Ramūnas Aušrotas. Ar reikalinga atsakomybė už žinomai melagingą pranešimą apie vaiko teisių pažeidimą?

bernardinai.lt nuotr. laisvavisuomene.lt Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2018 m. ...

bernardinai.lt nuotr.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Vaiko teisių apsaugos tarnyba gavo 12 305 pranešimus apie vaiko teisių pažeidimus. Iš jų 2414 atvejų, t. y. kas penktas (19,6 proc.) pranešimas nepasitvirtino. Tai reiškia, kad pareigūnai eikvojo savo laiką ir valstybės lėšas nagrinėdami pranešimus, kurie buvo nepagrįsti, klaidingi ar net akivaizdžiai melagingi. Iš kitos pusės, tai taip pat reiškia, kad maždaug du tūkstančiai šeimų ir jų vaikų be reikalo patyrė nerimą, o gali net ir išgąstį sulaukę nekviestų svečių. Juk pareigūnų vizitas į namus – tai ne automobilio sustabdymas gatvėje.

Kas lėmė šį pranešimų bumą? Baimė dėl skriaudžiamų vaikų? Kas sąlygojo piktnaudžiavimo šia teise kultūrą? Sovietmečiu suformuotas įprotis skųsti? Lietuviškam charakteriui būdingas kerštingumas? O gal tai sovietinės okupacijos padarytos traumos rezultatas?

Yra ir teisėkūrinė priežastis, kurio šaknys, dabartiniame Vaiko teisių apsaugos įstatyme numatyta visuotinė pareiga pranešti apie visus vaiko teisių pažeidimus. Naujai priimto Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo redakcija nustatė visuotinę pareigą pranešti policijai arba Tarnybai apie kiekvieną vaiko teisių pažeidimą (35 straipsnis). Nustatant tokią tvarką buvo argumentuojama, kad toks teisinis reguliavimas yra reikalingas prevencine prasme, kaip priemonė apsisaugoti nuo atvejų, kai dėl aplinkinių abejingumo vaikas šeimoje yra sunkiai sužalojamas ar miršta.

Įstatymas išvardino platų, bet ne baigtinį, vaiko teisių katalogą. Tačiau jis nepateikė sąvokos „vaiko teisių pažeidimas“ apibrėžimo ir neišaiškino jos turinio. Todėl vaiko teisių pažeidimu, apie kurį įstatymas imperatyviai įpareigoja informuoti institucijas, potencialiai galėjo būti laikoma bet kas, kas subjektyvia vertintojo nuomone neatitinka jo asmeninio įsivaizdavimo apie tai, kaip dera auklėti vaikus. Dėl šios priežasties tiek vaiko drausminimas, tiek atsisakymas tenkinti jo subjektyvius poreikius ar jų ribojimas, galėjo būti traktuojamas kaip vaiko teisių pažeidimas, būti anoniminio skundo objektu ir susilaukti neproporcingo ir perteklinio valstybės institucijų kišimosi į privatų šeimos gyvenimą.

Tai, kad vaiko teisų pažeidimu yra laikomas labai platus ir neapibrėžtas spektras įvairiausių atvejų, patvirtina Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenų apie galimus nesmurtinius vaiko teisių pažeidimus statistinis klasifikatorius, kuris vaiko teisių pažeidimus rūšiuoja į įvairias kategorijas. Ministerijos duomenimis, nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2018 m. nesmurtiniu būdu galimai buvo pažeistos 8636 vaikų teisės. Įdomu tai, kad daugiausia (51 proc. atvejų) buvo pažeista vaiko teisė į tinkamas gyvenimo sąlygas (4400  vaikams iš 8636). Tinkamų gyvenimo sąlygų nesudarymas gali reikšti tas situacijas, kai tėvai nesirūpina vaikais, bet gali reikšti ir vaiko teisų neužtikrinimą ar nepakankamą užtikrinimą dėl objektyvių priežasčių (pvz. dėl per mažo šeimos gyvenamo ploto nulemto ekonominių tėvų galimybių). Klausimas, ar tokiu atveju dera sarmatinti tėvus? Ir ar reikia apie juos raportuoti, kaip padarė viena gydytoja, aplankiusi naujagimį mažame butelyje, kuriame gyveno šeima su penkiais vaikais?

Kita vertus, yra normalu, kad piliečiai turi pranešti apie ketinamą daryti, daromą ar jau padarytą nusikaltimą. Ne tik vaikų, bet ir kiekvieno piliečio atžvilgiu. Tačiau ne kiekvienas vaiko teisių pažeidimas yra nusikaltimas. Toli gražu ne kiekvienas vaiko teisių pažeidimas nusipelno nusikaltimo tyrimui taikomo procedūrinio nagrinėjimo ir su tuo susijusios gilios intervencijos į šeimos gyvenimą.

Iki tol galiojusi Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos tvarka numatė pareigą Vaiko teisių apsaugos tarnybai pranešti tik apie ypatingus atvejus, kai vaikui kildavo realus pavojus jo sveikatai ar gyvybei, kai jis patirdavo smurtą, kai būdavo pagrindas manyti ir (ar) reikėdavo įvertinti, kad vaiko atžvilgiu yra padaryta nusikalstama veika.

Visi kiti vaiko teisių pažeidimai buvo nagrinėjami lokaliu lygmeniu mokykloje, socialinėje įstaigoje, šeimoje su socialinio darbuotojo ir psichologo pagalba, dirbant su šeima, padedant jai, ieškant geriausio sprendimo, ir be protingo pagrindo neįjungiant policinio Vaiko teisių apsaugos tarnybos aparato, dėl kurio mes turime ne vieną nepagrįsto vaiko atskyrimo nuo šeimos atvejį ir pašlijusį pasitikėjimą valstybinių institucijų gebėjimu apsaugoti šeimos ir vaiko interesus.

Ar reikalinga atsakomybė už žinomai melagingą pranešimą apie vaiko teisių pažeidimą?

Baudžiamojo kodekso 236 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą. Analogiškos normos, numatančios administracines atsakomybes už melagingą pranešimą apie vaiko teisių pažeidimą nėra. Administracinių nusižengimų kodekso (ANK) 489 straipsnis numato, jog asmenims yra taikoma administracinė atsakomybė už melagingą pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje ar piktnaudžiavimas smurtą patyrusio asmens teisėmis. ANK 75 straipsnis, numato sankciją tik už melagingos informacijos apie be tėvų globos likusius nepilnamečius, taip pat apie būtinumą ginti jų teises ir interesus nesuteikimą, bet ne už melagingą vaiko teisių pranešimą apskritai.

Jei panagrinėsime statistiką apie informacijos apie galimus vaiko teisių pažeidimus gavimo šaltinius, pamatysime, kad nepasitvirtinusių pranešimų apie vaiko teisių pažeidimus daugiausiai yra tais atvejais, kai yra anoniminis skundas (iš 531 skundo nepasitvirtino 223 arba 42 proc. atvejų) arba kai apie galimą vaiko teisių pažeidimą praneša kaimynai (iš 230 arba 113 arba 49 proc. atvejų).

Palyginimui, kai apie vaiko teisių pažeidimą praneša krizių centras nepasitvirtinusių pranešimų apie vaiko teisių pažeidimą yra 2,7 proc. atvejų (1 iš 36), kai atvejo vadybininkas, 4,3 proc. atvejų (10 iš 233), kai socialinių paslaugų centras 9,9 (56 iš 565), kai globos centras 10,8 (8 iš 74), kai ugdymo įstaiga 20,4 (80 iš 392), kai sveikatos priežiūros įstaiga – 31 proc. atvejų (154 iš 491) .

Kitaip tariant, kalbant apie nepasitvirtinusius pranešimus apie vaiko teisių pranešimus yra akivaizdus skirtumas tarp privačių asmenų padarytų pranešimų ir institucijų padarytų pranešimų. Atsakomybė už melagingą pranešimą apie vaiko teisių pažeidimą būtent ir numatyta fiziniams asmenims, piktnaudžiaujantiems teise iškviesti vaiko teisių apsaugos tarnybą, žinant, kad jos pagalba nereikalinga (Administracinių nusižengimų kodekso (ANK 493 straipsnis).

Nors statistikos, kurie iš nepasitvirtinusių pranešimų apie vaiko teisių pažeidimus yra melagingi, nėra, logiška manyti, kad kuo didesnis nepasitvirtinusių pranešimų skaičius, tuo didesnė melagingų pranešimų skaičiaus tikimybė.

Teigiama, kad atsakomybės už melagingus pranešimus nustatymas atbaidys ir pagrįstus pranešimus, ir dėl to kai kurie vaikai nebus apsaugoti nuo smurto ir kitų pavojų. Bet ir dabar yra numatyta atsakomybė už melagingą policijos ar priešgaisrinės apsaugos tarnybos iškvietimą, tačiau  tai nekliudo žmonėms, esant pagrindui, jas iškviesti. Ir kol kas neteko girdėti apie asmenis, kurie būtų nubausti dėl to, kad sąžiningai suklydo. Nėra protingo pagrindo manyti, kad klaidingo vaiko teisių apsaugos institucijos specialisto iškvietimo atveju būtų elgiamasi kitaip.

Aišku, geriausia būtų, jei išgirdę už sienos rėkiant vaiką, neskubėtumėte kelti ragelio, bet nueitumėte iki kaimyno ir įsitikintumėte, ar viskas gerai. Gal net pasiūlytumėte savo pagalbą ar patarimą. Taip verkiantis vaikas taps gera proga užmegzti kaimyniškus santykius, o ne konfrontuoti.

Susiję

Šeimos politika 6584830552304384570

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-01-30 14:17

    Aksioma atsakomybė turi egzistuot, kokioje formoje, tai diskusijų klausimas, be atsakomybės įsivyraus chaosas,ir jis jau matosi.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item