Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Pranašo tarnystė

Senojo Testamento Jeremijo knygoje yra aprašyta žydų tautos istorija septintame amžiuje prieš Kristų. Judo karalystė kentėjo nuo galingų kaimynų, tačiau didžiausia jos bėda buvo atsimetimas nuo Dievo ir išplitęs stabų garbinimas.

Tuo sudėtingu metu Dievas pašaukė Jeremiją skelbti tautai Dievo įstatymą ir atitraukti žydus nuo stabų garbinimo. Jaunas Jeremijas bandė atsikalbėti nuo sunkios pareigos: „Viešpatie Dieve! Štai aš nemoku kalbėti! Esu tik vaikas“ (Jer 1,6). Tačiau Dievas žinojo, kad ‚šitas vaikas‘ padarys tautai daug gero ir savo sprendimo nepakeitė: „Nebijok nieko, nes aš esu su tavimi! (Jer 1,8). Prieš tave jie kovos, bet tavęs neįveiks.“ (Jer.1,19).

Jeremijas pakluso ir visomis išgalėmis įtaigojo žydus paklusti Dievo įstatymui. Dėl savo veiklos pranašui teko patirti skaudžių persekiojimų, kol galiausiai buvo nužudytas. Daugelį Izraelio pranašų ištiko panašus likimas,- gimtosios nuodėmės pažeista žmogaus prigimtis nuolat priešinasi tiesai bei gėriui ir bando šalinti iš kelio tuos, kurie kovoja už Dievo įstatymą.

Buvo laikas, kai Sovietų sąjungoje brutaliai buvo bandoma pašalinti religiją iš viešojo gyvenimo. Suvokėme, kad tokiu būdu okupantas bando pavergti mūsų dvasią. Šiandien esame laisvi, bet Europos Sąjungoje matome vykstančius panašius dalykus – religija išstumiama į privačią sferą, o viešas gyvenimas tvarkomas remiantis grynai marksistiškomis nuostatomis: griaunama tradicinė šeima. Žmonių leidžiami įstatymai statomi aukščiau už prigimtinį ir dieviškąjį įstatymą.

Evangelija mus perkelia į Nazaretą; Jėzus sinagogoje skaito pranašą Izaiją: „Viešpats pasiuntė mane nešti Geros Naujienos vargdieniams, skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningų Viešpaties metų“ (Lk 4,18-20). Kol Jėzus skaitė pranašą Izaiją, Nazareto žmonės atidžiai jo klausėsi, bet užteko Jėzui pasakyti, kad jo asmenyje išsipildė pranašo Izaijo žodžiai, žmonės pasipiktino, palaikė Jėzų piktžodžiautoju ir pabandė nustumti nuo pakriūtės. Tačiau dar nebuvo atėjęs laikas Jėzui mirti, dar reikėjo paskelbti Gerąją Naujieną ir tik tuomet paaukoti gyvybę už žmonių nuodėmes.

Dievo žodis šį sekmadienį pristato dar vieną Dievo vyrą, kuris nešė Evangeliją į pagoniškąjį pasaulį. Tai apaštalas Paulius, kuris paties Jėzaus apsireiškimu buvo pašauktas tautoms skelbti Evangeliją. Paulius patyrė daugybę pavojų bei persekiojimų, bet nepaliovė skelbti Evangeliją ir drąsino krikščionis likti ištikimais Kristui.

Apaštalas Paulius laiškuose randame daugybę brangių minčių apie tikėjimą, bet bene gražiausias yra jo laiškas Korinto krikščionims. Jame apaštalas kalba apie meilę: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“ (1 Kor 13,1-2). Laišką užbaigia: „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Kor 13, 13).

Šie apaštalo Pauliaus žodžiai apie meilę yra nepaprastai svarbūs. Mūsų tikėjimas sužydi mumyse tik tuomet, kai mūsų širdyse pažadina panašią meilę, kokia liepsnojo Pauliaus širdis. Tokia meilė žmogų padaro nenugalimą; galima nužudyti jo kūną, bet dvasia lieka nenugalėta. Apaštalas Paulius tiesiog džiūgavo, kad gali kentėti dėl Kristaus. Prieš mirtį jis rašė: „Mirtis man yra laimėjimas“.

Panamoje popiežius Pranciškus kalbėjo iš viso pasaulio susirinkusiam jaunimui: „Jūs, brangus jaunime, esate ne Dievo ateitis, bet Dievo dabartis. Dabar reikia gyventi dėl to ką mylime. Tai, į ką įsimylite, užvaldys ne tik jūsų vaizduotę, bet apims viską. Prikels ryte ir skatins nuovargio akimirkomis, pervers širdį ir pripildys nuostabos, džiaugsmo ir padėkos. Pajuskite, kad turite misiją ir įsimylėkite ją, nes nuo to priklausys visa kita. Galime turėti viską, tačiau be meilės liepsnos trūks visko. Atsiverkime Viešpačiui, kad leistų įsimylėti“.

Šiandienei Lietuvai labiausiai reikia Viešpaties meilei atsivėrusių žmonių, kurie Jėzaus pavyzdžiu neštų meilę į savo aplinką ir kurių meilė statytų neperžengiamas užtvaras egoizmui, neapykantai ir susvetimėjimui. Tik tokie žmonės bus pajėgūs kurti Lietuvos ateitį.

Per Krikštą mes visi esame pašaukti pranašo tarnystei – meilės kupinu gyvenimu liudyti Jėzų Kristų. Liudyti ne tik, kai esame giriami, bet ir kai būname niekinami bei kryžiuojami.