybė Konstantinopolyje turėjo geresnę artileriją ir geresnę įrangą negu mes, Vakarų krikščionys. Paskutinis mėginimas sugriauti krikščionių pasaulį vyko vienu metu su Anglijos karaliaus Karolio II valdymo pabaiga, jo brolio Jokūbo ir apsišaukėlio Viljamo III laikais. Jis pralaimėjo paskutiniaisiais XVII a. metais, tik šiek tiek daugiau kaip prieš du šimtus metų. Buvo beveik užimta Viena, kurią vos išgelbėjo krikščionių armija, vadovaujama Lenkijos karaliaus. Ši diena turėtų būti tarp žymiausių istorinių datų – 1628 metų rugsėjo 11-oji. Tačiau grėsmė išliko, islamas vis dar buvo milžiniška jėga, galinti per porą žygio dienų pasiekti Austriją. Tik po didžiosios princo Eugenijaus pergalės 1697 m. ir Belgrado užėmimo šis potvynis iš tikrųjų atslūgo. Tuo metu jau pasiekėme XVII a. pabaigą. [...]

Šiandien [1938 m.] pasaulyje iš kiekvieno tuzino mahometonų vienuolika yra išties ar galimai pavaldūs Vakarams. Atrodytų, kad didžioji dvikova dabar jau išspręsta. Bet ar mes galime būti tikri, kad išspręsta? Aš tuo labai abejoju. Man visada atrodė įmanoma ir net tikėtina, kad ateis islamo atgimimas ir kad mūsų sūnūs ar mūsų vaikaičiai pamatys atsinaujinant tą milžinišką kovą tarp krikščioniškos kultūros ir tų, kurie daugiau nei tūkstantį metų buvo didžiausi jos priešai. Kodėl šis įsitikinimas galėjo kilti tokiems kaip aš, stebėtojams ir keliautojams, dabar ir panagrinėsiu. Tai iš tikrųjų gyvybinis klausimas: „Ar gali islamas vėl pakilti?“

Tam tikra prasme šis klausimas jau atsakytas, nes islamas niekada neišnyko. Jis vis dar tebevaldo milijonus ištikimų žmonių tarp Atlanto vandenyno ir Indo upės, taip pat toliau Azijoje išsibarsčiusiose bendruomenėse. Bet aš užduodu šį klausimą tokia prasme: „Ar sugrįš, kad ir laikinai, islamo galia, o su ja ir ginkluoto mahometonų pasaulio grėsmė, kuri panaikins europiečių – vis dar nominaliai krikščionių – dominavimą ir vėl pasirodys kaip tiesioginis mūsų civilizacijos priešas?“ Ateitis visada pasirodo kaip netikėtumas, tačiau politinę išmintį sudaro mėginimas bent jau iš dalies įvertinti, kokie tai gali būti netikėtumai. Man asmeniškai atrodo visiškai tikėtina, kad pagrindinis netikėtumas ateityje bus islamo sugrįžimas. Kadangi religija yra visų politinių judėjimų ir pakyčių pagrindas ir kadangi mes šiuo atveju turime labai didelę fiziškai paralyžiuotą, bet moraliai intensyvią ir gyvą religiją, tai matome nestabilią pusiausvyrą, kuri negali amžinai likti nestabili. Panagrinėkime šią situaciją. [...]

Esant šiandienos situacijai islamo recidyvas, to šimtmečiais kęsto teroro sugrįžimas ir pakartotinė žūtbūtinė mūsų civilizacijos kova su tūkstantmečiu priešu, atrodo fantazija. Kas mahometonų pasaulyje šiandien gali pagaminti ir išlaikyti sudėtingus šiuolaikinio karo instrumentus? Kur yra tas politinis mechanizmas, kuriuo naudodamasis islamas galėtų vaidinti lygiavertį vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje?

Kultūros kyla iš religijos, galiausiai, bet kurią kultūrą palaikanti gyvybinė jėga yra jos filosofija, jos požiūris į visatą. Religijos smukimas sukelia ją atitinkančios kultūros smukimą – mes tai aiškiausiai matome iš krikščionių pasaulio nuosmukio šiandien. Reformacijos pradėtas blogas darbas neša galutinius vaisius, naikindamas mūsų paveldėtąsias doktrinas – nyksta pati mūsų visuomenės struktūra.

Europoje senojo krikščioniškojo užsidegimo vietą laikinai užėmė tautiškumo, patriotizmo religija. Bet savęs garbinimo neužtenka, todėl mūsų kultūros naikinimo darbą dirbančios jėgos, ypač komunistinė propaganda iš Maskvos, turi labiau tikėtiną ateitį negu mūsų senamadiški patriotizmai.

Islamas niekada nepatyrė tokio protėvių doktrinos naikinimo – ar bent jau nieko panašaus į visuotinį religijos irimą Europoje. Visa dvasinė islamo stiprybė tebeglūdi Sirijos ir Anatolijos, Rytų Azijos kalnų, Arabijos, Egipto ir Šiaurės Afrikos milijonų gyventojų masėje. Galutiniai šios stiprybės vaisiai, antrasis islamo valdžios tarpsnis gali būti sulaikytas, bet aš abejoju, ar jis gali būti sulaikytas visam laikui.

Mahometonų civilizacijoje nėra nieko, kas būtų priešiška mokslinio pažinimo raidai ar inžineriniams gabumams. Aš mačiau gerai veikiančią artileriją jos naudojimo besimokančių mahometonų rankose, aš mačiau puikiai vairuojančius mechaninį kelių transportą ir jį aptarnaujančius musulmonus. Nėra jokio būdingo islamui bruožo, dėl kurio jis negalėtų plėtoti šiuolaikinio mokslo ar kariauti šiuolaikinio karo. Tiesą sakant, šis dalykas nevertas diskusijų. Tai turėtų būti akivaizdu visiems, kurie mahometonų kultūrą matė veikiančią. Taip atsitiko, kad ta kultūra atsiliko materialaus pritaikymo srityje, bet nėra jokios priežasties, kodėl ji negalėtų naujai pasimokyti ir tapti mums lygiaverte tų laikinų dalykų atžvilgiu, nes vien tik jie dabar mums teikia pranašumą, o tikėjimo atžvilgiu mes nusiritome į žemesnį lygį.

Tuo abejojančius žmones gali klaidinti nesenos praeities teiginiai. Pavyzdžiui, XIX a. buvo paplitusi nuomonė, kad islamas prarado savo politinę jėgą dėl fatalizmo doktrinos. Tačiau toji doktrina buvo labai gyva ir mahometonizmo galios apogėjuje. Tiesą sakant, mahometonizmas ne daugiau fatalistiškesnis negu kalvinizmas; abi šios erezijos panašios būtent dėl savo perdėto pabrėžimo, kad Dievo nutarimai nekinta.

Devynioliktame amžiuje buvo ir kitas, protingesnis aiškinimas: esą islamo nuosmukio priežastis yra jo lemtingas įprotis nuolat visuomeniškai skaidytis – skaldymasis ir politinės valdžios kaita tarp mahometonų. Bet šią silpnybę jie turėjo iš pat pradžių, tai įgimtas arabiško temperamento bruožas. Šis jų individualizmas, ši „dauginimosi skilimo būdu“ tendencija juos rimtai susilpnindavo, tačiau jie vėl staiga susitelkdavo apie lyderį ir pasiekdavo didžių dalykų. Taigi, ko gero, šito vienijimosi apie lyderį pakanka, kad islamas sugrįžtų. Kol kas lyderio nėra, tačiau entuziazmas gali jį iškelti, o šiandienos politiniame danguje yra pakankamai ženklų, ko mes galime tikėtis iš islamo perversmo ateityje – galbūt netolimoje.

Po Didžiojo karo vienas vyras staiga atkūrė Turkijos galią. Kitas vyras Arabijoje lygiai taip staiga įsitvirtino ir sugriovė visus planus inkorporuoti tą mahometonų pasaulio dalį į Anglijos įtakos sferą. Sirija, kuri yra jungiantis ryšys, viso mahometonų pasaulio sukimosi ašis, tik žemėlapyje ir paviršutiniškai padalyta tarp anglų ir prancūzų mandatų. Tačiau šios dvi valstybės rezga viena prieš kitą intrigas ir yra vienodai nekenčiamos savo pavaldinių, kurie vos vos sulaikomi karine jėga. Jau ne vieną kartą prancūzų įtakos zonoje buvo kraujo praliejimų, ir tai vėl pasikartos, o Anglijos mandato zonoje priešiškos žydų kolonijos įkūrimas Palestinoje vietinių arabų gyventojų neapykantą įkaitino iki baltumo. Be to, visur esanti bolševikų propaganda per Siriją ir Šiaurės Afriką nuolat veikia prieš europiečių dominavimą vietinių mahometonų gyventojams.

Aš sakau, kad tvirtinimas, jog islamas gali vėl pakilti, atrodo kaip fantazija – bet tai tik dėl to, kad žmones visada stipriai veikia netolima praeitis: galima sakyti, jog jie yra jos apakinti.

[1] Džonas Noksas (John Knox, 1514‒1572) ‒ škotų protestantų pastorius, presbiterionų bažnyčios įkūrėjas.

Versta iš Hilaire Belloc, The Great Heresies, Rockford: TAN Books and Publishers

fsspx.lt