Antanas Maceina. Komunizmo ekskomunika

Suprema Congregatio Sancti Officii š. m. [1949] birželio 28 d. atsakė į keturis klausimus, kurie liečia komunistinę doktriną ir praktiką, būtent: „1. Ar galima priklausyti komunistų partijai arba ją remti? Ne, nes komunizmas yra materialistinis ir antikrikščioniškas; nors komunistų vadai kartais ir skelbia, kad jie nesą religijos priešai, tačiau savo mokslu ir savo darbais jis pasirodo kaip Dievo, tikrosios religijos ir Kristaus Bažnyčios priešai. 2. Ar galima leisti, platinti, skaityti ir juosna rašyti knygas, žurnalus, laikraščius ir įvairius lapelius, kurie pasisako už komunistinę doktriną arba už komunistinę veiklą? Ne, nes tai uždrausta pačia teise pagal Bažnyčios kodekso 1399 kanoną. 3. Ar tikintieji, kurie sąmoningai ir tyčiomis imasi 1 ir 2 klausime minėtų veiksmų, gali būti leidžiami prie Sakramentų? Ne, pagal bendruosius nuostatus, liečiančius neteikimą sakramentų tiems, kurie jiems priimti nėra tinkamai nusiteikę. 4. Ar tikintieji, kurie išpažįsta materialistinę ir antikrikščionišką komunizmo doktriną, pirmiausia tie, kurie už šitą doktriną kovoja ir už ją agituoja, - ar jie užsitraukia pačiu faktu, kaip atkritėliai nuo katalikiškojo tikėjimo, ekskomuniką, kuri ypatingu būdu yra rezervuota Šventajam Sostui? Taip.“ Šis dekretas buvo paskelbtas per Vatikano radiją, išspausdintas oficialiame Vatikano organe „Acta Apostolicae Sedis“ ir paplitęs viso pasaulio laikraščiuose, sukeldamas didelio pasitenkinimo katalikams bei apskritai tikintiesiems ir didelio pasipiktinimo komunistams.

Bet iš tikro šis dekretas neskelbia nieko nauja. Jis tik juridine forma išdėsto seną Bažnyčios nusistatymą materialistinés doktrinos ir prievartinės praktikos atžvilgiu. Jau popiežius Leonas XIII savoje enciklikoje „Quod Apostolici muneris“ kalbėjo apie „grupę žmonių, kurie save vadina įvairiais ir neįprastais vardais: socialistais, komunistais, nihilistais“, ir kurie stengiasi „sugriauti bet kurios žmonių bendruomenės pamatus“. Šituos žmones popiežius vadina naikinančiu maru, „kuris siaučia žmonijos bendruomenėse ir stumia jas į didelę suirutę“ [1]. Dar aiškiau šiuo klausimu yra pasisakęs popiežius Pijus XI savo enciklikoje „Divini Redemptoris“, specialiai skirtoje ateistiniam komunizmui. Joje popiežius komunizmą vadina „pilna klaidų ir klastos sistema, priešinga tiek protui, tiek Apreiškimui. Ji griauna visuomenės santvarką, nes ardo jos pamatus. Ji nesupranta nei valstybės kilmės, nei esmės, nei tikrojo uždavinio. Ji niekina ir neigia žmogaus teises, vertę ir laisvę“ (min. veik., p. 436). Ir kitoje vietoje: „Komunizmas savo esme yra priešingas bet kokiai religijai ir laiko religijas opijumi liaudžiai svaiginti“ (min. veik., p. 439). Todėl nors Pijus XI nesmerkia tautų, kurioms prievarta buvo primesta komunistinė sistema, tačiau jis labai aiškiai pasisako komunistų vadų ir sistemos atžvilgiu: „Mes smerkiame pačią sistemą ir jos kūrėjus bei vykdytojus“ (p. 440). Nuostabu tad būtų, jeigu žmogus, priklausąs sistemai, priešingai Apreiškimui, neigiančiai žmogaus vertę ir laisvę, popiežių atmestai ir pasmerktai, dar laikytų save kataliku, mėgintų eiti sakramentų ir pasipiktintų patyręs, kad jis ipso facto yra nuo Bažnyčios atskirtas. Iš tikro juk jis pats atsiskyrė prisidėdamas prie šio žmoniją naikinančio maro. Taip yra su visais komunistais. Todėl minėtas dekretas yra tiktai paaiškinančio, bet ne sprendžiančio pobūdžio. Jis pats savimi komunizmo neekskomunikuoja: jis tik paaiškina abejojantiems ar nežinantiems, kad komunizmas jau seniai yra ekskomunikuotas ir kad kiekvienas, kuris sąmoningai ir laisvai prie jo prisidedąs savaime, be jokio specialaus dekreto įkrinta ekskomunikon ne tik po birželio 28 dienos, bet visą laiką. Juk prisipažinti komunistu reiškia prisipažinti materialistu. O prisipažinti materialistu reiškia prisipažinti krikščionybės neigėju, atskilėliu, apostatu, kas savaime patraukia atskyrimą nuo Bažnyčios arba ekskomuniką. Minėtas dekretas tik priminė tai, kas buvo labai gyva prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kada socialistas ir bedievis buvo lygiareikšmės sąvokos, ir kas vėliau buvo, deja, pradėta pamiršti. Paskutiniųjų mėnesių įvykiai buvo šiam dekretui proga, tačiau jie nebuvo jam pagrindas. Pagrindas glūdi pačioje komunizmo doktrinoje, kuri yra Bažnyčios pasmerkta jau daugiau kaip prieš 50 metų.

Vis dėlto nors savo turiniu minėtas dekretas nepasako nieko nauja, tačiau kaip priminimas jis šiuo metu turės nepaprastos reikšmės. Komunizmas, būdamas demoniškas sumanymas, naudojasi velniška psichologija, kurios pagrindinis metodas yra prisidengti. F. Dostojevskio „Broliuose Karamazovuose“ velnias sako Ivanui: „Aš taip noriu įsikūnyti, bet jau galutinai ir neatšaukiamai, kokioje nors septynpūdėje pirklio žmonoje ir tikėti į viską, ką ji tiki. Aš taip nuoširdžiai myliu žmones. Sykiu aš pasidarau žemėje prietaringas. Ir man patinka būti prietaringu. Aš čia prisiimu visus jūsų papročius“. Tai yra komunistinio veikimo vaizdas. Komunizmas nori įsikūnyti žmogiškuose pavidaluose, net buržuaziniuose, ir per juos įsitvirtinti. Todėl šios įvairiausios priedangos ne vieną suklaidina. Popiežius Pijus XI minėtoje enciklikoje kaip tik numatė šį pavojų, pastebėdamas, „jog labai maža kas tepasistengia įžvelgti į tikruosius komunistų norus bei tikslus. Dauguma, deja, lengvai pasiduoda jų akinantiems pažadams, gudriai pridengtiems viliojimams... Tuo būdu pavyksta jiems apgauti net prasilavinusius ir dorus asmenis, kurie ne kartą taip susižavi naujuoju mokslu, jog patys pasidaro tarsi jo apaštalai ir sėja klaidas, ypač tarp mažai išsilavinusio ir klastų nesuvokiančio jaunimo“ (min. veik., p. 436). Tai ypač pastebima romaniškuose kraštuose, kur socialinių reformų stoka ne vieną pastūmė į komunizmo glėbį.

Šitiems tad visiems geros valios ir kilnios širdies, tačiau apgautiems ir suviliotiems žmonėms Šventojo Sosto dekretas ir bus didelė parama bei apšvietimas jų klaidingame kelyje. Šiuo atžvilgiu jis gali turėti epochinės reikšmės.

Vis dėlto ir neleidimas prie sakramentų, ir ekskomunika tų, kurie užkietėję pasiliks komunistais, yra tik negatyvinés priemonės. Jos yra naudingos ir reikalingos, bet jos vienos pasaulio nuo komunizmo neišgelbės, jeigu nebus pozityviai imtasi pakeisti socialinį gyvenimą. Šį dalyką kelia ir popiežius Pijus XI, pastebėdamas, kad „Mes norime, Garbingieji Broliai, įvardžiai paminėti du Viešpaties įsakymus, kuriuodu ypač tinka šiųjų laikų žmonijos būklei, būtent: „įsakymą atitraukti širdį nuo šio pasaulio gėrybių ir įsakymą mylėti artimą“ (min. veik., p. 448). Ir popiežius duoda tokių visai konkrečių nurodymų: „Turtingieji teneieško turtuose savo laimės ir tenesuvartoja visas geriausiąsias savo jėgas jiems įsigyti... Tesinaudoja jie turtais kaip vertingomis priemonėmis, kurias davė jiems Dievas, kad darytų gera, ir teneužmiršta išdalyti stokojantiesiems tai, kas nuo jų atlieka (p. 449). <...> Tačiau kada Mes matome, iš vienos pusės, minias stokojančiųjų, kurie dėl įvairių nuo jų nepriklausančių priežasčių yra didelio skurdo prispausti, iš kitos gi pusės, tiek daug tokių, kurie be saiko ieško malonumų ir visai nenaudingiems dalykams leidžia dideles pinigų sumas, Mes turime su skaudama širdimi pasakyti, jog ir nukrypstama nuo teisingumo ir iš viso nesuprantama, ko reikia, kad artimo teisingumo ir iš viso nesuprantama, ko reikia, kad artimo 451). <...> Socialinis teisingumas negali būti patenkintas, jei darbininkai negauna pakankamo sau patiems ir savo šeimai išlaikyti atlyginimo; jei neįgalinami jie įsigyti bent kuklios nuosavybės, kad apsisaugotų nuo suskurdimo, kuris taip labai paplitęs; jei nesiimama per privatines ar valstybines apdraudimo įstaigas teikti Jiems pagalbos senatvėje, ligoje ar netekus darbo“ (p. 453). Tuo tarpu ištisi kontinentai dar šitaip gyvena (plg. Pietų Ameriką). Ir kol šitos socialinės ydos nebus pačių katalikų pašalintos, tol negatyvinės drausminės priemonės bus labai reliatyvios. Šiais metais Meksikoje įvykęs „Pax Romana“ studentų tarptautinis kongresas buvo pravestas šūkiu: „Nekalbėkite darbininkams apie dangų, kol jų pilvas yra tuščias“. Šūkis drastiškas, bet mūsų situacijoje labai teisingas. Nesižavėkime ekskomunika tol, kol žemesnieji sluoksniai katalikiškuose kraštuose gyvena nežmonišką gyvenimą.

1 Popiežių enciklikos, p. 35 // „Lux“, 1949.

Šaltinis: www.maceina.lt