Goda Karazijaitė. Krikščionybė sovietinėse ir liberaliose katakombose

Kalba, pasakyta vasario 22-ąją Kaune, VDU Teologijos fakultete, vykusioje konferencijoje „Ar reikalingas krikščioniškų vertybių sugrįžima...

Kalba, pasakyta vasario 22-ąją Kaune, VDU Teologijos fakultete, vykusioje konferencijoje „Ar reikalingas krikščioniškų vertybių sugrįžimas į viešąjį gyvenimą?“.

Katalikų Bažnyčią sovietai stengėsi užgniaužti dėl kelių priežasčių: komunistinė ideologija buvo ateistinė, taigi jei nėra Dievo, nereikia ir Bažnyčios. Tačiau represijų uolumą skatino ne tiek ideologiniai sumetimai, kiek praktiniai: tikinčiųjų bendruomenė yra stipresnė nei palaužto tikėjimo pakrikų individų minia. Sovietai apskritai griovė bet kokias tikro bendruomeniškumo formas, vietoje jų į oficialų gyvenimą brukdami dirbtinį kolektyvizmą. Politinė, pilietinė ir religinė visuomenė susitraukė iki šeimų ratelių, o ir ten rusendavo puse lūpų. Lietuviškoji savastis – tiek tautinė, tiek religinė – iš viešojo gyvenimo buvo gujama. Tai nepraėjo be pėdsakų.

Net atgavus nepriklausomybę degraduotas bendruomeniškumas gyja lėtai. Nuskurdintas Bažnyčios ir plačiosios visuomenės individų santykis taip pat ilgai gijo iš sovietinių stigmų. Ilgai mokėmės iš vakarų ar labiau pietų Europos valstybių, kuriose dvasininkijos ir piliečių santykis yra daug artimesnis ir paprastesnis, kur pačios religinės bendruomenės turi ilgas nepertraukto gyvavimo tradicijas. Tai jų istorinė laimė, tačiau mes irgi turime istorinės patirties. Ši patirtis yra skaudi, tačiau ji – lyg tvirtos šaknys, ant kurių galime auginti sveiką ateities medį. Tai partizaninė ir disidentinė patirtis.

Plačioji visuomenė į bažnyčią ėjo nedrąsiai, o santykis su dvasininku buvo komplikuojamas ir skurdinamas, tuo tarpu dalis visuomenės paniro į pogrindinę veiklą. Joje dar aštriau sublizgo religinis patyrimas, dar svarbesnis buvo bendruomeniškumas, dar įdomesnis Tėvynės etnoso tyrinėjimas, dar karštesnis patriotizmas. Pasipriešinimo dalyviai rizikavo pačiu brangiausiu: savo ir savo artimųjų gyvybe, sveikata, ateitimi. Taigi, viena vertus, drąsiausias Tautos žiedas, susirinkęs į pogrindį, skaisčiai kurstė tiek tautiškumo, tiek katalikybės ugnį, kita vertus – tikėjimas padėjo ne vienam vėliau išgyventi, išlikti žmonėmis ir padėti vieni kitiems sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose.

Štai kaip Norilsko lageriuose praleistus metus mena politinė kalinė Veronika Misiūnaitė-Meilienė: „Kai aptarnauji virtuvę, jau laimė, nes kartais gauni kiek daugiau košės. Turėjau konservų dėžutę (200 g) ir į ją įkrėsdavau košės savo draugei Marytei Blažytei, kuri baisiai alkana grįždavo iš miško. [...] Kad ir kaip būdavome pavargusios ir alkanos, mūsų devyniolika lietuvaičių spalio mėnesį po darbo rinkdavomės kalbėti rožančiaus, giedoti šventų giesmių“ (Zlatkus B. 1992 Norilsko Vyčiai, Vilnius).

Tuos pačius Norilsko lagerius perėjusi partizanų ryšininkė Joana Ulinauskaitė-Mureikienė pamena išgyvenimus, patirtus tik ką atvežus į šiaurės lagerį, kai bendra malda su likimo sesėmis ukrainietėmis grąžino viltį: „Jausmas toks, lyg patekau į bažnyčią. Prie durų priklaupiu. Visą laiką širdį suspaudę gniaužtai pamažu ima atsileisti. Širdis atšyla, rimsta jausmai. Meldžiuosi klausydama nepakartojamos giesmės. Nežinau kiek laiko meldėsi, giedojo žmonės. Nurimusi klūpojau prie durų“ (J. Ulinauskaitė-Mureikienė 2014, Likimo išbandymai, Vilnius).

Disidentė, politinė kalinė Nijolė Sadūnaitė savo naujame interviu žurnalui „Legendos“ (2019 m. Nr.1(36)) pasakoja: „Komunistai, kaip ir fašistai, matė, kad religija padeda žmogui išlikti sąžiningam, neišduoti įsitikinimų. Kagėbistai sakydavo: „Kas tu per žmogus? Tokiomis sąlygomis pas mus genialiausi artistai dvi savaites šiaip taip išvaizduos, kad gerai, o ji dešimt mėnesių – dainos, šokiai, aukštyn kojom vaikšto...“

Toliau iliustracijai pacituosiu pačią Lietuvos Katalikų Bažnyčią (LKB Kronikos VI tomas, 1983 Kingsport, Tennessee):

„Iš LKB Kronikos 51 Nr.: „Kodėl atsirado „LKB Kronika“:

Lygiai prieš 10 metų, t. y. 1972 m. kovo 19 d. pasirodė pirmasis „LKB Kronikos“ numeris. Tai buvo labai kuklus leidinėlis, nutaręs informuoti Tėvynę ir pasaulį apie Lietuvos tikinčiųjų diskriminaciją ir pastangas išsikovoti religinės laisvės minimumą. Kodėl ji pasirodė 1972 metais?

Stalino represijos prieš Katalikų Bažnyčią ilgam laikui sukūrė pasyvumo atmosferą kunigijos tarpe. Bažnytinė hierarchija buvo įsitikinusi, kad „prieš vėją nepapūsi“, ir klusniai vykdė visus sovietinės valdžios reikalavimus, o partijos viršūnės planavo vis greitesnį Bažnyčios likvidavimą. Septintame dešimtmetyje už menkiausią “prasižengimą” prieš slaptas sovietinės valdžios instrukcijas kunigams būdavo uždraudžiama eiti pareigas; Kunigų seminarija buvo tiek suvaržyta, jog kasmet galėdavo priimti vos 5 kandidatus. [...]

Tuo pačiu metu Lietuvos kunigų tarpe vis labiau brendo mintis, jog negalima sėdėti sudėjus rankas, nes sovietinė valdžia visus uždusins. Ką daryti? Atsakymą davė Maskvos disidentai, drąsiai išstodami su savo idėjomis, pareiškimais, knygomis ar leidiniais. Tai buvo pirmas prisikėlimo varpo dūžis, pažadinęs daugelį iš baimės letargo ir šaukiantis: gana tamsos ir miego! Reikia kovoti, reikia sovietinės valdžios nusikaltimus prieš Bažnyčią ir tikinčiuosius išvilkti į dienos šviesą – tegul visas pasaulis pamato tironiją, o gal šviesoje bus nepatogu daryti niekšybes.“

Šiandien Lietuvos ir Europos visuomenėms didžiausias blogis nebe totalitariniai režimai ir brutali prievarta, šiandien didžiausias blogis yra beatodairiškas savitikslis liberalizmas. Kai išsižadėti vertybių žmogus yra verčiamas ne fiziniais kankinimais, o patyčiomis, kai liberali ideologija brukama ne prievartos, o gudrios propagandos pagalba. Kai paminant vertybių dermės principą pagal poreikį demagogiškai idealizuojama viena vertybė, o prieštaraujantiems klijuojamos etiketės. Kai pamirštama, jog tolerancija tampa vertybe tuomet, kai kiekvienam dalykui nubrėžiamos tolerancijos ribos, juk pats žodis anglų kalboje „tolerance“ reiškia ne tiek „absoliutinę toleranciją“, kiek tolerancijos kiekį arba atsparumą kažkam. Juk, pavyzdžiui, negalime būti tolerantiški blogiui. Kai sąvoka „laisvė“ suniveliuojama tik iki supratimo „individo laisvė rinktis“, tuojau pamirštant, kad kur baigiasi tavo laisvės ir teisės, prasideda kito bendruomenės nario laisvės ir teisės. Kai apskritai pamirštama, jog žmonės gimsta visuomenėje, o ne negyvenamoje saloje...

„Koks tu krikščionis, jei išsižadi savo Dievo, vos kam nors bedus į tave pirštu?“ – galėtų šiandien klausti kandus praeivis. Daugelio tikėjimas šiandien prasideda ir baigiasi giliai širdyse, po devyniais užraktais ir dar dūmų uždanga. Kad, neduokdie, kas nors nepastebėtų. Juk, geriau sau tyliai tikėsiu Dievą, kai niekas nemato, sukalbėsiu maldą prieš miegą, nedarysiu pernelyg didelių nuodėmių, per šventes nueisiu į bažnyčią, papasninkausiu – gal nuoširdžiai, o gal vieną-kitą penktadienį apsimesdamas veganu, nes taip juk populiariau. Čia mano, kaip uolaus krikščionio, misija ir bus baigta. Ar to užtenka?

Mes bijome, kad į mus žvelgtų, bijome, kad į mus bestų pirštu, bijome, kad paklaus: „Ar tu tiki Dievą?“ Nes juk ką atsakyti tiems, kurie gyvenimą grindžia vien teise laisvai rinktis, o pasirinkus tikėti, neva, tampi jau ne laisvas, įspraudi save į rėmus? Nejaugi krikščionis liberalioj demokratinėj visuomenėj pasirinkdamas teisę tikėti yra nelaisvas ir nevisavertis šios visuomenės narys? Manau, priešingai. Tik feisbukiniai dievukai mums diktuoja kitaip. Diktuoja kitaip, bet iš esmės panašiai, kaip diktavo sovietiniai vadukai okupacijos metais. Gal per ilgus metus, kai diktatas menkai tepasikeitė, pripratome, kad tikėjimas, vertybės, kelrodė žvaigždė gali ne ryškiai šviesti, bet tik rusenti kažkur giliai giliai mumyse, tarytum paslapčia, bet tikrai ne viešajame gyvenime, ne virš visuomenės horizonto.

Šiandien gaji ir ultraliberalų tendencingai iškreipiama sąvoka apie tai, kad „Bažnyčia turi būti atskirta nuo valstybės“. Šiuo teiginiu „koziruojami“ net vieši garsių dvasininkų pasisakymai valstybei svarbiais klausimais, tarsi jie turėtų tik tyliai glūdėti savo katakombose, melsdami atgailos už savo egzistenciją. Taip, demokratinėje valstybėje galioja valdžių atskyrimo principas. Tai siekiamybė, kad prezidento, vyriausybės, seimo, savivaldos, teismų ir vadinamoji ketvirtoji valdžia (žiniasklaida) veiktų nepriklausomai, papildytų ir kontroliuotų vienos kitas. Tačiau tai nereiškia, kad jos turi būti atsietos nuo realaus visuomenės gyvenimo valstybėje. Atvirkščiai. Taip ir su ganytojiška dvasinės „valdžios“ institucija – Bažnyčia – ji privalo būti integrali ir gyva valstybės ir visuomenės dedamoji. Todėl išlįsti iš katakombų tiesiog būtina, ypač dabar.

Sovietmečiu Lietuva išsaugojo stiprų tikėjimą tik bunkeriuose, miškuose, pelkėse ir tik naktimis sodybose, kur nevaržomai galėjo būti sakoma, ką galvoji ir kuo tiki. Tikėjimas Dievą buvo vienas iš stipriausių ramsčių nelengvu partizaninio pasipriešinimo kovų metu, tremtyje ir Gulage. Tikėjimas suteikė vilties ir buvo vienintelis tikrai išlaisvinantis dalykas sovietų priespaudos metu.

Kodėl apie išsilaisvinimą šiandien nebekalbame? Nes gyvename laisvoje Lietuvoje? Nes esame laisvi rinktis? Galime elgtis kaip norime, tikėti ką norime? Nes priespaudos nėra, tai ir išsilaisvinti nereikia?

O ar nesusimąstome, jog mūsų tikėjimas neišlaisvintas? Gal mes patys nepasitikime savo tikėjimu? Ne, ne Dievu. O savo tikėjimu. Taip ilgai tylėjome, ilgai nėjome į Šv. Mišias, nesivadovavome Jėzaus mokymu savo kasdieniame gyvenime... Taip ilgai, kad net primiršome, ar tikime. Gal net nebetikime, kad tikime. Susvyruojame, nuleidžiame galvą ir gūžčiojame pečiais, kai kas nors mūsų paklausia: „Ar tu tiki Dievą?“ Bijome (at)skleisti savo tikėjimą, bijome pripažinti savo vertybes, bijome kalbėti tiesiai.

Jei penkias dešimtis trukusi okupacija nebūtų mobilizavusi tikinčiųjų savo pogrindine veikla, galbūt šiandien apie tikėjimą Lietuvoje kalbėčiau kiek kitaip. Tačiau „Katalikų Bažnyčios Kronika“ ir tai, ką darė dvasininkai bei tikintieji represinio komunizmo akivaizdoje, vis dar įkvepia mane ir, viliuosi, daugelį kitų jaunų žmonių. Jei nepabijota savo vertybių ir tikėjimo kelti į viešumą tuomet, tai kodėl baiminamasi dabar? Ar būsime uždaryti į kalėjimus? Ar mus tardys, kankins, veš į Sibirą?.. Tikrai ne. Kai kas mus bandys pašiepti ar pabrėžti mūsų „nemodernumą“, „atsilikimą“, „uždarumą“. Bet primenu, kad tiesos karys tvirtai stovi ne tik, kai gražus oras, bet ir per didžiausias negandas. Krikščionybė yra ilgaamžė, visapusiška ir atvira. Krikščioniškos vertybės yra pagrindas, leidęs nedvejoti net ir karo, okupacijos, priespaudos metais.

Partizanas, Vorkutos politinių kalinių sukilimo dalyvis Petras Aleksiūnas, duodamas mums interviu ir paklaustas, ko palinkėtų jaunimui, su ašara akyje ištaria: „Aš pasakyčiau jaunimui: Dievas ir Tėvynė. Jei jaunas žmogus neturės dvasinės stiprybės, nemylės Dievo ir Tėvynės, nieko nebus. Kas iš mūsų Lietuvos bus? Kas iš mūsų bus?..“ Todėl nebijokime tikėjimu Dievu ir Tėvyne vadovautis ir šiandien, kada atrodo, jog bet kokių tvirtų vertybių plačiajai visuomenei menkai bereikia. Nebijokime pripažinti, kad Bažnyčia, Šventasis raštas ir tikėjimas Dievą gyvenime mums duoda daugiau nei kažkieno pasvaičiojimai viešojoje erdvėje.

Susiję

Religija 4253056149137073497
item