Artūras Judžentis. Kas yra bendrinė lietuvių kalba?

propatria.lt nuotr. Bendrinė kalba yra bendra tautos kalba. Lietuvių tautai bendra ir ją vienijanti yra lietuvių kalba. Tauta ir bendri...

propatria.lt nuotr.
Bendrinė kalba yra bendra tautos kalba. Lietuvių tautai bendra ir ją vienijanti yra lietuvių kalba. Tauta ir bendrinė kalba yra neatsiejamos. Bundant tautai, jos šviesuoliai (iš pradžių netgi visai ne kalbininkai) ėmėsi kurti bendrinę kalbą. Tik ją sukūrus, buvo galima steigti savą valstybę. 

Atitokus nuo sovietinės marksistinės pasaulėžiūros, šis bendrinės kalbos, tautos ir valstybės ryšys dar vos tik imamas geriau suvokti. Jis dar neįtvirtintas vidurinių ir aukštųjų mokyklų vadovėliuose. Lietuvoje dar tik pradedama apie šį ryšį (po daugiau kaip septyniasdešimties metų) viešai kalbėti ir rašyti. Tačiau tuo pat metu imta jį ardyti, o bendrinės kalbos sampratą keisti nauja, atitinkančia dabar vyraujančią Eurokratų ideologiją.

2018 m. birželio 27 d. Seimas priėmė nutarimą (Nr. XIII-1318) „Dėl valstybinės kalbos politikos 2018–2022 metų gairių“. Jo pradžioje, kaip vienos pagrindinių dokumento sąvokų, duotas bendrinės lietuvių kalbos apibrėžimas. Jį čia pacituosiu visą: „Bendrinė lietuvių kalba – istoriškai, politiškai ir kultūriškai susaistytos Lietuvos visuomenės ir lietuviakalbės išeivijos kuriama, vartojama, valstybės mastu kryptingai tvarkoma ir kodifikuojama prestižinė kalbos atmaina, skirta viešojo gyvenimo reikmėms“. 

Tai pirmas man žinomas liberalmarksistinis ir pagal „globalios Lietuvos“ ideologemą suformuluotas bendrinės lietuvių kalbos apibrėžimas. Ilgas ir sudėtingas. Panagrinėkime jį. 

Visų pirma apibrėžime sakoma, kad bendrinė lietuvių kalba yra „istoriškai, politiškai ir kultūriškai susaistytos Lietuvos visuomenės“ kalba. Šiuo ilgu nusakomuoju būdu, išvardijant esmines ypatybes, tarsi aplinkiniu keliu pasakomas bendrinės kalbos suverenas – kam ta kalba priklauso, kieno ji yra. Juo keičiama tautos sąvoka. Tačiau tai nėra tik vengimas vartoti žodį „tauta“. Jis slepia gelminius sampratos poslinkius. Mat istoriškai ir kultūriškai susaistytą Lietuvos visuomenę gali sudaryti ne tik lietuvių, bet ir kitų tautybių – lenkų, žydų, rusų, totorių, karaimų... – žmonės. Visi jie dabar vartoja ir, plačiai suvokiant, kuria bendrinę lietuvių kalbą, – taigi, pagal šią sampratą, ji jiems ir priklauso, jų ir yra. Politinis susisaistymas yra dar paviršesnė visuomenės ypatybė. Ji apima ir naujuosius ateivius, gavusius Lietuvos pilietybę ir pramokusius lietuvių kalbos. Štai tokia daugialypė Lietuvos visuomenė pagal apibrėžimą yra lietuvių tautą pakeičiantis bendrinės lietuvių kalbos suverenas... 

Be to, atskirai pabrėžiama – pagal globalios Lietuvos ideologemą – kad bendrinė lietuvių kalba priklauso ir lietuviakalbei išeivijai. To sakyti visai nereikėtų, jeigu bendrinės kalbos subjektas būtų įvardijamas kaip tauta: išeivija, kiek ji tapatinasi su tautos kamienu, būtų bendrinės kalbos suvereno – lietuvių tautos – dalis. Tačiau toks bendrinės kalbos suvereno skaidymas leidžia svetur išvykusią tautos dalį pabrėžti ir priimtame nutarime reikalauti jai išskirtinių teisių. Gal išeiviai ir prisideda prie bendrinės kalbos kūrimo, bet turbūt tik tie, kurie savęs išeiviais nelaiko, kurie nėra „išėję“ iš tautos, nėra ištautę. O kam nerūpi lietuvių tauta ir jos valstybė – nerūpi ir bendrinė lietuvių kalba. Jie turbūt dar kalba lietuviškai, tačiau tik buitiniu lygmeniu, lietuvių kalba jiems tėra paprastas susižinojimo įrankis, priemonė. Bendrinė lietuvių kalba valstybine gali būti tik Lietuvoje. Užsienyje ji šį vaidmenį atlieka tik tiek, kiek yra susijusi su Lietuvos valstybės reikalais. O priimtose gairėse numatoma būtent valstybinės kalbos politika.

Toliau apibrėžime pasakyta, kad bendrinė lietuvių kalba yra ne tik valstybės mastu kryptingai tvarkoma, bet ir kodifikuojama. Kodifikuoti – tai parinkti pavyzdines kalbos normas. O norma – savaime nusistojęs kalbos reiškinys. Taigi kodifikuoti reiškia iš kelių esamų kalbinio reiškinio atmainų pagal tam tikrus kriterijus atrinkti ir patvirtinti kokį nors vieną. Kodifikuotas jis tampa bendrinės kalbos savastimi. Tačiau ar kodifikavimo neapima platesnė kalbos tvarkymo sąvoka? Manyčiau, kad tai kiek perteklinė bendrinės kalbos apibrėžimo dalis.

O štai į klausimą, ar bendrinė lietuvių kalba yra prestižinis lietuvių kalbos variantas, atsakyti nėra sudėtinga. Atrodo, kad bent daliai tos visaip susaistytos visuomenės prestižinė yra ne lietuvių, o anglų kalba. Kita dalis liberaliai mąstančių individų neišskirtų kurios nors vienos kalbos – jiems visos kalbos būtų lygios. Tad apibrėžime iškeltas bendrinės kalbos kaip prestižinio lietuvių kalbos varianto statusas yra kalbos politikos siekiamybė, o ne tikroji bendrinės kalbos būklė. Todėl ir dėti jos į apibrėžimą nereikia.

Apibrėžime atskirai nurodoma, kad bendrinė lietuvių kalba skirta viešojo gyvenimo reikmėms. Taip, galima sutikti, kad šis lietuvių kalbos variantas skirtas visų pirma viešajam tautos gyvenimui. Nors nykstant tarmėms, bendrinė kalba vis daugiau imama vartoti ir privačiai – šeimoje, darbe, laisvalaikiu. 

Išnagrinėjus „Valstybinės kalbos politikos 2018–2022 metų gairėse“ pateiktąjį bendrinės lietuvių kalbos apibrėžimą, matyti, kad juo sąmoningai diegiama liberalmarksistinė kalbos samprata, siekiama bendrinę kalbą atsieti nuo tautos, išplauti užsimezgusį bendrinės kalbos, tautos ir valstybės ryšio suvokimą. Taip silpninama tautos savimonė, jos išskirtinumo pajauta, pasididžiavimo jausmas. O tai sudaro pavojų pačios tautos būčiai ir jos įsteigtai valstybei.

Susiję

Kalbos politika 4243975749001962410
item