Vytautas Sinica. Europa ir naujasis marksizmas

D. Pipo (DELFI) nuotr. Sekite autorių Facebook Lietuvoje vis dar neįprasta kalbėti apie naująjį marksizmą ir daug kas stebisi apie ta...

D. Pipo (DELFI) nuotr.
Sekite autorių Facebook

Lietuvoje vis dar neįprasta kalbėti apie naująjį marksizmą ir daug kas stebisi apie tai girdėdami. Juo labiau žmonės stebisi, kai marksizmas siejamas ne su Rusija, o su Vakarais ir Europos Sąjungos projektu. Pirminė pokario Europos vienijimo iniciatyva buvo krikščioniška ir radikaliai antimarksistinė. Ši iniciatyva faktiškai žlugo 1954 metais, o galutinai jos atsisakyta aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Krikščioniška vieningos Europos vizija buvo pakeista iš pradžių funkcionalistine ir iš esmės liberalia, o vėliau ir atvirai marksistine filosofija. Šiandieninė Europos Sąjungą grindžianti doktrina yra jų abiejų samplaikos rezultatas, todėl tikslu ir teisinga, nors kol kas ir neįprasta ją vadinti liberalkomunizmu. 

Šeštajame XX amžiaus dešimtmetyje Europos Bendrijos politinėje darbotvarkėje įsivyravo diplomato ir konjako prekeivio Jeano Monnet vizija. Pagal ją, būsimoji Europa turi būti sukurta iš naujo ir iki šiol apskritai neegzistavo. Būsimosios Europos kūrimas numatytas per laisvą prekybą, bendrus interesus ir nuolatinį krizių įveikimą. Bent pirmieji du – iš esmės liberalūs principai.  Tačiau Monnet vizija jau remiasi ir negatyvios dialektikos principais – viena pamatinių naujojo marksizmo idėjų. 

Europos vienijimo projektą grindžia socialinis konstruktyvizmas. Tai tikėjimas, kad visi pokyčiai visų pirma vyksta žmonių sąmonėse ir visa socialinė tikrovė, kiekvienas jos aspektas, yra dirbtinai sukurtas žmonių ir žmonių gali būti perkurtas. Toks požiūris neįmanomas be negatyvios dialektikos. Ji teigia, kad tikrovė priklauso nuo to, kaip ji yra suvokiama, ir kad pokyčiai plėtojasi nuolatinio to, kas buvo, neigimo keliu. Europos vienijimo projekte kaip tik tai ir vyksta: istorinės ir socialinės aplinkybės (pirmiausiai karo patirtis) steigia naująjį Europos subjektą (būsimąjį europietį), tačiau šis įsisąmonina, kad politinę tikrovę reikia ne pažinti, o kurti ją anapus patirties nubrėžtų rėmų. J. Monnet mintis, kad Europa iki šiol neegzistavo ir turi būti sukurta, yra neomarksizmo negatyvios dialektikos išraiška. 

Europos integracija galima tik per nepaliaujamas krizes, kurios visada turi būti išsprendžiamos ne keičiant pačią situaciją (tai yra, ne sprendžiant problemą), o keičiant suvokimo būdą. Monnet sako, kad būsimas situacijas pralenkia ir de facto sukuria jų įsivaizdavimas sąmonėje, taigi tikrovę keičia tam tikra reguliatyvinė idėja, tarsi tai, kokius akinius pasirinksime žiūrėjimui į pasaulį. Neofunkcionalistinėje Europos vienijimo vizijoje tokia reguliatyvinė idėja yra rinkos idėja, tad ES legitimuojama principu, kad viskas daroma vardan geresnio rinkos funkcionavimo, esą laiduosiančio ES šalių klestėjimą. Neatsitiktinai kritinė teorija (naujasis marksizmas) ir jos priešybių įveikinėjimo logika tampa ES integracijos logikos dalimi. Nuostata keisti mąstymą (perinterpretuoti realybę) krizės akivaizdoje yra būtina vykstančio integracijos projekto sąlyga. Dabartinė ES integracijos kryptis yra nuosekliausias negatyviosios dialektikos taikymo politikoje atvejis. 

Pusę amžiaus plėtojamas Europos vienybės projektas neatsiejamas ir nuo kitų pamatinių naująjį marksizmą apibrėžiančių teorijų. Tarp jų itin ryškios dvi – Erico Hobsbawmo išrastõs tradicijos ir Herberto Marcuse`s represyvios valstybės bei mažumų emancipacijos idėjos. XXI amžiuje Europos Sąjungos lyderiams tapo įprasta viešai teigti, kad moderni suvereni nacionalinė valstybė, Europos šalių tautinis homogeniškumas ir apibrėžtas jų teritoriškumas yra ne tik istoriškai atsitiktinis, tačiau ir žalingas reiškinys [1]. Iškiliausi šiandieniniai Europos projekto kritikai „Paryžiaus manifeste“ nurodo, kad „Europa puikuojasi beprecedenčiu įsipareigojimu žmogaus laisvei, tačiau ši laisvė yra labai vienpusiška. Ji pateikiama kaip laisvė nuo suvaržymų: seksualinė laisvė, saviraiškos laisvė, laisvė „būti savimi“. 68-ųjų karta laiko šias laisves brangiomis pergalėmis prieš kadaise visagalį ir represinį kultūrinį režimą.“ [2]   

Iš tiesų neofunkcinis-marksistinis – arba kaip nuo šiol vadinsime – liberalkomunistinis Europos vienijimo projektas perėmė ir pritaikė minėtas neomarksistų idėjas. Taũtos, kaip galutinis politinių pasirinkimų legitimacijos pagrindas, traktuojamos kaip atgyvenęs ir keistinas XIX-XX a. tariamos socialinės inžinerijos, visų pirma tautinių simbolių ir mitų kūrimo produktas [3]. Pagal šią marksistinę logiką, lietuvių tauta atsirado, o čia gyvenantys žmonės susiprato esą lietuviais, nes jiems šią nepagrįstą mintį kaip propagandą įpiršo Basanavičius, Kudirka ir kita to meto nacionalistinė inteligentija. Tuo pačiu metu europinį tapatumą mėginama kurti formuojant naujas „europines tradicijas“ ir rašant naują europinę istoriją [4]. Iškalbinga, kad Europos istorija visada rašoma kaip individo išsivadavimo iš bet kokių suvaržymų istorija. Šios pastangos sukurti Europos istoriją pasmerktos prieštaravimams, nes neįmanoma kurti tapatumo, jo neapibrėžiant, tačiau pasirinktas kelias kaip tik neleidžia apsibrėžimo. Kuriamoji Europa privalo būti atvira visam pasauliui, Kitą mylėti ir priimti labiau nei savą, o kartu apsimesti, kad tarp jų nemato jokio skirtumo.

G. Delanty teigimu, Europai būtina rasti europinę tapatybę, kuri būtų pakankamai tvirta telkti savo narius, bet ir pakankamai plati, kad juos įtrauktų, o ne atstumtų [5]. G. Delanty nurodo, jog marksistų taip trokštamą universalistinį principą (pagal kurį tautos neturi reikšmės, nes visi esame tik viena žmonija) įgyvendinti, taigi ir Europos tautų vienybę užtikrinti, įmanoma tik panaikinus ribotus kolektyvinius tapatumus, kurie dalija Europos šalių visuomenes [6]. Pokariu ir ypač po SSRS prievartinio režimo nesėkmės tam pasirinktas subtilus metodas – sąmoninga ir tikslinga skirtybių ir įvairovės gamyba, vadinamoji tapatybių politika [7]. Tapatumą laiduojantys kolektyviniai bruožai (lytis, orientacija, tautybė, rasė, religija ir taip toliau) yra išryškinami viešojoje erdvėje, pabrėžiamos vis naujos ir vis kitokios žmonių grupės ir jų išskirtinumo egzistavimas, o tada įtvirtinama nuostata, kad teisiškai šis tapatumas neturi jokios reikšmės. Tai pavadinama nediskriminavimu. Tam pasitarnauja H. Marcuse`s „represyvios tolerancijos“ teorija – nuostata, jog politinė valdžia turi aktyviai prisidėti prie mažumų emancipacijos ir dominuojančių tapatumų ar nuostatų slopinimo [8]. Tolerancija visais laikais reiškė pakantumą tam, ką laikai esant klaida ar blogiu, o nediskriminavimas – skirtingus dalykus traktuoti skirtingai, o vienodus vienodai. Naujojo marksizmo pasaulyje abi sąvokos apsiverčia aukštyn kojomis. Tolerancija nuo šiol reiškia apskritai atsisakyti, kas yra moraliai gera arba bloga. Nediskriminavimas – skirtingus dalykus traktuoti kaip vienodus. 

Taip, viena vertus, konstruojamos ir laisvinamos įvairios mažumos ir kartu unifikuojama paneuropinė visuomenė – būsimas, Nyčės žodžiais, gerasis europietis turi gebėti matyti ir ignoruoti tapatumus, nes šie esą neturi jokios reikšmės ir neturi būti kolektyvinio apsibrėžimo pagrindu. Taip neutralizuojant kolektyvinius tapatumus prarandama ir juos lemiančių bruožų ar elgesio vertinimo galimybė. Žmonių ar jų elgesio skirtumus naujasis marksizmas leidžia pastebėti ir aprašyti, bet jokiu būdu ne vertinti. 

Prancūzų filosofas Pierre`as Manent tiksliai apibūdina, kaip visa tai reiškiasi dabartinėje Europos Sąjungoje: „Bet koks didelis kolektyvinis skirtumas kelia pavojų žmonijos vienybei, todėl reikia, kad bet koks skirtumas būtų mažas. [...] Vienintelis tikrai blogas dalykas [tapo] galvoti ar veikti manant, kad viena gyvenimo forma blogesnė ar geresnė už kitą“ [9]. Tačiau kai jokia elgesio forma, kaip sako P. Manent, negali būti vertinama gerumo atžvilgiu, jokių normų apskritai nelieka. Nė vienas istoriškai susiformavęs gyvenimo būdas, nė vienos tautos nuostatos nebegali būti vertintinos kaip turinčios savaiminę arba moralinę vertę, todėl gali ir turi būti laisvai keičiamos europeizacijos proceso metu visuomenėse įtvirtinant šalyse narėse naujas, joms svetimas ir Europos mastu vienodas viešojo elgesio normas bei tapatumų ignoravimą, kaip svarbiausią normą ir pačios europiečių tapatybės pamatinį principą. Šis individų emancipacijos iš represyvios valstybės ir jos primestų normų procesas tampa Europos vienijimo įrankiu.

Neseniai turėjome porą tobulų pavyzdžių, kaip Europoje – ne žemyne, o pseudopolitinėje teisinėje sistemoje, - praktikoje skleidžiasi neomarksistinė ideologija. Vienas jų buvo 2018 metų birželio 5 dieną, kai Europos Teisingumo Teismas byloje Comanas prieš Rumuniją išaiškino, jog visos ES valstybės narės privalo pripažinti kitose ES šalyse sudarytas vienalytes „santuokas“, leisdamos vienos lyties „sutuoktiniams“ gyventi šalyje net jei vienas jų nėra ES pilietis. Tai reiškia, kad šalys įpareigotos ne pačios įteisinti vienalytes „santuokas“, bet pripažinti jų galiojimą šalyje. Juk vienintelis gyvenimo šalyje teisės pagrindas šiuo atveju – kitoje šalyje ne ES piliečio su ES piliečiu sudaryta vienalytė „santuoka“. Visai neseniai Lietuvos Konstitucinis Teismas aklai perkėlė šią europinės teisėkūros nuostatą į Lietuvą, pripažindamas vienos lyties „sutuoktiniams“ teisę gyventi Lietuvoje jų „santuokos“ pagrindu. Taip pat su komjaunuolišku įkarščiu nuo savęs pridėjo iš mūsų šalies Konstitucijos teksto niekaip nekylančią ir pačių teisėjų išsigalvotą nuostatą, kad „šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu“. Netrūksta mūsų Konstitucijos autorių, kurie gali aiškiai paliudyti, kad rengiant Konstituciją šeimos samprata buvo radikaliai priešinga. Tačiau dekonstruoti prigimtinę šeimos tarp vyro ir moters sampratą nuo pat 1848 metų „Komunistų partijos manifesto“ yra vienas pagrindinių marksizmo tikslų, pastaraisiais dešimtmečiais tapęs pačiu svarbiausiu naujojo marksizmo dekonstrukcijos programos punktu. 

Antrasis pavyzdys dar naujesnis. Europos Žmogaus Teisių Teismas visiškai neseniai išaiškino, kad valstybės turi teisę atimti vaikus iš tėvų, kurie dėl savo įsitikinimų atsisako leisti juos į valstybines mokyklas ir renkasi mokymą namuose. Tai tapę ypač aktualia problema šalyse, kuriose įteisintas ankstyvas ir seksualizuotas lytinis švietimas, konservatyvių tėvų nuomone, nepriimtinas vaikams ir nesuderinamas su jų doroviniais įsitikinimais. Europoje netrūksta vaikų, kurie buvo atimti atsisakymo leisti į tokias pamokas pagrindu. Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimas galutinai įtvirtina nuostatą, kad valstybė geriau žino, kokių vertybių turi būti auklėjai vaikai, o šeimos laisvė ir pirmenybė auklėti pagal savo įsitikinimus yra radikaliai apribojama. Požiūris, kad valstybė geriau už šeimą žino, kokio turinio ir priemonių turėtų būti vaikų auklėjimas taip pat kyla tiesiogiai iš marksizmo doktrinos, dar daugiau buvo plačiai pritaikyta praktikoje Sovietų Rusijoje po Spalio revoliucijos, kai visoje šalyje kūdikiai buvo paimami iš tėvų ir auginami „gerais komunistais“ tam skirtuose internatuose/komunose. Sovietų eksperimentas žlugo, liberalkomunistinės Europos eksperimentas tebevyksta. 

Akivaizdu, kad būtent teismai – visų pirma Europos Sąjungos Teisingumo Teismas – yra tos institucijos, per kurias nežiūrint jokių sutarčių ir beatodairiškai yra plečiama ES valdymo sritis ir siaurinamas šalių suverenumas. Kitos ES institucijos neturi teisės priimti sprendimų kai kuriose srityse kaip švietimas ar šeimos politika. Teisingumo Teismas gali viską, o jo sprendimai laikomi privalomais šalims narėms. Toks šalių suverenumo siaurinimas savaime yra marksistinis nacionalinės valstybės – kaip neva dirbtinio produkto ir neva istorinės atgyvenos – naikinimas. Tačiau žiūrint į europinių teismų sprendimus, akivaizdi tendencija priimti valstybių galias silpninančius, tradicinius tapatumus paminančius, alternatyvas prigimtinei šeimai įteisinančius, kalbinį ir istorinį pliuralizmą įtvirtinančius ir religiją iš viešojo gyvenimo ištremiančius sprendimus. Visa tai yra naujojo marksizmo bruožai. Naujojo marksizmo misija išardyti (arba moksliškiau kalbant, dekonstruoti) tautą, religiją, kalbą, istoriją, šeimą ir viską, kas laiko žmogų pririštą prie jo gimtosios vietos, bendruomenės, papročių ir elgesio normų, yra nuosekliai įgyvendinama Europos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pagalba. Tik visiškai atsisakiusi šios praktikos Europos Sąjunga galės išsivaduoti iš naujojo marksizmo spąstų. 

[1]BBC, „EU should 'undermine national homogeneity' says UN migration chief”, 2012. http://www.bbc.com/news/uk-politics-18519395 ; The Independent, „National borders are 'the worst invention ever', says EC chief Jean-Claude Juncker“, 2016. http://www.independent.co.uk/news/world/europe/national-borders-are-the-worst-invention-ever-says-ec-chief-jean-claude-juncker-a7204006.html ir kt. 

[2]Kolektyvinis manifestas „Europa, kuria galime tikėti“, 2017 https://thetrueeurope.eu/paryziaus-pareiskimas/ 

[3]Eric Hobsbawm, „The Invention of Tradition“, kn. A. Smith, J. Hutchinson, Nationalism Reader. Oxford: Oxford University Press, 1994, p. 77-78.

[4]Liutauras Gudžinskas, „Europos Sąjungos kultūros politika: integracija, dėl kurios nesiderama“. Kn. Istorijos politikos modeliai ir kryptys. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2014, 15-62.

[5]Gerard Delanty, „Models of European Identity: Reconciling Universalism and Particularism“, Perspectives on European Politics and Society, 3(3), 2003, 345-359. 

[6]Gerard Delanty, Europos išradimas. Idėja, tapatumas, realybė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002, 18. 

[7]Vytautas Radžvilas, „Europos krikščioniškumo klausimu. II dalis“, Vilnius, 2012. http://www. lrytas. lt/sroves/religija/europos-krikscioniskumo-klausimu-ii. htm 

[8]Herbert Marcuse, „Repressive Tolerance“, Kn. Robert Wolff et al., A Critique of Pure Tolerance, Boston: Beacon Press, 1969, p. 95-99.

[9]Pierre Manent, Demokratija be tautų. Apie savivaldos pabaigą Europoje, Vilnius: Versus Aureus, 2008, p. 13

Susiję

Vytautas Sinica 5809489947820080668

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-01-17 15:15

    Puikus tekstas. Ačiū autoriui už tiesą, apie kurią Lietuvoje daugkas nemato reikalo kalbėti.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Skaitytojas2019-01-17 16:10

    Pataisykite „turi būti auklėjai vaikai“ į „turi būti auklėjami vaikai“. Šiaip geras straipsnis.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Konstitucinis teismas šį kartą pasirodė itin apgailėtinai. „Šeima yra neutrali lyties atžvilgiu“, vadinasi, reikia pripažinti gėjų „santuokas“. Kas iš to seka? Amžiaus atžvilgiu šeima irgi yra neutrali, vadinasi, jei koks „pabėgėlis“ atsiveš pvz. devynerių metų žmoną, tai irgi reikės pripažinti (ir tikriausiai net šakalienės šakalai negalės jos pagrobti?). Biologinės rūšies atžvilgiu šeima irgi neutrali, vadinasi... ai, tiek to, netęsiu, kad neapsivemčiau.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2019-01-17 16:25

    Puikus straipsnis, dar smagiau jį rašo jaunas, tiesa nenuginčijama, kol vakarai marksizmu nebesirgo, daug pasiekė, dabar jau susirgo, ligos išeitis aiški, tai parodė SSRS, komunizmas dvikojui padarui yra mirtinas, nuo jo išsigydyti matyt neįmanoma, tai amžinas bangavimas, nuo vieno ant kito.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2019-01-17 17:20

    Straipsnis "normalus", tikrai nesakau, kad "puikus" - viskas juk jau šimtus kartų minėta ir girdėta... Deja, nuo senų tiesų kartojimo niekas nesikeičia, o ir įprotis leistis į "filosofinius" demaskavimus tik teikia per daug garbės šiems eurosatanizmo machinatoriams ir dažnai įvelia į beprasmes teorines diskusijas su neomarksistinio liberalizmo šarlatanais. Kažko trūksta: taupaus, aštraus ir emociškai smūgiuojančio konceptualumo, kviečiančio konkretiems sprendimams.
    Pažiūrėkit, paskutinis šokiruojančiai skandalingas KT sprendimas juk praeina (visuomeninėje erdvėje) beveik be atgarsio. O ten skandalas ne tiek dėl sadomitų "teisių" plėtros, t.y. jų galios visuomenei primetimo, bet visų pirma - dėl akivaizdaus ir ciniško tyčiojimosi iš valstybės ir Konstitucijos, iš tautos suverenumo ir apskritai iš visų nepriklausomos Lietuvos teisinę sąrangą grindžiančių principų. Ar nematote, kad jau ir KT turi savo "Overtono langą", kurį vis dažniau atidarinėja idant įsileistų tų tariamų "europinių vertybių"?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-01-17 20:26

      Pilnai pritariu, perdaug sofizmo. Nu ir kas, kad įmonama surast panašumų tarpt skirtingų sąjungų. Niekas nuo to nesikeičia. Labai gera LRT iniciatyva baigėsi atsimušimu į sieną. Piketuotojai papiketavo, o LRT padarė reportažą. Į išsiųstą reikalavimų sąrašą niekas neatsakė, tai daugiau niekas ir nevyksta.

      Panaikinti
    2. būtent, kokius sprendimus siūlo autorius. Visi dabr tik konstatuoja kažkokius tūkstantį kartų girdėtus faktus- kur SPRENDIMAS ar PROTESTAS??
      Visi autoriai kartoja tą patį (kas yra teisinga) kad KT sprendimas neteisėtas:- bet nei vienas nieko nepasiūlė ko imtis, kad jis būtų atšauktas, o kaltieji nubausti. Tai jeigu galima dabar- tai jie tą patį darys ir rytoj - ir mes ką vėl tik konstatuosim faktą??

      Panaikinti
  6. Aciu uz straipsni pagilinanti jau zinomus dalykus. bet sutinku, kad kalbeti jau maza, turi kazkas prisiimti atsakomybe uz konkrecius veiksmus. dabar tyla.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2019-01-18 12:22

    Neužsipulkite V.Sinicos, sakydami, kad reikia ne konstatuoti faktus, bet jau kažką daryti.Bet, kad darytum, reikia žinoti tiesą. Ar visi Lietuvoje žino kas vyksta? Manau, kad ne. Pamatysite, ateis prezidento rinkimai, ir bus išrinktas visai ne tas asmuo, kuris prisidėtų prie tiesos atstatymo...Todėl reikia šviesti žmones.O kiek tai darančių? Neperdaugiausiai.Taigi, gerb. V.Sinica dirba darbą, kurį moka, dirba gerai, dirba labai reikalingą darbą. Ačiū jam.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Teisinga pastaba.

      Panaikinti
    2. Tikrai taip. Visuomenėje veikia galios dėsnis, o gerb. Sinica yra Jovaišos padėjėjas. Gal Jovaiša turi galių kardinaliai kažką keisti? Yra Leviatanas, ir jis veikia. Vyrai, nenoriu stumti į neviltį, bet nuimkite savo lūkesčius nuo Sinicos pečių - nei jis, nei Radžvilas, nei joks politikos filosofas ar mokslininkas nepasakys ''ką daryti''. Bijau, kad įklimpome nejuokais, ir tai užtruks laiko.

      Panaikinti
  8. Visiems savaime suprantamas dalykas, kad ne viskas auksas, kas blizga kaip auksas. Tai kodėl gi turėtų būti marksizmu bile kas, kas marksizmu dedasi? Juk visiškai priešingi tikslai taip tik vadinamo - dabartinio "neomarksizmo" ir to buvusio marksizmo, kurio esmė buvo - ekonominis aspektas, - tai teisingumas paskirstant visuomeninį produktą bei žmogaus eksploatacijos panaikinimas. Šiandieniniai gi, samdomi pridurkai - liberalai ir visus kitus judėjimus užkrėtę lengvabūdžiai - apsimetėliai kovotojais už gyvuliškas teises visiems, kala ant destrukcijos kėlimo visuomenėje, - kas jokiu būdu niekaip negali būti aiškumo, teisingumo ir laisvės sąlyga. Tas vien tik privalomą palaidumą tegali reikšti. Atspėkite, kam ta destrukcija gali būti reikalinga?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Vatnikovskaja pravda" vėl pragydo - "marksizmas taj, žinokit ira geraj", o kad visur, kur bandyta jį įvesti, viskas baigėsi lavonų kalnais ir skurdu, "taj če, žinokit, nesiskaito, ba netikras marksizmas buvo - reiške, reikia darsik bandit!" :D
      Nacizmas, šiaip jau, irgi labai gera ideologija. Na, nepasisekė biški tąsyk Vokietijoje - bet čia nesiskaito! Reikia tiesiog dar kartą bandyti jį įvesti - ir viskas bus gerai! O jei nebus - tai irgi nesiskaitys, ir reikės dar kartą bandyti. Ir dar. Ir dar... :D

      Panaikinti
  9. Štai Kadafis bandė kažką panašaus į komunizmą įgyvendinti Libijoj. Argi ir tai buvo blogai? O gal jo režimas buvo toks blogas, kad „iškankintai“ Libijos liaudžiai buvo būtina demokratijos etalonų pagalba tam, kad pasidarytų jiems gera, kaip kad pasidarė suteikus tą „pagalbą“ ? Tai dabar čia irgi Kadafio marksistinė ideologija kalta? – Tu, vaikeliuk, nesi protingas bičas. Tu ir geras nesi. Tu esi vulgari marionetė, ne kitaip.
    O Leninas, slaptai atkomandiruotas iš Šveicarijos, finansuojamas vokiškais(?) pinigais, argi galėjo neturėti užduočių iš jį siuntusių? Tas tik tokiems naiviems - įsivaizduojantiems patriotais - ir tegali būti neaišku.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item