Rasa Čepaitienė. Žvilgsnis į 2018-uosius. Tikrumo ilgesys

propatria.lt nuotrauka  Šiame vis labiau virtualėjančiame pasaulyje tiktai mirtis vis dar lieka tuo, kas tikra. Mirtis, pasak išminčių,...

propatria.lt nuotrauka 
Šiame vis labiau virtualėjančiame pasaulyje tiktai mirtis vis dar lieka tuo, kas tikra. Mirtis, pasak išminčių, yra geriausias mūsų patarėjas – tik pažvelgęs į ją gali suprasti, kuriuo keliu toliau eiti.

Saulio 13-oji, nepaisant eilinės progos pasiginčyti dėl neužmirštuolės (jei simbolis per šiuos metus visuotinai neprigijo, toliau kelia susipriešinimą, gal būtų išmintinga pagaliau jo atsisakyti?) ir neišvengiamo tų dienų tragedijos ir didybės apsinešimo laiko dulkėmis ir ritualo rutina, kaskart atėjusi, mums vėl tai tyliai primena. Primena apie tikrumą. Tikrumą, kylantį iš bendrystės stovint tiesoje ir susikaupime, be baimės, kurį, atgavus Nepriklausomybę, vis labiau keitė nerimas, įtampos, susipriešinimas ir atskirtis. Tikrumą kaip pavyzdį ir siekinį to, kad visų mūsų reikalas yra svarbiau ir aukščiau mano asmeninių reikalų. Šiandien tuo jau sunku net patikėti... Bet tas tikrumo ilgesys nenurimsta, skatina dairytis ne tik aplinkui, bet ir atgal, į praėjusius metus. Ieškant ir klausiant, ko Lietuvos viešojoje erdvėje šiandien daugiau – tikrumo ar regimybių, tiesos ar melo, pastangų telktis, ar noro, į viską numojus, išsivaikščioti?

Atskaitos tašku pasirinkime chronologiją, žyminčią ne tiek kalendorinius metus, kiek simbolinius, vidinius virsmus - nuo vienos Sausio 13-osios iki kitos Sausio 13-osios. Nuo disidentės sesers Nijolės Sadūnaitės iki partizano Jono Kadžionio-Bėdos kalbų Seime, Laisvės premijos įteikimo proga. Pasakytų su panašia vidine jėga, kurios šaltinis - tas pats krikščioniškas tikėjimas, padėjęs šiems laureatams ištverti savo tamsiąsias naktis nepalūžus ir neišdavus. Švelniai, bet tvirtai apeliuojant į susirinkusiųjų ir transliaciją žiūrinčiųjų sąžinę ir moralinį jautrumą. Abu kreipiasi į Prezidentę, prašydami tik vieno - teisingumo. Teisingumo konkrečiam vaikui. Ir teisingumo visai valstybei, niekaip neapsivalančiai nuo sovietinio šleifo. Kurioje teisėsaugos sistema iki šiol lieka desovietizacijos bene labiausiai nepaliesta, uždara ir tik dar labiau konsoliduota, su retomis išimtimis ne teisingumui, o nuogai galiai tarnaujančia grupuote. Išties, atėjo į Seimą bėda ir stojo prieš visą elitą... nėr kur dabar tam dėtis. Atnešė moralinį krachą, negrabiai dangstomą apsimetimo, kad nieko neįvyko, kad jokių prašymų nebuvo. Kaip įprasta, tyliai dedant į krūmus. Juk vis tiek paslaugūs televizininkai sukarpys tas kalbas „kaip reikia“, palikdami mažiausiai aštrius išsireiškimus, o ir pačius kalbų įrašus greit užkiš kur nors toliau nuo akių... ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Grybauskaitės epochos finalas ir vaisiai. Epochos, savo veidmainyste toli perspjovusios vėlyvąjį sovietmetį, su kuriuo turi tiesioginį genetinį ryšį ir giminystę.

Šiuo tiesos ir teisingumo reikalavimu prasidėjo Moderniosios Lietuvos Šimtmečio metai. Ar jis buvo išgirstas? Kol kas ne, bet tokių balsų vis daugiau ir jie stiprėja. Prasidėjo, nors po mūsuose įprasta barokine švenčių pompastika, šurmuliu bei visur plazdančiomis vėliavomis ir buvo labai stengiamasi paslėpti, ką gi iš tiesų švenčiame. O kai kurios iliuminacijos net tyčia klaidino – lyg Lietuvai būtų tik 100 metų. Visgi, bent dalį visuomenės tai paskatino pabandyti suprasti, ant kokio moralinio ir istorinio pamato stovi ši valstybė ir palyginti dabartinę jos būklę bei pavidalą su anuometine, Jono Basanavičiaus kartos kurta vizija, idealais ir programa. Toks sugretinimas buvo labai reikalingas ir veiksmingas, lyg blaivinantis šaltas dušas.

Nuo vasario 16-osios iki lapkričio 23 d. – jubiliejinių metų kulminacijos, atidengus paminklą Jonui Basanavičiui jo gimimo dieną - stebėjome, dalyvavome, gal net patys organizavome daugybę renginių, įrėminusių šį ypatingą laiką. Telkusių ir vienijusių, neįkyriai, bet nuolat primindavusių klausimą: o kur gi yra mūsų šaknys? (šį itin svarbų klausimą mums primins ir rugsėjį apsilankęs popiežius Pranciškus), kas gi šiandien yra tauta ir nepriklausoma nacionalinė valstybė? Sąvokos, nūnai vis labiau išskystančios ir patyliukais stumiamos iš viešosios vartosenos, jau tapusios ne visai korektiškomis ar geriau nevartotinomis. Šiais laikais žodžiai, ypač tariami aukštųjų politikų lūpomis, apskritai turi savybę vis labiau išskysti, atsiskirti nuo veiksmų. Taip jau buvo. Dabartinė viešoji erdvė vis labiau primena L. Brežnevo laikus, kai nei patys valdytojai, nei jų valdomieji jau nebetikėjo tuo, kas buvo oficialiai skelbiama, bet vis tik uoliai vaidino, kad tiki. Nūdien atgimusios sovietinio fasadizmo kūrimo ir palaikymo praktikos – gražūs ir teisingi, patriotizmo kupini žodžiai prieštarauja realiems to paties, juos viešai tariančio politinio isteblišmento sprendimams, kaip, pavyzdžiui, tylus ir ciniškas JT migracijos pakto prastūmimas metų pabaigoje, visuomenei nė nespėjus susiorientuoti, kas gi vyksta. Visapersmelkianti šizofrenija. Kognityvinis disonansas. Tiek prie jos pripratome, kad lyg ir nebepastebime to vidinio skilimo, gyvenimo iškreiptų veidrodžių karalystėje, kai viena galvojama, kita sakoma, trečia daroma, ir tai, kaip ir tuomet, sovietinio sąstingio laikais, vadinama pažangiu ir sektinu dalyku.

LSSR irgi buvo leidžiama šiokia tokia, griežtai apibrėžta ir budriai kontroliuojama tautinių sentimentų raiška, bet tik tol ir tik tiek, kol netapdavo ar nebūdavo režimo palaikyta grėsme ir kliuviniu politiškai nugalinto, nutautinto, kultūriškai suniveliuoto, imperijos tikslams realizuoti visiškai pajungto sovietinio žmogaus kūrimo projektui. Nuo J. Stalino laikų įsigalėjo „socialistiniu turinio“ ir „nacionalinės formos“ kultūra. Šiandien, prie „kapitalistinio turinio“, tai „nacionalinei formai“ leidžiama reikštis šiek tiek daugiau, imituojant Kovo 11-osios Lietuvos tęstinumą. Mat Lietuva vėl lyg ir „buržuazinė nacionalistinė“, ar veikiau (kai kam net labai riebiai) „buržuazinė“. Todėl tarpukario Lietuvos Respublikos ir Sąjūdžio laikų simboliai, atmintis, įvaizdžiai įimami į nūdienį politinį diskursą, tačiau jų turinys ir prasmės po truputį išplaunami, kartais iškraipomi ar apverčiami, arba keičiami kitais, labiau „pažangiais“ ženklais, taip nuosekliai žengiant keliu, kuriame nebelieka skirties tarp laikų, kai „ir tuomet dirbome Lietuvai“ ir šiandienos, nes tų pačių veikėjų toliau uoliai triūsiama „vardan tos“. Todėl galima sakyti, kad neatsitiktinai per visą Šimtmečio šventimo pompastiką ir bruzdesį kažkur toli toli pasimetė ir pats Basanavičius, ir kiti signatarai, kas, kad ant miesto autobusų besivažinėjantys, ir mūsų pačių proseneliai bei pati jų kurta nepriklausoma, laisva, ori ir garbinga tautinė valstybė. Apie ją iš tiesų jubiliejiniais metais sužinojome labai mažai arba beveik nieko.

Taigi, švenčiame valstybę, bet vis mažiau tos vasario 16-osios ir kovo 11-osios dvasios beturime. O ir kaip švenčiame? Neminint miestus ir miestelius gausiai nusėjusių trispalvių ar trumpalaikių blizgučių, iššaudytų fejerverkų ar vienadienių akcijų, jubiliejus nepaliko nieko ilgaamžiškesnio, patvaresnio, įkvepiančio ir telkiančio. Sostinėje buvo atidengti tik keletas 1918 m. Lietuvos atmintį įprasminančių paminklų, ir tuos pačius, matyt, pavyko pastatyti tik todėl, kad buvo išvengta puikiai žinomos „demokratijos karuselės“, pražūtingai dešimtmečiams įsukusios Lukiškių aikštę ir pavertusios ją pačiame miesto centre plytinčia nupolitinta ir nuprasminta dykra, niekuo neįpareigojančia ir nieko gilesnio bei kilnesnio neprimenančia eiline ir pakaitine vartojimo ir pramogavimų vieta.

Pačią svarbiausiąją dieną – Vasario 16-tąją – po Vilnių ir kitus Lietuvos miestus blaškėsi minios, pasibaigus oficioziniams renginiams dar nenorinčios skirstytis, bet jau nebežinančios kaip būti kartu, džiaugtis, kaip iš minios vėl virsti tauta. Tai matant persekiojo keistas, gluminantis jausmas. Sąjūdis, kurio jubiliejų irgi pernai šventėme, ta saujelė inteligentų, stebuklingai sugebėjo per tokį trumpą laiką sutelkti smarkiai sovietizuotų lietuvių mases į tautą ne tik tiesos sakymo, to išsiilgto autentiško žodžio jėga, bet ir dainos galia. Per šiuos metus, deja, atpratome dainuoti, nebemokame. Net kai ir bandome, nebeišeina. Jei turėtume švietimo ministrą valstybininką, jam pirmiausia reikėtų dėti pastangas sugrąžinti į mokyklas dainą - pirmokams, juk maži vaikai natūraliai linkę niūniuoti, spontaniškai kurti daineles, - o paskui ir visiems kitiems. Teko matyti tai Gruzijoje, šalyje, kur dainuoti, viešai ar tiesiog šiaip sau, draugų būrelyje, dar ne gėda. Tai buvo nepamirštama. Dainavimas, pamažu virstantis giedojimu, palengva pakylėjančiu nuo žemės ir susirinkusius perkeliančiu į kažkokią nenusakomą, sakralią bendrystės erdvę, kurioje į neišardomą kartų grandinę su protėvių dvasiomis įsijungia nūnai gyvenančiųjų ir dar tik ateisiančiųjų balsai. Netekę gebėjimo kartu dainuoti, manding, netekome ir to autentiško savo balso, kurio taip reikia šiandien, matant tiek absurdo ir neteisybės. Braliukai latviai dar išsaugojo tokį dainavimą, gal reikėtų pasimokyti iš jų?

Šiandien mūsų valstybė kitokia, mažai ką bendro beturinti su pirmąja Respublika. Paradoksalu, jos darosi vis daugiau. Bet ne tos ir ne ten, kur išties reikėtų. Metų pradžioje, šiek tiek pakilus uždangai, per vadinamąjį „tulpių skandalą“, netikėtai pasimatė iki šiol tik nujaučiami neformalūs, nekonstituciniai, neteisiniai, pasirodo, pakankamai intymūs aukščiausios valdžios ir stambiojo kapitalo santykiai. Trumpam buvo atskleistas šių grupių sisteminis suaugimas, atspindintis ne deklaruojamus demokratinio valdymo principus, bet gilų ir visapersmelkiantį oligarchinio modelio įsišaknijimą. Tačiau, kaip ir ankstesnieji, šis skandalas greit užsimiršo ar veikiau buvo sąmoningai numarintas ir, kaip įprasta, užgožtas kitų vienadienių sensacijų triukšmo, tad blizgantis aukštųjų politikų įvaizdžio fasadas ir reitingai žymiau nenukentėjo. Tačiau visgi aiškiai pamatėme, kad stambiausioms politinėms partijoms, iki šiol sumaniai besidangsčiusioms ideologine ir vertybine įvairove, jau nebepavyksta nuslėpti fakto, kad visos jos tarnauja ne juos išrinkusiųjų, bet stambiojo verslo interesams ir iš esmės išpažįsta vienintelę - neoliberalią – doktriną bei vertybes, tad visas jas galima būtų laikyti savotišku sovietinės „epochos garbės ir sąžinės“ analogu šiandien. 

Ką bendro su socialdemokratija ir dirbančiųjų interesų gynimu turi stambiojo kapitalo statytiniai ir interesų atstovai „kairieji“, arba kraštutinę genderistinę dienotvarkę stumiantys „konservatoriai“? O ir „valstiečiai“, gavę valdžią, nes rinkėjai patikėjo jų pažadais, atspindinčiais dešimtmečiais politinio elito pabrėžtinai ignoruotus visuomenės daugumos siekius bei lūkesčius, argi nesuskubo pasekti mūsų politinės kultūros tradicijomis ir dažniausiai daryti priešingai šiems pažadams? Vietoj gamtosaugos - še jums plynas saugomų teritorijų miškų kirtimas, vietoj žadėto lietuvių kalbos puoselėjimo – jos stūmimas į viešosios vartosenos pakraščius, vietoj kultūros stiprinimo – jos atviras suprekinimas ir suišteklinimas, ką savo biurokratine naujakalbe persmelktoje 2019-2030 m. Kultūros strategijoje paskutinėmis ministeriavimo dienomis paskelbs atleidžiamoji kultūros ministrė.

Tokiu būdu vyksta neolioberaliosios logikos skatinamas tylus pačios „valstybės“ sąvokos išplovimas. Viešosios gėrybės ir paslaugos patyliukais, „iš vidaus“ privatizuojamos, sukuriant mišrius, viešai/privačius darinius medicinoje, švietime, socialinėje rūpyboje ir t.t., tuo tarpu, kai vis labiau krenta „įprastų“ viešųjų paslaugų kokybė ir menksta jų prieinamumas. O valstybės institucijos, atvirai įtraukiamos į šiuos procesus, savo įgaliojimus ir teises pasitelkia ne tam, kad padėtų bėdon pakliuvusiems piliečiams, bet kad juos vis labiau kontroliuotų, baustų ar net persekiotų, ką ryškiausiai atskleidė vadinamoji „vaikų atiminėjimo“ istorija.

Tačiau šiandien jau net elitas pastebėjo ir pradėjo tyliai pripažinti, kokiu mastu Lietuvą nuniokojo čia prasisukęs neoliberalizmo viesulas, ištuštinęs kaimus, miestelius ar net miestus, pavertęs negyvenamais plotais ištisas teritorijas. Tačiau vaistai, jo siūlomi šiai problemai spręsti, aklai neigiant pačios ligos šaknį, panašu, tik dar labiau pablogins ligonio būklę. Turiu omenyje tokį vaistą kaip „optimizacija“, kurio receptą visiems ir viskam puolė išrašinėti dabartinė vyriausybė. Pamiršusi, kad optimizacija, mūsuose iš tiesų reiškianti ne geriausio sprendimo paiešką, o karpymą, kapojimą, naikinimą (nebus ir nebekels rūpesčių...), nuosekliai ir logiškai šiuo keliu einančią valstybę galiausiai turėtų atvesti prie... susilikvidavimo.

Neoliberalioje valstybėje, kurios pamatine ideologija tampa žūtbūtinis ir nieko nebojantis pinigų kaupimo siekis, nenuostabu, kad anksčiau ar vėliau parduoti tinkamais ištekliais taps tai, kas tūkstantmečiais laikyta esant anapus komercinės sferos. Todėl, palietus šiuos pamatinius, instinktų lygmenyje jaučiamus dalykus – teisę į saugią, sveiką ir ekologiškai įvairią gamtinę aplinką, teisę į šeimos privatumą, teisę į kokybišką mokymą ir kultūrą – visuomenė pagaliau sukilo. 2018-ieji metai pasižymėjo išaugusiu spontaniškų socialinių protestų skaičiumi. Jie, nors ir kol kas negausūs, oficiozinės žiniasklaidos ignoruojami ar atvirai šmeižiami, pravardžiuojant „isteriniais judėjimais“, daug kam leido ne tik pagaliau pradėti telktis į būtinosios ginties bendruomenes, bet ir atvėrė akis, kokiame dezinformacijos ir atvirų manipuliacijų liūne murkdosi mūsų informacinė erdvė. 

Tačiau pamačius, kad šių balsų įprastinėmis priemonėmis nuslopinti jau nebepavyks, buvo griebtasi kitų metodų – protestų perėmimo. Tokiu bandymu galima laikyti propagandisto A. Tapino organizuotas akcijas valstiečiams versti, prisidengus politinio skaidrumo siekiu ar streikuojančių mokytojų teisėtų reikalavimų palaikymu, kuris patyrė fiasko, ir, jam pačiam netikėtai, visgi daugumai padėjo pradėti skirti pelus nuo grūdų, o pilietinį pasipriešinimą - nuo bandymo pasinaudoti augančiu nepasitenkinimu protestuotojus gudriai įveliant į vienadienes politines intrigas ir žaidimus. Išties, stebint tai, kas kasdien vyksta Seime, kartais išties sunku atsikratyti įspūdžio, kad mums transliuoja vaizdą iš tautos atstovybės, o ne iš smėlio dėžės, kurioje kepurnėjasi ir viens kitą kastuvėliais tvatina peraugę kostiumuoti darželinukai...

Belieka tikėtis, kad nūnai bundantis visuomenės politinis sąmoningumas padės jai toliau siekti realių sociopolitinių permainų kaupiant ir tobulinant protesto kultūros įgūdžius ir atmetant tas nepasitenkinimo raiškos formas, kurios nepasiteisino, buvo neefektyvios arba valdančiųjų grupių sumaniai neutralizuotos. Tai bus labai svarbu šiais net keleto reikšmingų rinkimų metais. Kai atsiveria reta proga atmesti per pastarąjį dešimtmetį susiformavusios pokolonijinės, imperinio „centro“ statytinių servilistinius papročius bei tradicijas atgaivinusios neonomenklatūrinės „Grybauskaitės epochos“ politinę kultūrą, mus apgailėtinai nubloškusią atgal į kvasisovietinę sistemą. Sugrįžti prie nerealizuotų Kovo 11-osios vertybių bei siekių.


Susiję

Rasa Čepaitienė 7355989095807154946

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-01-17 16:35

    Teisingas straipsnis, nieko nepridursi, malonumo mankurtai dunda į pakalnę, tas procesas jau nesustabdomas, sustos kada atsitrenks, jei į kietą kliūtį suduš, ne į kietą, išsilakstys.

    AtsakytiPanaikinti
  2. "Išties, stebint tai, kas kasdien vyksta Seime, kartais išties sunku atsikratyti įspūdžio, kad mums transliuoja vaizdą iš tautos atstovybės, o ne iš smėlio dėžės, kurioje kepurnėjasi ir viens kitą kastuvėliais tvatina peraugę kostiumuoti darželinukai..." - o neturėtų būti "[...] sunku atsikratyti įspūdžio, kad mums transliuoja vaizdą ne iš tautos atstovybės, o iš smėlio dėžės [...]"?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item