Alfonsas Vaišvila. Kam naudinga kalbą apie batus pakeisti šnekėjimu apie ratus?

Paskyrus 2019 m. M. Ivaškevičiui nacionalinę premiją už romaną „Žali“, kuriame yra epizodų, menkinančių ar kitaip žeminančių laisvės kovų...

Paskyrus 2019 m. M. Ivaškevičiui nacionalinę premiją už romaną „Žali“, kuriame yra epizodų, menkinančių ar kitaip žeminančių laisvės kovų vadovų (Jono Žemaičio, Juozo Kasperavičiaus...) orumą (aprašo jų nepadorius ir net nusikalstamus veiksmus seksualinio gyvenimo srityje), pasipiktino ne tik rezistentai. Ir papiktino ne pats M. Ivaškevičiaus romanas, o valstybės pozicija romano atžvilgiu. „Meistriškai pažeminai laisvės kovų vadovų asmenybes, še - tau premija, kad ir toliau su nuotaika šia linkme darbuotumeisi, o jūs, kiti, orientuokitės į nacionalinės premijos laureatą ir džiaukitės gavę dar vieną sektiną pavyzdį“. Šitaip mums pataria ne tik valstybinė Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija (pirmininkė prof. V. Daujotytė), bet ir kiti juridiniai ar fiziniai asmenys. Tai Lietuvos dramos teatras, rekomendavęs šį veikalą nacionalinei premijai, Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba, kai kurie intelektualai su Tomu Venclova priešakyje. Prieš šios premijos skyrimą protestavusius jie pasmerkė, kaip besikėsinančius į asmens kūrybos laisvę, garantuotą Konstitucijos, o Lietuvos Prezidentė, įteikdama šią premiją, teisę niekinti laisvės kovotojus grindė požiūrių įvairovės būtinybe ir ragino Lietuvos žmones „gerbti įvairovę, nes kitaip galima prarasti viską“.

Šiame premijos skyrimo gynėjų mąstyme atsitiko tai, ką liaudies išmintis vadina: „vieni apie batus, kiti - apie ratus“. Įrodymų logika tai vadina mąstymo klaida ignoratio elenchi (tezės pakeitimu): kai premijos pagrįstumo įrodinėjimas slaptai pakeičiamas asmens teisės į kūrybos laisvę arba teisės į nuomonių įvairovę būtinumo įrodinėjimu. Kad protestuotojai protestavo ne prieš individualią kūrybos laisvę ir ne prieš  požiūrių įvairovę, rodo tas faktas, jog M. Ivaškevičiaus kūrinys pasirodė 2002 m. ir niekas iki šiol dėl jo neprotestavo, nesikreipė į Generalinę prokuratūrą, nėjo šūkauti nei prie autoriaus, nei prie leidėjo langų, nežinia, ar iš vis kas nors turėjo kokių nors viešai reiškiamų pretenzijų pačiam autoriui. Laisvoje šalyje gali rašyti ką nori R. Vanagaitė, gali ir M. Ivaškevičius, nors su šitaip suprantama absoliučia „laisvų raštų“ laisve ir „nuomonių įvairove“ kažkodėl nenori sutikti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 154-155 straipsniai (šmeižimas, įžeidimas) ar Civilinio kodekso II skyriaus 2.24 str. norma, garantuojanti asmeniui jo garbės ir orumo gynimą.

Bet šį kartą ne apie atsakomybę, o apie ydingą mąstymą. Kūrybos laisvė demokratinėje visuomenėje yra asmeninis kiekvieno kūrėjo reikalas: autorius gali rašyti visuomenei priimtinus ir nepriimtinus dalykus. Tokia yra demokratijos logika. Bet neturi stebinti ir tai, jei Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos nutarimas būtų skundžiamas administraciniam teismui. Tai įeina į tą pačią demokratijos logiką.

Problema prasideda ne su „kūrybos laisve“, o su jos kūrinių valstybiniu pripažinimu. Premijuodama M. Ivaškevičiaus romaną „Žali“, kaip visumą, valstybė premijavo ir tas romano siužeto dalis, kuriose žeminamos konkrečių laisvės kovotojų (J. Žemaičio, J. Kasperavičiaus) asmenybės. O tai reiškia, jog šiai autoriaus nuostatai pritariama pačiu aukščiausiu valstybės lygmeniu, o toks partizanų vaizdavimas priskiriamas prie valstybės skatinamų vertybių. Į šią valstybės akciją aktyviai reagavo kai kurios visuomeninės organizacijos tik todėl, kad demokratinėje visuomenėje kiekvienas pilietis, kaip mokesčių mokėtojas, turi teisę paklausti, kokioms vertybėms skatinti, propaguoti valstybė naudoja jo, kaip mokesčių mokėtojo, darbą?

M. Ivaškevičiaus pasirinktos priemonės partizanų vadams žeminti savo veiksmingumu gerokai viršija sovietų naudotas. Anie partizanams žeminti, kaip žinia, naudojo politinį kriminalinį „banditų“ metodą, daugeliui visuomenės menkai veiksmingą. Premijuoto veikalo autorius tam pačiam tikslui pasirinko Vakarų liberalų sukurtą, žymiai literatūriškesnį, modernesnį ir giliau asmenybės žmogiškąją vertę žeidžiantį seksocentristinį metodą ir laimėjo valstybės premiją. Tai, manau, turėtų pradžiuginti partizanams neapykantą jautusių emgėbistų, stribų, buvusios komunistinės nomenklatūros anūkus ir ypač - Kremliaus ideologus, Lietuvos partizanų niekinimą laikančius pagrindine savo antilietuviškų  diversijų tema. Jie dabar galės sakyti: „Štai jūsų nauja „savų šaudymo į savus“ versija, pripažinta net nacionaline premija“. Ta linkme einant, belieka tik laukti, kada abstrakčios „žodžio ir kūrybos laisvės“ ar „įvairovės“ gynimo vardan atsiras panašus romanas ir panaši valstybės reakcija ir apie sausio 13-osios gynėjus.

Lietuvos Prezidentė, šio veikalo premijavimą, kaip minėta, teisino būtinybe gerbti nuomonių, gyvenimo būdų įvairovę. Bet nebandė savęs paklausti, kokių vertybių įvairovę ji ragina ginti. Bet kokių? Jei svarbu tik pati „įvairovė“ be konkretaus socialinio turinio, tai iš kur ši vertybėse pasimetusi valstybė gauna teisę bausti nusikaltėlius, persekioti paleckius, titovus... jei jų pareiškimai ir veiksmai, pagal tą pačią abstrakčios įvairovės gynėjų logiką, tėra skirtingi tos pačios įvairovės pasireiškimai. Jei įvairovė - tik abstrakti, tai viskas leistina. Tada ir minėti paleckiai, titovai su savo antilietuviška veikla - teisėti tos pačios įvairovės kūrėjai. Teisė skirti nacionalines premijas partizanus niekinantiems kūriniams tada yra lygiai taip pat teisėta, kaip ir teisė premijuoti partizanus šlovinančius kūrinius. Juk pagal kraštutinio liberalizmo logiką, viena nuomonė nėra pranašesnė už kitą, teisuolio gyvenimo būdas nėra vertingesnis už nusikaltėlio gyvenimo būdą, o partizano kova už savo Tėvynės laisvę nėra vertingesnė už kolaboranto talkinimą okupantui. Mat liberalui vardan abstrakčios „įvairovės“ atrodo vienodai gera gyventi tiek laisvėje, tiek ir nelaisvėje. Tada ir tos pačios Lietuvos ordinais gali būti apdovanojami ne tik partizanai, bet ir juos persekioję kagėbistai. Disidentas Algirdas Patackas 2008 m. atsisakė nuo Lietuvos valstybės apdovanojimo Vyčio Kryžiaus ordinu tik todėl, kad tokiu pat ordinu Lietuvos Prezidentas V. Adamkus 2008 m. apdovanojo ir A. Patacką tardžiusį KGB tardytoją. Jei M. Ivaškevičius būtų pasekęs A. Patacko pavyzdžiu, tai, kaip sąmoningas pilietis, būtų apgynęs ne tik individualios kūrybos laisvę, bet ir nesąmoningą valstybę nuo gėdos, į kurią tą valstybę pastūmėjo jos vertybinis pasimetimas.

Valstybės toleravimas abstrakčios, beprincipės nuomonių, gyvenimo būdų įvairovės, jos skatinimas nacionalinėmis premijomis džiugina Lietuvos nedraugus, kartu sujaukia žmonių protus, trukdo jiems vertybiškai apsispręsti, iš vidaus slopina tautos moralines, patriotines galias, skatina valstybės mastu formuoti nepatrauklų laisvės kovotojų įvaizdį, kad jaunimas netektų jį Tėvynės gynimui įkvepiančių pavyzdžių. Tai kaip tik ir gali būti viena iš tų vidaus priežasčių, dėl kurių ir galime „prarasti viską“. Jei negerbiami laisvės kovotojai, tai tada nėra nieko Lietuvoje, kas būtų vertas pagarbos, nėra ir vertybių, ant kurių būtų kuriama Lietuvos valstybės ateitis, nes pasirodo kovoti dėl laisvės, tai rizikuoti patekti į nepatraukliųjų sąrašą.

Susiję

Įžvalgos 230727222335148701

Rašyti komentarą

  1. Skaitytojas2019-02-23 12:39

    Su ta Ivaškevičiaus premija ne vienas žmogus sau reputaciją susišiko. Ypač, manau, Daujotytė, kuri iš dvasingosios visų literatūrinių verkšlenimų motinos per vieną dieną tapo Lietuvos niekintoja, skyrusia premiją partizanų šmeižikui.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. taip, iš Daujotytės to niekas nesitikėjo. Labai apmaudu ir gaila.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2019-02-23 14:17

    Turiu keletą Daujotytės dar nepaliestų knygų. Atiduodu dykai, nes jos mintys man jau nebeidomios.

    AtsakytiPanaikinti
  3. "Tada ir minėti paleckiai, titovai su savo antilietuviška veikla - teisėti tos pačios įvairovės kūrėjai." - dar daugiau: pagal liberastinius įstatymus (BK), jie gali paduoti į teismą bet ką, kas neigiamai apie juos atsilieps, nes taigi "diskriminacija dėl įsitikinimų".

    AtsakytiPanaikinti
  4. Kas dabar belieka2019-02-23 18:47

    Visi kurie gina "asmens kūrybos laisvę" ir požiūrių įvairovės būtinybe turi imtis žygių ir reabilituoti Petkevičiaus durnių laivą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-02-24 08:43

      Tikrai taip. Kodėl Petkevičiaus knyga negalėjo būti vienu iš literatūrinės įvairovės kūrinių. Ir Paleckiams atsidaro kelias visus savo paistalus romanuose išrikiuoti. O už ką tuomet vienos leidyklos vadovas Masiulionis / per žinias rodė reportažą iš teismo salės 19-02-18/ buvo nuteistas už rusų autorės knygos vertimą, kur kaip supratau iš reportažo buvo mintis, kad savi šaudė į savus, o leidėjas Matulionis knygos pratarmėjė to nenuneigė. Toks nelogiškas elgesys kelia mintį, kad kai kuriuos premijai pritarusius asmenys valdo priešiškos jėgos. O kaip gali valdyti? Tik papirkę ar turėdamami kompromatą.

      Panaikinti
  5. Sudėtinga susikalbėti apie spalvas su neregiu...Žmogus, kuris nepatyręs, ką reiškia turėti idealus ir pagal juos gyventi, nesupranta, kad toks apsisprendimas paveikia ir kitas gyvenimo sritis, Prisimenu vienos partizanės pasakojimą, kaip su ja, jauna mergina, pagarbiai ir globėjiškai elgėsi partizanų būrio vyrai.Būdama ypatingai vikri ir sumani, paryčiui užsnūdus tardytojui,ji sugebėjo pasprukti iš tardymo patalpos, kuria buvo paverstas išvežtųjų namas, ir iššokusi iš antro aukšto per langą pabėgo į mišką. Jai nebuvo jokios galimybės gyventi legaliai. Pora metų partizanavo. Ji perdavė savaime suprantamą tuo laiku nuostatą negyventi seksualinio gyvenimo iki santuokos. Kai buvo sužeista ir paimta į nelaisvę antrą kartą, kareiviai ir stribai tyčiojosi, kad ji buvo "visų". Toks požiūris tuo metu skambėjo kaip absurdas, atskleidžiantis labai žemą okupantų moralę. Žvelgdavom į juos su pasigailėjimu-kaip į nebrandžius, negebančius susitvarkyti su savo instinktais. Bet kad moralinį pakrikimą lipdytų žmonėms, kurie aukojo savo gyvenimus idealui! Ir dar būtų toks autorius apdovanojamas! Tai prasilenkia su bet kokia logika.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. LABAI geras komentaras. Beje, įdomus faktas: partizanus ir visus lietuvius dergiančio R. Banionio filmo "Purpurinis rūkas" gynėjai liberastai (netgi moteriškos lyties!) niekaip nesupranta, kad vaizduojamas partizano žmonos sangulavimas su žydu yra tyčiojimasis, nes toks elgesys buvo tiesiog neįsivaizduojamas. Liberasčių (!) reakcija buvo maždaug tokia: "Kas čia tokio? Taigi vyro ilgai namie nebuvo!". Dar vienas liberastų panašumo į bolševikus ne tik mąstymo, bet ir moralės (tiksliau, jos nebuvimo) prasme įrodymas.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item