Česlovas Iškauskas. Chodžali skerdynės: kaltų nėra iki šiol...

Alkas.lt nuotr. Prieš 27 metus, 1992 m. vasario 25-26 d., ginkluoti armėnų daliniai, palaikomi sovietinio motorizuotojo šaulių pulko, į...

Alkas.lt nuotr.
Prieš 27 metus, 1992 m. vasario 25-26 d., ginkluoti armėnų daliniai, palaikomi sovietinio motorizuotojo šaulių pulko, įvykdė protu sunkiai suvokiamą nusikalstamą aktą. Chodžali mieste, kurio daugumą sudarė azerbaidžaniečiai, buvo surengtos kraupios skerdynės. Nužudyta 613 taikių gyventojų, 487 sužeista, 1275 paimta į nelaisvę, apie jų likimą iki šiol nieko nežinoma.

Chodžali (azer. Xocalı) arba Ivanjanas – gyvenvietė Kalnų Karabache, už 10 km į šiaurės rytus nuo Stepanakerto. De jure ji priklauso Azerbaidžanui, bet de facto valdomas armėnų.

Tiesą sakant, buvau tik girdėjęs apie šio kaimelio tragediją. Daugiau buvo eskaluojamas vadinamas armėnų tautos genocidas – 1914 m. Osmanų imperijos jaunatiurkų pogromai, kurių metų įvairiais duomenimis žuvo nuo kelių šimtų tūkstančių iki daugiau kaip milijono armėnų. Tuo tarpu Chodžali skerdynėse nukentėjo „tik“ nuo šešių šimtų iki tūkstančio šio taikaus kaimo gyventojų. 

Tas „tik“ skamba itin ciniškai. Kai Niurnbergo procese kaltintojas vienam nacių veikėjui pareiškė, kad dėl jo kaltės dujų kamerose ir koncentracijos lageriuose nužudyta dešimtys milijonų nekaltų žmonių, šis atkirto: ne dešimtys milijonų, o gal tik koks milijonas...

O juk Sausio 13-osios naktį Vilniuje nuo sovietinių smogikų žuvo „tik“ 15 žmonių. Azerbaidžaniečių tauta per Baku žudynes 1990-ųjų sausio 20 d. neteko apie tūkstančio savo sūnų ir dukterų, kurie buvo nužudyti ar sunkiai sužaloti. Prieš penkerius metus per Maidaną Kijeve užgeso vadinamosios „Dangaus šimtinės“ gyvybės...

Argi žmogaus gyvybė įkainojama? Ar kokiu nors žuvusių skaičiumi galima išmatuoti kovos už laisvę mastus, okupanto žiaurumus?

Tokios mintys kilo žiūrint prieš šešerius metus sukurtą ir XVIII Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ parodytą lietuvišką dokumentinį filmą „Begalinis koridorius“ („Endless Corridor“). Praėjusį ketvirtadienį 50 minučių Mykolo Riomerio universiteto salėje susirinkę garbūs svečiai bei čia studijuojantys įvairių šalių studentai nuščiuvę sekė baisius šio filmo kadrus. 

Filmas atskleidžia, kas vyko šiame regione per armėnų ir azerbaidžaniečių karinį konfliktą, kai naktį iš vasario 25 dienos į 26-ąją miestelis buvo visiškai sugriautas, o šimtai jo gyventojų nužudyta, suluošinta, paimta įkaitais ar dingo be žinios. Sunku rasti žodžius, nusakančius šį armėnų žiaurumą. 

1992 m. žiemą Azerbaidžano karinės pajėgos dar kontroliavo prie Agdamo esantį oro uostą. Armėnai nuolat apšaudydavo Chodžali, o vasario pabaigoje surengė puolimą, kurio metu vertė azerbaidžaniečius palikti savo namus. Pabėgėliams pasitraukti neva buvo sudarytas „laisvas koridorius“, einantis pagal Gargančai kalnų upę.

Tačiau prasidėjus oro uosto šturmui, daugiau kaip 600 gyventojų taip ir liko tame koridoriuje – suluošinti, be galvų, galūnių, paplūdę krauju, be gyvybės ženklų. Vaikai, moterys, seneliai... Kiti kūnai buvo išniekinti. Priekalnėse, vasario šaltyje, mėtėsi galvos, rankos, kojos, ilgai girdėjosi dar likusių gyvųjų aimanos... 

Kraupūs tai vaizdai. Oficialūs Armėnijos pareigūnai tvirtino, kad puolimą surengė reguliarios armėnų ginkluotosios pajėgos, remiamos 366-osios motorizuotos pėstininkų brigados, kurią čia dislokavo Nepriklausomų valstybių sandrauga, daugiausia Armėnijos ir Rusijos kariai. Bet tarp jų buvo įvairiai apsirengusių smogikų, kuriuos dabar vadiname „žaliaisiais žmogeliukais“. Jie aiškiai vykdė užsakymą – sunaikinti link Agdamo traukiančius pabėgėlius... Čia dislokuotos Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos neatidengė atsakomosios ugnies, vengdamos dar didesnių aukų. 

Filme ryškus lietuviškas akcentas. Visa jo fabula parengta per jauno, tuomet vos 23-jų žurnalisto Ričardo Lapaičio iš Lazdijų patyrimą. Pristatydamas auditorijai šį filmą, jis pasakojo, kad 1992 metais į Azerbaidžaną atvyko kaip turistas, tačiau netikėtai pateko į dramatiškų įvykių sūkurį. Asmeniniu fotoaparatu ėmęs fiksuoti kraupius įvykius R. Lapaitis ilgainiui tapo profesionaliu karo žurnalistu Kaukazo regione. Per žudynes jis slėpėsi subombarduotame viešbutyje, o kitą dieną jis fotografavo nusiaubtą miestelį.

„Aš nemėgstu net į laidotuves vaikščioti, o tada patekau į nesibaigiantį pragarą, į tikrą mėsmalę. Nužudytus žmones vežė sunkvežimiais. Neliko akmens ant akmens, o tas, kas išgyveno, šiandien palūžęs dvasiškai ir fiziškai nuo regėtų kraupių vaizdų: žmogus prie žmogaus guli, ir visi atskiromis kūno dalimis. Matau, vyras ant neštuvų, jo viršutinės dalies nėra, o ten, kur akys turėtų būti, tuščios kiaurymės“, – vos tramdė ašaras vienoje TV laidoje R. Lapaitis, išgyvenęs žiaurią akistatą su mirtimi, patyręs karo siaubą. 

Filmo režisierius Marius Urbonavičius pasakojo, kad po 20 metų nuvykusi filmavimo grupė rado ir dar vieną įvykių dalyvę azerbaidžanietę Mehriban. „Apie ją sužinojome iš rusų karo žurnalistės Viktorijos Ivlevos-York. Mehriban tragedijos naktį pagimdė mergaitę Giunai, ją kino kūrėjai praminė Madona. Antpuolio dieną Chodžali moteris paliko nešina naujagimiu, iš abiejų pusių prie mamos spaudėsi du vyresni vaikai. Sumaištyje ji pametė savo naujagimį, mergaitė išslydo iš skudurų, į kuriuos motina ją buvo susupusi. Tačiau netoliese buvusi V. Ivleva mergaitę rado ir grąžino motinai. Po dvidešimties metų filmo kūrėjai nuvyko į pabėgėlių kaimą ir nufilmavo Mehriban bei Giunai susitikimą su jas išgelbėjusia žurnaliste. Tai viena jausmingiausių filmo scenų. Puiki nuotrauka: tikra Madona su kūdikiu ant rankų... Deja, dėl kraupią naktį patirtų sužalojimų mergaitė mirė taip ir neišvydusi filmo.

Minint 10-ąsias Chodžali tragedijos metines tuometinis Azerbaidžano prezidentas Geidaras Alijevas pasakė: „Šis žiaurus ir negailestingas genocido aktas įėjo į istoriją kaip vienas iš baisiausių teroristinių aktų. Šiandien Azerbaidžano valstybės užduotis – kuo plačiau informuoti pasaulį apie azerbaidžanietiško Chodžali miesto žūtį. Azerbaidžanas taip pat privalo siekti, jog 1992-ųjų vasario 26-oji tarptautiniu mastu būtų pripažinta kaip genocido prieš azerbaidžaniečių tautą diena. Tai – visų azerbaidžaniečių pilietinė pareiga. Visi Chodžali tragedijos organizatoriai bei vykdytojai privalo būti ne tik įvardinti, bet ir nubausti“.

Susiję

Įžvalgos 6333396652477823283

Rašyti komentarą

  1. Keista matyti jau antrą kartą ProPatrijoje į musumonų azerų dūdą pučiančią propagandą. Azerai yra turkų giminaičiai, ilgus šimtmečius vykdę krikščionių armėnų genocidą, prievartinį nutautinimą bei atvertinėjimą. Arcachas (Kalnų Karabachas) yra etninės armėnų žemės, o azerai ten atsibastė caro bei sovietų laikais.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-02-26 01:19

      Caro, sovietų laikais ... Na ir kas? Ar to pakanka tiems žmonėms nužudyti? Tau su galva negerai, ne kitaip...

      Panaikinti
    2. Ne, žudyti nėra gerai. Bet reiktų suprasti armėnus, mažą krikščionių tautą, kurios žemes apiplėšė didelės kaimynų musulmonų tautos, bei dar vykdė genocidus, kuriuose žūdavo ne šimtai, o dešimtys tūkstančių bei milijonai žmonių. Todėl verkti dėl Chodžali skerdynių bei svaigti apie armėnus “okupantus”, pamirštant pačių azerų bei turkų nepalyginamas skriaudas armėnams, yra labai neteisinga.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2019-02-26 08:58

    Labai keistas rašinys ir labai keistas jo žanras. Turbūt nemandagu klausti apie finansavimo šaltinius?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item