Dovilas Petkus. Būti Zdebskiu. Būti Svarinsku

Kalba, pasakyta vasario 10 d. Prienuose vykusiame Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto 40-mečio ir kunigo Juozo Zdebskio 33-ųjų žūt...

Kalba, pasakyta vasario 10 d. Prienuose vykusiame Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto 40-mečio ir kunigo Juozo Zdebskio 33-ųjų žūties minėjime.

Ką galima nauja pasakyti apie kunigus Juozą Zdebskį ir Alfonsą Svarinską? Kokius prasmingus klausimus galima užduoti? Tie, kam rūpi Lietuvos laisvė ir tautos moralė, seniai aptarė šias asmenybes. Tie, kam Lietuvos laisvė ir tautos moralė nerūpi, dar ilgai jų neatras ir neįvertins, kad ir kiek apie juos kalbėtume. Bet mes turime sąžinę ir privalome kalbėti.

Klausimas, kurį noriu užduoti galvodamas apie šiuos ganytojus, yra šis: „Kaip įmanoma tokia auka?“. Kaip žmonės pasirenka gyvenimą tremtyje, lageriuose, kalėjimuose, neprisitaikydami ir nepataikaudami sistemai? Neklausiu, kaip tokia auka tampa lengva. Netikiu, kad pasirinkimas būti sovietų persekiojamu apskritai galėjo buvo lengvas. Tačiau daugumai jis buvo tiesiog neįmanomas. Dauguma žmonių – tada pokariu ir net dabar iš pažiūros laisvoje Lietuvoje – renkasi daryti viską, kad neturėtų problemų, kad būtų sotūs, saugūs ir laimingi, kad nejustų jokio diskomforto. Tai normalu. Būti Zdebskiu ar Svarinsku nėra normalu. Nenormalu pačia geriausia prasme. 

Pokario stebuklo atsakymą randame prieškaryje. Dešimtys tūkstančių partizanų išėjo į miškus priešintis okupacijai todėl, kad juos taip išmokė prieškario Lietuva. Lietuva, kurią didžiulėmis pastangomis sukūrė ir apgynė jų tėvų kartos savanoriai. Lietuva, kuri savo ištikimiems vaikams davė žemės ir pagrindą po kojomis. Lietuva, kuri labai drąsiai ir ryžtingai pasirinko ugdyti savo vaikus Lietuvos patriotais. Visi galime atsiversti Antano Maceinos „Tautinį auklėjimą“ ir pajusti tos pedagogikos dvasią. Patriotas buvo ugdomas per meilė gimtajam kraštui, istorijai, kalbai, papročiams ir Bažnyčiai. 

Pastarosios vaidmuo ypatingas. Nors dažnai priešinamas su krikščionybe, Smetonos režimas aiškiai suprato, kad laisva Lietuva gali ir turi būti tik krikščioniška. Kad krikščionybė yra tikrosios laisvės pagrindas. Kad be jos nėra ir negali būti tikros aukos ir atsidavimo – ne tik artimui, bet ir Tėvynei. 

Todėl prieškario Lietuva ugdė žmogų, kurio gyvenime nepamainomai svarbūs būtų Dievas ir Tėvynė. Niekada vienas be kito. Partizanai šį principą pasirinko savo kovos šūkiu: Pro Deo et Patria. Su šiais idealais lūpose daugelis jų ir mirė. Gi kiti gyveno arba ėjo disidento keliu, kad ir šiandien mums tai paliudytų. 

Kova už laisvę nebuvo kova už laisvę degraduoti, prarasti kultūrą, padorumą, moralės normas. Kova už laisvę buvo kova už galimybę visa, kas geriausia tautoje, puoselėti ir stiprinti, stiebtis į viršų tarp pasaulio tautų. Kartu tai buvo kova už sąlygas tautai įveikti savo ydas ir silpnybes, neapsileisti ir nepasiduoti tam, kas mus silpnina. Partizanams, ar bent absoliučiai daugumai jų, buvo aišku, kad Lietuva turi būti krikščioniška ir gyventi pagal Kristaus mokymą. Ir šiandien mums tą gali lengvai paliudyti katalikų pogrindžio disidentai, Jonas Kadžionis ir jo bendražygiai. 

Todėl neapsigaukime, kai šiandienos liberalai ir nužmogėjimo šaukliai aimanuoja dėl tariamo laisvės kovotojų kvailumo. Šiandien jie sako, kad partizanai ir vėlesnių laikų disidentai esą prieštarauja patys sau – kovojo už laisvę, o dabar stoja prieš ją, puldami žodžio laisvę Rūtos Vanagaitės ar Mariaus Ivaškevičiaus knygų pavidalu. Esą tada kovoję už laisvę, dabar patys ją niekina. Taip nėra. Kovojusieji už laisvę su idealais Dievui ir Tėvynei niekur sau neprieštarauja ir viską puikiai supranta. Jie kaip niekada nuoseklūs. Jie supranta, kad kovojo už laisvę tam, kad tauta būtų kultūringa ir dora, teisinga ir darbšti. Jų neįtikins bandymai slėptis po kūrėjo laisve kurti meną ar piliečio teisę kalbėti ką tik užsimanęs. Už Lietuvos laisvę tam ir kovota, kad nebūtume gėda patys sau, kad neteisintume kultūros ir moralės nuopuolio, kurį kažkada nešė Rusija, o gręžtumėmės į Dievą. 

Juozo Zdebskio bičiulis Petras Plumpa, paklaustas, ką apie dabartinę Lietuvą pasakytų kunigas Juozas, jei tik būtų gyvas, Marijos Radijuje teigė: turbūt tai būtų sunkiausias Zdebskio gyvenimo tarpsnis, ne sovietmetis. Juk tarybiniais įstatymais ir prievarta grįsta ateizmą, kovą prieš lietuvybę ar žmogiškumą dar galima kažkaip paaiškinti, bet kaip paaiškinti ir pateisinti dabartinį Lietuvos nuopolį?“ Žmonės, kovoję už Lietuvos laisvę su žodžiais „Dievui ir Tėvynei“ širdyse, niekada nebūtų supratę laisvės degraduoti, vulgarėti, prarasti kultūrą ir tikėjimą. Ne už tokią laisvę kovota. Nėra laisvos Lietuvos be Dievo, nes be Dievo nėra ir laisvo žmogaus. Tačiau kaip ir prieš keturis dešimtmečius, kuomet vilties iš sovietinės priespaudos išsivaduoti netekusioje Lietuvoje gimė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, galbūt ir šiandien užslinkus šiai moralinei nakčiai ir vyraujant prieš Bažnyčią nukreiptoms tendencijoms ateiname į laiką kai kažkam pakilti ir visam tam pasipriešinti vėl yra būtina. Klausimas vienas – kas bus mūsų Svarinskai ir Zdebskiai?

Susiję

Religija 6477755642375729191

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-02-11 10:15

    Aukso žodžiai. Didžiausia pagarba šiam jaunam žmogui. Gera sieloj, kad dar turim tokių tautiečių. Ačiū, mielas Dovilai.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Mano didžiausia pagarba jaunajam autoriui už puikų tekstą.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2019-02-11 11:33

    Šviesa visada šalina tamsumas, jauna energija yra nuostabus dalykas.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2019-02-11 16:46

    Kietas straipsnelis. Gal ir tinkamas a.a. Dzebskiui ir Svarinskui pagerbt. Kieti buvo vyrukai.

    AtsakytiPanaikinti
  5. supratingas2019-02-12 13:07

    Ar ne simboliška, kad net ir šio sambūrio pavadinime Dievui neatsirado vietos?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item