R. Čepaitienė, A. Krupavičius, V. Rubavičius. Per slenkstį su šimtmečio našta

P. Lileikio nuotr. Arvydas Praninskas | „Valstiečių laikraštis“ | 2018 m. gruodžio 31 d. Už pečių palikome dar vienus metus. Kokie ...

P. Lileikio nuotr.
Arvydas Praninskas | „Valstiečių laikraštis“ | 2018 m. gruodžio 31 d.

Už pečių palikome dar vienus metus. Kokie jie buvo Lietuvos gyvenime, susidedančiame iš mūsų visų džiaugsmų ir rūpesčių?

Į priekį ar atgal?

Artėdamas prie Naujųjų slenksčio dažnas mintyse atsigręžia į 2018-aisiais nueitą kelią, dar kartą bando pasverti sėkmes ir nesėkmes, prisiminti, kas buvo gera, ir pasistengti išmesti iš galvos tai, dėl ko šiais metais buvo labiausiai sielvartauta. Juk artėjantys 2019-ieji žadina naujas viltis, kelia naujus lūkesčius. Lygiai prieš metus taip atrodė ir pasitinkant 2018-uosius, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metus. Kad ir kaip norėtųsi ramesnę tarpušvenčio valandėlę neskubant įvertinti dar vienus nugyventus metus, tai padaryti kartais būna keblu, nes nesuklydus atskirti sėkmę nuo nesėkmės pavyksta tik sukaupusiems didelę gyvenimo patirtį. Juk tai, kas iš pradžių atrodė kaip nesėkmė, vėliau galbūt pražydo laimės žiedais, o išgyventas didelis džiaugsmas, žiūrėk, netikėtai susigėrė tarsi į smėlį, palikęs tik maudžiantį tuštumos jausmą.

Taigi, jei kartais būna nelengva parašyti pažymį dar vieniems savo paties gyvenimo metams, ką jau kalbėti apie visos Lietuvos nugyventų metų įvertinimą? Geri jie buvo ar nelabai? Sėkmingi ar ne visai? Pajudėjome bent kiek gerovės valstybės kūrimo keliu ar tūpčiojome vietoje? O gal vilkomės į priešingą pusę? Pasvarstyti apie tai, su kokia besibaigiančių metų patirties našta pasitinkame naują kelio atkarpą, paprašėme pašnekovų, kuriems būtų sunku prikišti trumparegystę žvelgiant į valstybės gyvenimo įvykius ir reiškinius.

Nepateisinti lūkesčiai

Politologo Algio Krupavičius, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, teigimu, vienas iš svarbiausių šių metų įvykių buvo Lietuvos Respublikos šimtmečio minėjimas. Pasak jo, turbūt šimtmetis buvo ta priežastis, kad turėjome daug optimistinių lūkesčių ir vilčių. „Dabar, kai artėjame prie metų pabaigos, tradiciniame optimisto ir pesimisto ginče dėl to, ar iki pusės vandens pripilta stiklinė yra pusiau pilna, ar pusiau tuščia, asmeniškai rinkčiausi pusiau tuščios stiklinės variantą. Tai reiškia, kad daugiau lūkesčių neišsipildė, nei išsipildė“, – sakė politologas.

A.Krupavičius 2018-uosius vadina nepateisintų lūkesčių metais. Pirmiausia, pasak jo, vilčių nepateisino valdantieji: valdančioji dauguma atsidūrė prie parlamentinės mažumos slenksčio, kartkartėmis, skirtingų balsavimų metu – ir už jo. Palyginti su 2017-aisiais, valdančiųjų populiarumas gerokai sumažėjo, kol kas sunkiai sekasi tą populiarumo nuosmukį suvaldyti. „Lietuva aiškiai išgyvena partijų krizę. Ryškiausi du jos požymiai: socialdemokratų skilimas ir besitęsianti Liberalų sąjūdžio krizė, kuri pirmiausia yra susijusi su buvusių jos politikų neskaidriais ryšiais su verslo pasauliu. Per šiuos metus pasitikėjimas politinėmis partijomis nė trupučio nepadidėjo, jis pasiekė dugną, iš kurio pakilti nėra jokių prošvaisčių“, – sakė pašnekovas.

Kitas krizės požymis, pasak A.Krupavičiaus, yra verslininkų ir politikų santykių pelkė. Pirmiausia esą tai akivaizdžiai buvo matyti per parlamentinį tyrimą dėl politikų ir verslo santykių. Teismą jau pasiekė ir „MG Baltic“ bei liberalų santykių byla. „Tačiau artėjant metų pabaigai ėmė aiškėti, kad vienus oligarchus, matyt, keičia kiti. Pokyčių, apie kuriuos buvo galima galvoti, kai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas pabaigė tyrimą dėl neteisėto poveikio politikams, neįvyko. Gyvename pagal žinomą posakį: „Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas!“, – pridūrė politologas.

Kapanojimasis pelkėje

A.Krupavičius paminėjo ir dar vieną šių metų valstybės gyvenimo ypatybę – chaosą ir anarchiją priimant valdžiai sprendimus. „Matome daug sričių, kuriose vykdomos pseudoreformos. Jų rezultatai yra neaiškūs, bendruomenės supriešintos, apskritai dalies reformų reikalingumas kelia abejonių. Kalbu ir apie švietimo reformą, iš dalies ir apie urėdijų, kur bepažiūrėtume, pamatytume, kad chaoso ir anarchijos apimtys valdžios sprendimuose tik didėja. Nors viltys ir lūkesčiai buvo visiškai priešingi“, – sakė pašnekovas.

Jo teigimu, „valstiečiai“ ir žalieji į 2016 m. Seimo rinkimus ėjo su politikos išskaidrinimo šūkiais, tačiau realybė pasirodė esanti kitokia: jau priimti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimai dėl netinkamo viešųjų ir privačių interesų derinimo penkių ministrų atžvilgiu. Iki metų pabaigos jų gali būti ir daugiau. „Matyt, Lietuva neturėjo tokios Vyriausybės savo istorijoje, kai per labai trumpą laiką bent penkiems (o gal ir septyniems) ministrams būtų paskelbti verdiktai dėl privačių ir viešųjų interesų derinimo valstybės tarnyboje pažeidimo. Tai irgi rodo dabartinės Vyriausybės veiklos problemas, skaidrumo ir sąžiningumo trūkumą. Pagaliau pats ministras pirmininkas Vyriausiojoje tarnybinės etikos komisijoje buvo svarstomas, bet jam pavyko sulaukti teigiamo sprendimo. Vis dėlto jis kelia nemenkų abejonių“, – svarstė politologas.

„Jei reikėtų glaustai apibūdinti šiuos metus, sakyčiau, kad tai buvo kapanojimosi politinėje, socialinėje ir ekonominėje pelkėje metai. Nors jie prasidėjo su nemenkais lūkesčiais – tai buvo valstybingumo atkūrimo šimtmečio metai, be to, valdžioje buvo gana nauja Seimo dauguma, bet rezultatai tikrai nedžiugina“, – apibendrino A.Krupavičius.

Nematyti pastangų keistis

„Liūdnoki šie metai. Tikėjausi tautinio, valstybinio pakilimo, tačiau visas šimtmečio šventės organizavimas ir jos eiga parodė, kad mes valstybingumo menkai beturime, mūsų politinis elitas nelinkęs puoselėti nacionalinių interesų, tautinių vertybių“, – taip savo mintis apie 2018-ųjų vertinimą pradėjo rikiuoti filosofas, rašytojas, politikos apžvalgininkas Vytautas Rubavičius.

Anot jo, šiais metais toliau ėjome savinaikos keliu, nors kai kurie aukščiausio lygio veikėjai pateikė pareiškimų, kad reikėtų vienaip ar kitaip tvarkytis su emigracija. Tauta toliau mažėja, visuomenė menksta, o valstybinių galių vis mažiau. Realių pastangų ką nors pakeisti nematyti. Nematyti jokių programų, net ir normalios diskusijos apie mūsų savinaikos tendencijas taip pat niekur neįžvelgsi. „Nerimą keliantis dalykas – išryškėjęs pagrindinių mūsų žiniasklaidos priemonių manipuliacinis poveikis visuomenės sąmonei“, – sakė V.Rubavičius.

Pasak jo, matome, kaip nukalbami visuomenei reikšmingi dalykai, kaip savo pilietinį susirūpinimą dėl valstybės, šeimos likimo, pasaulinio migracijos pakto reiškiančios visuomenės grupės yra ignoruojamos ar menkinamos, vaizduojamos kaip nesusipratėliai, kaip minios nuomonės reiškėjai, nelabai pažangūs žmonės.

„Nežinau, kas jau begali tikėtis visuomenės sanglaudos. Socialinė atskirtis didėja, turtingųjų sluoksnis jau atsiskyrė nuo likusios Lietuvos. Bendros valstybės raidos politikos, jos ateities vaizdo niekas nesiruošia kurti. Iš šiemet džiugesnių dalykų minėtinas paminklo Jonui Basanavičiui Vilniuje atidarymas. Bet, kaip ir anksčiau, vis dar bijome prezidento Antano Smetonos, baiminamės statyti jam paminklą sostinėje, nes lenkai dėl to gali įsižeisti, o ir pati Smetonos figūra yra labai nepatogi dabartiniams mūsų valdantiesiems. Jo darbai, kūryba, intelektas rodytų, koks siaurakaktiškas, menkai išsilavinęs yra dabartinis mūsų politinis elitas. Iš džiugesnių dalykų paminėčiau ir Arvydo Juozaičio kandidatavimą prezidento rinkimuose. Su juo veriasi galimybės išties kalbėti apie tautai, visuomenei ir valstybei svarbiausius dalykus, apie tragišką visuomenės šiuolaikinę būseną, realiai gvildenti mūsų išgyvenamas ir artimiausioje ateityje mūsų laukiančias problemas“, – sakė V.Rubavičius.

Šizofreniška būsena

Pasak Rasos Čepaitienės, profesorės, Lietuvos istorijos instituto vyresniosios mokslo darbuotojos, ieškant žodžio, kuriuo būtų galima trumpai apibūdinti šiuos metus, į galvą vis ateidavo šizofrenijos būsenos apibūdinimas.

„Ką turiu mintyje? Viena vertus, išgyvenome ypatingus metus, tarpukario Lietuvos Respublikos atminties metus. Buvo labai daug simbolinių įvykių, sutelkusių tautą, – galima prisiminti ir Vasario 16-ąją, ir Kovo 11-ąją, ir Dainų šventę, ir valstybines partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuves, susiejusias partizanus ir su tarpukariu, ir su mumis, ir Vilniuje atidengtą paminklą Jonui Basanavičiui, ir Lietuvos kariuomenės 100-mečio paminėjimą kariniu paradu sostinėje. Buvo daug reikšmingų datų, susijusių su Lietuvos valstybingumu ir tautiškumu. Šiuo požiūriu besibaigiančių metų prisiminimai yra labai šviesūs ir gražūs, bet, kita vertus, atsigręžę į šiuos metus matome ir didžiules, smarkiai prasiveržusias įtampas visuomenėje, kurios daug metų buvo slopinamos. Ir dėl miškų kirtimo, ir dėl vaikų atiminėjimo iš šeimų, ir dėl mokytojų streikų. Tai dalykai, kurie labai smarkiai kerta per tikėjimą valstybės ir tautos ateitimi“, – teigė pašnekovė.

Anot R.Čepaitienės, pakilus valstybės šimtmečio šventimas ir tokios skausmingos visuomenei problemos sukuria šizofrenišką susidvejinimo būseną. Esą klausome politikų kalbų apie meilę tėvynei, tautiškumą, o jie patys jau yra apsisprendę pasirašyti tarptautinį susitarimą dėl nekontroliuojamos migracijos į Lietuvą, kuris reikštų galutinį tautos sunaikinimą.

„Švenčiame valstybingumo jubiliejų, tautinį susitelkimą, tačiau kiek tos valstybės iš tiesų yra dabar? Jei valdžia kovoja su mokytojais, nenori jų girdėti, nenori jų suprasti? Jei nenori matyti, kad plynai kertami miškai? Jei nenori suprasti tėvų, susirūpinusių dėl savo vaikų, kuriuos valstybės vardu atiminėja valstybės tarnybos? Jei valstybė eina prieš žmones, prieš visuomenę? Tai labai paradoksali, šizofreniško susidvejinimo būsena. Tada galima paklausti, ar ši valstybė išvis dar yra mūsų? Tie išoriniai, fasadiniai šventimai, gražūs žodžiai gal tik pridengia visiškai kitą vaizdą – gyvename svetimųjų užimtoje, kolonizuotoje valstybėje“, – teigė profesorė.

Dvi Lietuvos

Pasak R.Čepaitienės, esminė problema ta, kad egzistuoja dvi Lietuvos. „Dažnai tą suprantame kaip socialinį suskirstymą į elitą ir runkelius, bet galima kalbėti ir kita prasme. Dabartyje gyvena ir tarpukario Lietuva, nepriklausoma Respublika, ir ta tarybinė Lietuva, valdoma okupantų ir jų kolaborantų. Jos abi tebėra, ir vieni tebegyvena toje tarybinėje Lietuvoje, atėję iš jos su savo politiniu bagažu, nomenklatūriniu kapitalu. Jie ir toliau valdo, kolaboruoja, tik jau su kitais. Metropolijos centras jau nebe Maskva, o Briuselis, bet nuolankaus pavaldumo instinktai išlikę. Jie moka mikliai lankstytis, uoliai vykdo, kas tik liepiama, moka skaityti iš lūpų, ko didieji ponai nori. Vėl matome tą šizofrenišką susikirtimą tarp dviejų Lietuvų, ir tai yra nuo XX amžiaus tebesitęsianti mūsų tragedija. Iš esmės ta tarybinė Lietuva vis dar nugali, ji vis dar valdo“, – sakė pašnekovė.

R.Čepaitienės teigimu, šiandien, vis labiau artėjant prezidento rinkimams, žmonės viltis dėl būsimų pokyčių valstybėje sieja su nauju prezidentu. Tačiau esą ir čia matome dviejų Lietuvų strategiją: tarybinė Lietuva mums jau nurodė, kas turėtų būti prezidentu, nupaišė visus reitingus, padėjo visiems ant lėkštutės – rinkite! O bandymas ieškoti alternatyvos yra ne toks paprastas.


Susiję

Vytautas Rubavičius 6385191609526071232

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-01-06 17:19

    Teisingai parašyta, chaosas tik didėja, viena neaišku ar jis planuotas, ar atsitiktinis, jei planuotas, tai pilkieji kardinolai tikrai savo baigia pasiekt, apmaudu kad jiems uoliai tarnauja naudingi idiotai, jei neplanuotas, tada dar liūdniau, negalime atsikelti iš savo pačių sukelto chaoso.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item