Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kodėl nacionalinė premija gerbiamam dramaturgui neturėtų būti skirta?

Lietuvoje pakankamai žinomam dramaturgui kontraversiškai pavaizdavus pokario partizanus, natūraliai kilo išlikusių gyvų partizanų, tremti...

Lietuvoje pakankamai žinomam dramaturgui kontraversiškai pavaizdavus pokario partizanus, natūraliai kilo išlikusių gyvų partizanų, tremtinių ir rezistentų ar jų artimųjų nepasitenkinimas. Nežinia, ar lygiagerčiai kilo tolygus menininką ginančių kitų kūrėjų pasitenkinimas, bet reikalas skatina atidžiau pažvelgti į svarbias ir reikšmingas meninės kūrybos ir Tėvynės meilės, arba patriotizmo, sąsajas.

Pirmiausiai turime pasidžiaugti kuriančiais asmenimis, nes jų mūsų šalyje nėra labai daug. Juo labiau kad ne visų jų kūryba pretenduoja būti įvertinta nacionaline premija. Tai viena. Tačiau ar žuvusių už Tėvynę pralietas kraujas, pati jų auka, kiti patriotinį Lietuvos pasakojimą sudarantys pamatiniai atminties elementai gali būti dėliojami nerūpestingai ir lengvabūdiškai? Ar gali būti kuriami ir perkuriami pagal kažkieno savavališkus įnorius, vizijas ar svajas?  

Be jokios abejonės, kūrėjas yra laisvas laisvai kurti – tai numato pati kūrybos sąvoka. Ši laisvė suponuoja beveik neišsemiamą temų ir interpretacijų įvairovę. Bet, kita vertus, ar didis menininkas neturi savo vidinio cenzoriaus, neretai dar priekabesnio negu kelios dešimtys priežiūrą ir kontrolę vykdančių valstybinių institucijų drauge sudėjus? Šis cenzorius geba taip įaudrintinti menininką ir sukelti tokias vaisingas vidines įtampas, kad jos tiesiog pulsuoja iš didžiųjų meno kūrinių.

Meninė interpretacija – tiek, kiek ji siejasi su realia istorija – visada palieka daugiau klausimų nei atsakymų. Juk menininkas laisvai kuria personažus, jų charakterius, laisvai dėlioja istorinius įvykius ar aplinkybes, pasirinkdamas jų svarbą, nuoseklumą ar vidinį reikšmingumą. Bet yra vienas Bet! Reikalas iš esmės keičiasi, kai rašytojas, poetas ar dramaturgas užsimoja savo kūrinyje apgyvendinti konkrečius skaitančiai ar spektaklius lankančiai visuomenei žinomus istorinius asmenis. Tuomet taisyklės keičiasi. Tuomet privalu paisyti istorinių faktų bei aplinkybių kad ir kokie nepriimtini kam nors jie atrodytų. 

Kūrėjas – panašiai kaip mokslo srityje dirbantis mokslininkas – tuomet stengiasi pažinti istorinius šaltinius, pabendrauti su dar gyvais istorinių įvykių liudininkais, jei, suprantama, tokių esama. Antraip jis turi atsisakyti ambicijos savo kūrinyje prakalbinti tikrai gyvenusius ir istorijoje pėdsakus palikusius asmenis. Belieka imti laisvai kurti išgalvotus veikėjus, jų poelgius, vidines ir išorines dramas ir šitaip išsilieti į valias.

Būtent šioje vietoje atsiranda galimybė neigiamai vertinti gerbiamo dramaturgo ir rašytojo kūrybą. Juk yra gyvų partizanų, jų artimųjų, jų išgelbėtų ir nuo jų (galimai) nukentėjusių asmenų. Jie mielai pasidalins savo prisiminimais ar įspūdžiais, kad ir subjektyviais, bet sudarančiais tikrą, istorinę medžiagą, iš kurios meniškai gali būti konstruojamas kūrinys. Tereikia parodyti gerą valią ir kreiptis į juos prieš rašant meninį kūrinį, vaizduojantį dabar gyvenančių žmonių tėvus, motinas, brolius, seseris, bendražygius ar pažįstamus.  

Žinoma, visada esama pavojaus perdėti vaizduojamų asmenų būdo savybes, priskirti jiems nebūtus poelgius, žodžius ir pan. Trumpai tariant, herojai gali būti peverčiami didvyriais milžinais, pusiau mitinėmis figūromis, jei ne „cukriniais avinėliais“. Štai čia svarbus tampa ne tik kūrėjo ar kūrėjos meninis imlumas, bet ir jo arba jos kritinės refleksijos galia, padedanti išvengti tariamo šventumo spąstų. Pagaliau visada galioja paprasta taisyklė – nepatinka, nevaizduok ir nesiimk šios temos.

Tačiau tai visiškai nereiškia, jog galima ir reikia pulti į kitą kraštutinumą – užuot galbūt nepagrįstai išaukštinus istorinį personažą, jį taip pat nepagrįstai sumenkinti, paversti varganu ir pasigailėjimą keliančiu tipeliu. Jei jau neįmanoma laikytis „aukso vidurio“ tarp perdėto heroizmo ir numanomo žmogiško silpnumo, tai – nota bene – Nacionalinės vienybės ir jos tęstinumo dėlei visada verčiau vietoj cinizmo ir menkumo rinktis heroizmą. Verčiau taikyti į aukštą ir harmoningą natą. Juk svarstom Nacionalinio masto dalykus: nacionalines premijas, kandidatus joms gauti ir (iš dalies) jų skyrimą!

Nacija yra tautą politiškai sutelkiantis veiksnys. Visa, kam tik priskiriamas pažyminys Nacionalinis ar Nacionalinė, telkia tautą, o ne ją skaldo, skatina didžiuotis Tėvynę, o ne ja bjaurėtis, skatina ją kurti ir puoselėti, o ne ją griauti. Kitaip nėra prasmės vadinti ką nors (premiją, lygą ar strategiją) nacionaliniu dalyku. Būtent todėl nacionalines premijas skirianti ir save gerbianti komisija privalo gerai apgalvoti, kam ir už ką ji ketina skirti nacionalinę premiją, o save gerbiantis ir nacijos nariu esantis kūrėjas privalo gerai apgalvoti, ar jis tikrai vertas šios premijos ir ką jis padarė Nacijos labui.

Susiję

Įžvalgos 2354561710770170025

Rašyti komentarą

  1. AČIŪ autoriui. Labai teisingi akcentai. Sakyčiau privalomas perskaityti tekstas kiekvienam "laisvam" menininkui, kuriam užeis noras rašyti "romanus" panaudojant konkrečių žmonių pavardes.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2019-02-12 11:46

    Autoriui tenka pasakyti, kad šis rašinėtojas nevertas jokios premijos, o vertas mažiausiai bizūno. Ta pati komisija su ta pačia pirmininke užpernai 80-metį šventusiam žymiam dramaturgui ir rašytojui Kaziui Sajai premijos nesuteikė net jubiliejaus proga, nors jo darbai ir talentas yra nesulyginami su šiuo nykštuku. Saja kalbomis ir rašiniais dar sovietmečiu budino žmonių sąžinę. Tokių nustumtų kūrėjų, tikrų Tėvynės gynėjų, yra daug. Taip kad kandidatų į Nac. premiją yra. Didelis konkursas. Ir jau visa eilė premijų paskirta menkystoms visose srityse. Tikri kūrėjai paliekami skursti, o saviems favoritams už bjaurasties įtvirtinimą ir už nieką menuose skiria tūkstančius. Tai sąmoninga politika, skirta tikrajam paveldui sunaikinti ir Vencilovos minėtam laikui sulaukti, kada užaugs nauja nieko nebežinanti ir tik taip, kaip šis mažiukas suprantanti meną karta.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2019-02-12 13:28

    Įdomu būtų pamatyti, kas iš komisijos narių balsavo, kad "menininko" kūrinys vertas Nac. premijos. Visi jie su anot "kūrėju" priešakyje išties pasiskyrė antinacionalinę premiją! Kaip mano močiutė sakė "Dievas ne frajeris, viską mato". Čia mus šita fauna erzina ir žemina. Bet ateis laikas ir teks pasiaiškinti rimtai...Ruoškit savo pasiteisinimo kalbeles. Laikas bėga greitai...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2019-02-12 15:14

    Propaganda nėra kūryba, o tik smegenų plovimas. Kam ir kodėl naudingas Lietuvos niekinimas, puikiai žinoma.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Nežiniukas2019-02-12 19:09

    Jei minimas dramaturgas yra gerbiamas, kodėl premija neturėtų būti skirta?

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2019-02-13 10:51

    Pavieniui šeštosios kolonos nenugalėsi, čia tik Holivudo ,,Rembo'', padarytu tai.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item