Vytautas Radžvilas. Pamoka visuomenei ir ypač – turinčioms vaikų šeimoms

propatria.lt nuotrauka 

Po Konstitucinio Teismo (KT) sprendimo tapo kaip niekad akivaizdu – Lietuvą gali pražudyti ne kas kita, o mūsų pačių visuomenės nesugebėjimas tarti savo žodžio net tada, kai sprendžiami patys svarbiausi ir dešimtmečiams ar net negrįžtamai Tautos ateitį lemiantys klausimai. 

Būtent KT nagrinėtas šitokios svarbos klausimas – kas Lietuvoje bus teisiškai laikoma šeima ir santuoka – nesusilaukė jokio dėmesio. Jį svarstant salė turėjo lūžti nuo į ją netelpančių piliečių. Teko dalyvauti šios bylos klausymuose: teismo salė virto laiko mašina, nukėlusia į gūdžiausius sovietmečio laikus. Teisėjų ištartų keleto frazių pakako suprasti, kad „svarstoma“ byla, dėl kurios sprendimas seniai iš anksto priimtas. Vyko niekingas moraliniu ir apgailėtinas intelektualiniu požiūriu spektaklis. Bet išsamesnis politinis ir teisinis šio spektaklio vertinimas –  kita proga.

Šį kartą apie tai, kas atrodė slogiausiai – beveik tuščios salės vaizdas. Neabejotinai dėl dviejų priežasčių: arba nesuvokta bylos svarba, arba vėl mąstyta „praktiškai“, tai yra vadovautasi filosofija „manęs tai neliečia“. Apmaudžiausia, kad nebuvo tų, kurie turėjo atskubėti pirmieji – turinčiųjų vaikų. Greičiausiai pagalvojusių: mums tai nesvarbu, nes mūsų vaikai kurs įprastas šeimas.

Bet nepagalvojančių, kad šiame pasaulyje viskas susiję. Tiesa, ne visada lengvai pastebimu ryšiu. Įtvirtindamas iš pirmo žvilgsnio visišką absurdą – „lyties požiūriu neutralios šeimos“ sampratą – KT ne tik žengė paskutinį žingsnį tiesiant kelią ir „lyties požūriu neutralioms“ santuokoms. 

Iš tikrųjų jis jau nuveikė nemažai ir sieks nuveikti kur kas daugiau – visomis išgalėmis plečia vaikų rinkos ribas. O tiksliau –  kuria sąlygas augti jų paklausai. 

Dėl mįslingų ir moksliškai nepaaiškinamų priežasčių vienalytės „šeimos“ niekaip ir niekada neįstengia natūraliai susilaukti vaikų. Bet argi jie nebūtini norint „įrodyti“ visuomenei brukamą genderizmo ideologijos „tiesą“, kad vienalytės „santuokos“ ir „šeimos“ yra „tokios pat“ kaip prigimtinės santuokos ir šeimos? Argi vaikai nėra būtinas atributas ir priedėlis norint palaikyti vienalytės „santuokos“ ir „šeimos“ visavertiškumo ir lygiavertiškumo prigimtinei santuokai ir šeimai regimybę? Kaip tokiomis sąlygomis gali nedidėti vaikų paklausa?

Ją ir skubama ne tik kurti, bet ir patenkinti. Vienintelis „išteklius“ –  iš padorių, tvarkingų, bet neturtingų šeimų atiminėjami vaikai. Beviltiškai apleisti – netinka. Paklausios tik kokybiškos prekės. Todėl „reformos“ gynėjai ne tik nuožmiai įsikibę ir ragais nagais gina absurdišką smurto šeimoje apibrėžimą, leidžiantį bet kokia dingstimi atimti vaikus iš vargingesnių ir mažesnį socialinį svorį turinčių šeimų. Toliau ciniškai žaidžiama nelaimingojo Matuko korta mėginant natūralų kiekvieno padoraus žmogaus atjautos ir gailesčio jausmą išnaudoti tam, kad būtų paralyžiuotas visuomenės gebėjimas blaiviai mąstyti ir perprasti tikruosius „vaikų gynėjų“ kėslus. Pirmiausia – ideologinius bei komercinius jų vykdomos „reformos“ tikslus. Tačiau jų apetitai didesni – neužtenka net išplėstinio ir savavališko smurto apibrėžimo. Spekuliuojama ir vaikų ,,nepriežiūros“ sąvoka siekiant iškelti nepakeliamus reikalavimus daugybei nelengvai gyvenančių ir sunkiai dirbančių šeimų. Tai daroma jau išmėgintu būdu – vėl žaidžiant kartą sėkmingai išmesta dar viena apeliavimo į žmogišką atjautą ir jausmus korta. Šį kartą ja tapo iš tiesų sukrečianti gaisre sudegusių vaikų istorija.

Niekas neabejoja ir nesiginčija, kad net vienas tėvų nesužiūrėtas ir sudegęs vaikas – baisi nelaimė ir tragedija. Tačiau beatodairiškai spekuliuoti tokiomis istorijomis ir uždrausti nors trumpam palikti vienus  net 6-8 metų vaikus, kaip kad demagogiškai reikalauja ,,reformatorių“ savajam reikalui ginti pasitelkti ne tik psichiatrai, bet ir priešgaisrinės apsaugos specialistai, reiškia negailestingai ginti dirbančias šeimas į iš anksto parengtus spąstus. Tokios šeimos ciniškai stumiamos į primetamos alternatyvos žabangas, kai tenka rinktis – atsisakyti įprasto gyvenimo ir gyvybiškai svarbaus darbo arba rizikuoti būti apkaltintoms „nepriežiūra“ ir prarasti vaikus. 

Didiesiems „humanistams“ ir jautriesiems „vaikų gynėjams“ nė motais, kad liūdnos, bet apskritai retos ir atsitiktinės neapdairiai paliktų vaikų nelaimių istorijos (ne nuolatos paliekamų girtaujančių ar valkataujančių tėvų – apie juos kita kalba) nepaneigia fundamentalios tūkstantmete žmonijos patirtimi patikrintos tiesos: visame pasaulyje užaugo nesuskaičiuojama daugybė nuostabių žmonių, kurie, būdami vaikiūkščiai, ištisas dienas praleisdavo žaisdami su savo bendraamžiais. O jų tėvai sunkiai triūsė, kad uždirbtų jiems duonos kąsnį ir, šitaip užauginę ir pastatę ant kojų, išleistų į pasaulį gyventi savarankiškai. 

Juo labiau šie veidmainiai „vaikų teisių gynėjai“ nenori prisiminti, kad tokio amžiaus vaikai daugelyje visuomenių jau pradėdavo dirbti, ir tai buvo laikoma būtina ir nepakeičiama jų auklėjimo ir brendimo sąlyga. Tūkstantmetė žmonijos sukaupta patirtis ir net paprasčiausia sveika nuovoka jiems tėra kliuvinys siekti tikrojo tikslo – sukurti kuo didesnę tariamai „vaikus neprižiūrinčių“ įstatymo „pažeidėjų“ grupę. O hipertrofuotas „rūpinimasis“ vaiko saugumu yra tik šį tikslą slepianti skambių žodžių širma.

KT sprendimą ir vaikgrobystę siejanti nematoma gija pirmiausia yra juos maitinantis bendras idėjinis šaltinis – liberalkomunistinė genderizmo ideologija. Ji yra komunistinė, nes numato absoliučią valstybės teisę savavavališkai apibrėžti, kas yra santuoka ir šeima, ir šitaip „išradinėti“ žmonijos istorijoje nematytas „santuokos“ ir „šeimos“ formas. Kaip jau minėta, tokioms „santuokoms“ ir „šeimoms“ ideologiškai pateisinti reikalingi vaikai. Ši komunistinė ideologija taip pat numato absoliučią valstybės galią savavališkai apibrėžti, kas yra smurtas, nepriežiūra ir kitos blogybės, suteikiančios pagrindą nusavinti vaikus. Kartu ši ideologija yra (neo)liberali, nes atveria galimybę suprekinti nusavintus vaikus „paleidžiant“ juos į rinką įvairių vartotojų poreikiams tenkinti. 

Vienalytės „šeimos“, kurias pripažino KT, šitaip atverdamas kelią ir tokioms pat „santuokoms“, iš esmės yra ne kas kita, o dar viena savitų poreikių turinti, vaikų pirkėjų ir vartotojų grupė. Tokia yra ekonominė KT sprendimo logika. Kaip sakoma: nieko asmeniško – tik verslas. Genderizmas taip pat labai svarbus šio verslo plėtrai. Jį galima trumpai apibūdinti kaip liberalkomunistinės ideologijos taikomojo pobūdžio plėtinį, arba ataugą, kuri visiškai išryškėjo ir suvešėjo įskiepijus į šią ideologiją vadinamąją radikalaus socialinio konstruktyvizmo nuostatą. Taikoma žmogaus lytiškumo sričiai, ši nuostata atveria kelią iš principo neribotai „socialiai konstruojamų lyčių“ įvairovei, o tuo pačiu – vis naujoms ir egotiškesnėms „santuokos“ ir „šeimos“ formoms. Taigi ir naujoms bei egzotiškoms vaikų panaudojimo galimybėms ir formoms. Tai nėra jokia karščiuojančios vaizduotės fantazija: mūšis dėl pedofilijos „normalizavimo“ jau prasidėjo ir vis labiau įsibėgėja. Nueita kur kas toliau, negu gali atrodyti į šios kovos peripetijas neįsigilinusiam stebėtojui. 

Jeigu ir šios „pažangos“ nepavyks sustabdyti, taps tik laiko klausimu, kada pedofilija bus pripažinta normalia, viena iš daugelio, lytinių orientacijų, už kurios „diskriminavimą“ grės bausmės. Žvelgiant į KT sprendimą per šitokio verslo intereso prizmę, nėra abejonių, kad jam plečiantis vaikų paklausa neišvengiamai augs. Štai kodėl KT sprendimas yra visos visuomenės, ir ypač vaikus auginančių tėvų, reikalas. Nebūdami pilietiški ir nematydami reikalo užsukti į KT posėdžių salę galbūt patys to nesuvokdami išduodame ir galbūt – kas žino? – parduodame savo vaikus. O kai jie jau bus pardavinėjami masiškai ir šaukštai bus po pietų, neverskime kaltės tik jiems duotą uždavinį uoliai įvykdžiusiems KT teisėjams. 

Būtų išties apmaudu, jeigu su  kartėliu tektų pasakyti patiems sau: žinojome, supratome, bet likome abejingais ir pasyviais stebėtojais.