Kun. Charles Pope. 10 kultūrinių nuostatų, su kuriomis susiduria nūdienos apaštalas (I)

fsspx.lt Krikščionims, kurie vis dar mėgina skelbti Evangeliją, svarbu suvokti, kokiomis prielaidomis remiasi jų pašnekovai. Deja, ši...


Krikščionims, kurie vis dar mėgina skelbti Evangeliją, svarbu suvokti, kokiomis prielaidomis remiasi jų pašnekovai. Deja, šiandien mūsų kultūrą apnuodijo daugybė klaidingų nuostatų bei pasaulėžiūrų, jos mūsų darbą padaro kur kas sunkesnį.

Tačiau sunku nereiškia neįmanoma. Naudinga įsigilinti į aplinkinių žmonių pažiūras – ne tam, kad joms pasiduotume ar pultume į neviltį, o tam, kad galėtume veiksmingiau perteikti jiems savo žinią ir priversti juos susimąstyti, ar jų požiūris iš tiesų teisingas. Tiesą sakant, daugelis žmonių savo idėjų laikosi nesąmoningai. Iš to kyla išankstinis neracionalus nusistatymas kai kuriais religijos klausimais. Šių idėjų iškėlimas į sąmonės šviesą gali suveikti kaip vaistai, padėsiantys mums pašalinti piktžoles, trukdančias sudygti tiesos sėklai.

Toliau išvardysiu 10 šiuolaikinių nuostatų. Mėginsiu ne tiek jas išanalizuoti filosofiškai, kiek aprašyti jas kaip psichologinį reiškinį.

1. SEKULIARIZMAS (arba pasaulietiškumas). Ši sąvoka kilusi iš lotynų kalbos žodžio „saeculum“, kuris verčiamas kaip „pasaulis“, bet gali reikšti ir laiko dvasią ar amžių. Sekuliarizmas yra perdėtas rūpestis šio pasaulio dalykais ir mūsų gyvenamu laikotarpiu, užmirštant amžinąsias vertybes ir Dievo karalystę.

Sekuliarizmas dažnai pasireiškia ne vien išskirtiniu dėmesiu šiam pasauliui, bet ir atviru priešiškumu dalykams, nepriklausantiems „saeculum“ (mūsų pasauliui ar amžiui). Pasaulietiški žmonės atmeta dvasinius dalykus kaip nesvarbius, iliuziškus, trukdančius siekti pažangos ir sėjančius nesantaiką bei susiskaldymą. Sekuliarizmas yra nuostata, reikalaujanti visą dėmesį skirti pasauliui ir jo reikalams.

Sekuliarizmui pasidavę krikščionys linksta pasaulio pažiūras ir prioritetus iškelti virš savo tikėjimo. Jie daug labiau domisi politika nei tikėjimo tiesomis. Jų tikėjimas tampa pavaldus jų politinėms pažiūroms ir paklusniai jas seka. Iš tiesų turėtų būti atvirkščiai – politinės pažiūros turi būti pajungtos tikėjimui. Evangelijos tiesos turi vadovauti mūsų pasaulėžiūrai ir formuoti mūsų nuomonę. Į viską reikia žvelgti apreikšto tikėjimo šviesoje. Sekuliarizmas šią tvarką apverčia reikalaudamas, kad tikėjimas nevaidintų reikšmingo vaidmens mūsų gyvenime.

Sekuliarizmas taip pat reikalauja, kad tikėjimas pasitrauktų, jeigu kliudo mums pasiekti kokius nors pasaulietinius tikslus. Jeigu jis stoja skersai kelio mūsų karjerai, ką dažniausiai aukojame? Jeigu jis draudžia mums elgtis taip, kaip užsimanome ar kaip mus skatina pasaulis, kas dažniausiai nugali? Pasaulio dvasia tikėjimo tiesas laiko nerealistiškomis, neprotingomis, trukdančiomis „normaliai“ gyventi. Ji reikalauja iš krikščionių, kad šie eitų su ja į kompromisą arba apskritai atsisakytų tikėjimo.

Nenuostabu, kad sekuliarizmas reikalauja „suprivatinti“ tikėjimą. Tikėjimo tiesoms ir vertybėms esą neturėtų būti vietos viešojoje erdvėje. Jei tai skelbė Karlas Marxas, viskas puiku, bet jei tai yra ištaręs Jėzus Kristus – na ne, to nereikėtų sakyti garsiai. Bet kuri ideologija, bet kuri interesų grupė gali reikalauti vietos viešojoje erdvėje, valstybinėse mokyklose, pagrindinėje žiniasklaidoje. Tačiau katalikų tikėjimui vietos nėra. Dievas turi pasitraukti. Sekuliarizmas savo „gryniausia“ forma reikalauja pasaulio, kuris būtų visiškai laisvas nuo Dievo. Mūsų Viešpats įspėjo, kad pasaulis nekęs mūsų taip, kaip nekentė Jo. Ši tiesa darosi vis akivaizdesnė sekuliarizmui tampant pagrindine šiuolaikinio pasaulio nuostata.

Iškelti pasaulį į pirmą vietą ir leisti jam apspręsti mūsų tikėjimą yra lyg sėsti į skęstantį laivą, kuriame nėra gelbėjimosi valčių. Mūsų pasaulietinė veikla yra tarsi kėdžių perstatinėjimas „Titanike“. Jeigu be pasaulio mums daugiau nieko svarbaus nėra, tuomet mes esame labiausiai apgailėtini iš žmonių, nes viskas, ką vertiname, yra pasmerkta pražūčiai ir pamažu nyksta iš akių.

2. MATERIALIZMAS. Daugelis materializmu laiko troškimą turėti kuo daugiau materialių daiktų. Tai tiesa, bet tikroji materializmo klaida slypi kur kas giliau. Jis teigia, kad egzistuoja tik fizinė materija. Materializmas mano, kad tikri dalykai yra tik tie, kuriuos galima pasverti, pamatyti ar kitaip empiriškai (penkiomis juslėmis) patirti. Iš materializmo plaukia kita moderni klaida – scientizmas, teigiantis, jog egzistuoja tik tai, ką gali išnagrinėti fiziniai mokslai.

Materialistui vieninteliu svarbiu dalyku tampa materija. Dvasinė plotmė arba neegzistuoja, arba neturi jokios reikšmės. Tai veda į polinkį kaupti kuo daugiau daiktų ir nesirūpinti dvasiniu gyvenimu. Didesni namai, prabangesnės mašinos, naujausi buitiniai prietaisai, kuo daugiau patogumų – viso to beatodairiškai siekiama manant, jog tai suteiks prasmę ir pasitenkinimą.

Tačiau gyvenimas iškrečia žiaurų pokštą, nes kuo daugiau daiktų turi, tuo labiau jie slegia. „Visi dalykai yra labiau varginantys, negu žmogus gali apie juos pasakyti. Akis žiūrėdama nepasisotina, ausis girdėdama neprisipildo.“ (Koh 1, 8) „Kas mėgsta pinigus, niekad nepasisotina pinigais, nei kas mėgsta turtus, – pelnu. Tai irgi rūkas! <...> Darbininko miegas yra saldus, ar jis mažai, ar daug valgė, bet turtuolio perteklius jam miegoti neleidžia.“ (Koh 5, 9–11) Nepaisydamas to, materialistas sakys, kad daiktai yra vienintelis tikras ir svarbus dalykas.

Taigi materializmas klysta laikydamas, kad žmogus, dvasinę sielą ir fizinį kūną turinti būtybė, gali pasitenkinti vien materija. Materializmas neigia visą moralinių ir dvasinių dalykų pasaulį: gėrį, grožį, tiesą, teisingumą, transcendenciją, drąsą, jausmus, idėjas, angelus ir Dievą. Juk tai iš esmės yra dvasinės realijos. Jos gali pasireikšti fiziniame pasaulyje, bet jos nėra fizinės. Teisingumas neįžengia pro duris ir neatsisėda prie stalo. Tiesos nesutiksime gatvėje ir nepaspausime rankos grožiui. Šie dalykai nėra materialūs.

Neigti dvasinę plotmę reiškia jau pamažu mirti, nes „šio pasaulio pavidalas praeina“ (1 Kor 7, 31). Neigti dvasią reiškia gyventi tik šiandienai, nes rytojus yra abejotinas ir vienu žingsniu arčiau mirties.

3. INDIVIDUALIZMAS. Individualizmo klaida iškelia individą virš bendrojo gėrio, virš poreikio gyventi atsakingai, virš mūsų santykio su Dievu ir kitais žmonėmis. Individualizmas taip pat iškelia asmeninę nuomonę virš paveldėtos tradicijos išminties.

Individualizmas reikalauja autonomijos, neatsižvelgdamas į kitų teises bei poreikius. Jis skatina nepaisyti pareigų kitiems ir kuria vis naujas asmenines teises bei privilegijas. Jis taip pat linksta neigti priklausomybę nuo kitų žmogaus formavime ir pastabų bei pamokymo poreikį.

Individualizmas skatina maištauti ir laikytis nuostatos: „Niekas man nenurodinės, ką daryti.“ Iš to kyla nenoras siekti tiesos ir savo nuomonę derinti prie tikrovės. Požiūris, kad turėtume gyventi pagal „seniai mirusių baltųjų žmonių įsitikinimus“, atmetamas kaip absurdiškas, represyvus ir nesveikas.

Daugelis individualistų mano turį prigimtinę teisę susikurti savo asmeninę religiją, išrasti savo asmeninę dievybę ar netgi išsigalvoti savo asmeninę tikrovę. Anksčiau toks mąstymas vadintas stabmeldyste, erezija, iliuzija, fantazavimu ar beprotybe. Gi šiandieninėje kultūroje daugelis aukština šį požiūrį kaip tam tikrą keistą laisvės formą, nematydami, jog taip atskiria save nuo šimtmečiais kauptos išminties ir padaro save intelektualiniais našlaičiais.

Asmeninė laisvė ir autonomija yra svarbūs dalykai, jų neturėtų uzurpuoti valdžia ar kitokie kolektyviniai dariniai, tačiau šiandien laisvė dažnai klaidingai suprantama kaip galėjimas daryti tai, kas patinka, o ne tai, kas gera. Laisvė nėra absoliuti vertybė, ji neturėtų būti atskirta nuo moralinio įstatymo ir pagarbos kitų teisėms.

Nesvarbu, kad klaidinga laisvės samprata daro tiek daug žalos mūsų visuomenėje ir kad dėl jos labiausiai nukenčia patys mažiausi ir silpniausi. Paleistuvystė, seksualinis išnaudojimas, skyrybos, abortai, narkotikų platinimas, pornografijos skleidimas – visa tai yra piktnaudžiavimas laisve, labiausiai pažeidžiantis vaikus. Neatsakingas elgesys kenkia visai visuomenei, nes dažniausiai ji būna priversta atitaisyti tokio elgesio padarytą žalą. Tačiau individualizmas su panieka atsisako pripažinti bet kokią asmeninę atsakomybę už socialines negeroves.

Iš individualizmo plaukia kita šiuolaikinė klaida:

4. PAŽANGOS HERMENEUTIKA. Žodis „hermeneutika“ reiškia tam tikrą tikrovės aiškinimo ir suvokimo metodą. Pažangos hermeneutika remiasi prielaida, kad ankstesnių kartų išmintis yra klaidinga, naivi, neturinti jokios vertės.

Akivaizdu, kad jokia praeities epocha nebuvo tobula ar visažinė. Vis dėlto egzistuoja per daugelį kartų sukaupta išmintis, atlaikiusi laiko išbandymus. Tačiau besilaikantys pažangos hermeneutikos jos nepripažįsta. Jeigu tai sena, vadinasi, tai bloga, neaktualu, nepažangu, tamsybiška, fanatiška, naivu, prietaringa, atsilikėliška, viduramžiška ir pan.

Bažnyčioje mes tik pradedame busti iš keletą dešimtmečių trukusio sapno, kai viskas, kas egzistavo prieš Vatikano II Susirinkimą, buvo atmetama kaip „pasenę“. Esą XX a. 7-ajame dešimtmetyje įvyko lūžis, tam tikras nušvitimas, po kurio tapo nebepriimtina cituoti šv. Tomą Akvinietį ar Tridento Susirinkimą.

Nūdien plačiai paplitusi arogantiška nuomonė, neva mes jau „suaugome“. Tačiau mes painiojame techninę pažangą su išmintimi. Mūsų puikybė atskiria mus nuo protėvių sukauptos išminties, todėl mes kartojame klaidas, kurios seniausiai buvo pripažintos žalingomis ir kvailomis.

Skelbdama Evangeliją, Bažnyčia skelbia amžiną, dieviškąją Išmintį. Tačiau modernusis pasaulis, supančiotas pažangos hermeneutikos, niekina ją vien todėl, kad tai esą sena, o ne „šiuolaikiška“. Turime neišsigąsti šios nuostatos ir skelbti Dievo Žodį „laiku ir nelaiku“ (1 Tim 4, 2). Turime nesileisti išmušami iš vėžių nepagrįstais reikalavimais būti „aktualiems“ ir kalbėti „mūsų laikų kalba“. „Aktualu“ nereiškia „modernu“ ar „madinga“. Turime branginti tai, kas svarbu visada, net jei tai kažkada buvo atmesta ar pamesta.

Mūsų užduotis – laikyti iškeltą žmonių akivaizdoje Dievo išmintį tarsi liepsnojantį deglą. Turime atskirti trumpalaikes, madingas nuomones nuo išminties. Antra vertus, neturėtume manyti, kad šiandieninėje kultūroje negalime surasti nieko gera ar kad visa, kas modernu, savaime yra bloga. Viešpats Jėzus sako: „Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų.“ (Mt 13, 52)

5. NEONOMINALIZMAS. Nominalizmas, kaip filosofinė kryptis, neigia universalijų, t. y. bendrųjų sąvokų, abstrakcijų (jėga, tiesa, žmogiškumas) egzistavimą laike ir erdvėje. Daugelis nominalistų manė, kad realiai egzistuoja tik pavieniai objektai, o bendrosios sąvokos tėra supaprastinti jų pavadinimai, proto kūrinys.

Modernesnė ir tingesnė nominalizmo versija, kurią vadinu neonominalizmu, teigia, kad žodžiai (lot. nomen – žodis) yra savavališki garsai, kuriuos priskiriame daiktams, ir kad jie labiau atspindi mus pačius nei tai, ką vadiname tikrove. Šitaip atmetama daugelis bendrų sąvokų, ypač tada, kai tai būna naudinga.

Pavyzdžiui, sakoma, kad tokios bendrosios sąvokos, kaip vyras, moteris, santuoka, šeima, abortas, yra tik žodžiai, proto konstruktai, neturintys atitikimo tikrovėje. Šiandien daugelis reikalauja teisės nebūti apibrėžiami šiomis kategorijomis. Taip pat jie reikalauja teisės priskirti reiškiniams naujus žodžius. Abortas tampa „pasirinkimu“, „reprodukcine laisve“ ar „moters sveikatos priežiūra“. Nenatūralūs sodomijos aktai vadinami „linksmais“ (angl. gay – linksmas), o analinis seksas – „meilės išraiška“. Tos pačios lyties „pseudogamija“ vadinama „santuoka“. Senų ar neįgalių žmonių žudymas vadinamas „eutanazija“.

Neonominalizmas tvirtina turįs teisę apibrėžti naują tikrovę ir paniekinančiai atmeta nuolankų teiginį, kad mes turėtume pažinti tikrovę ir prie jos taikytis. Neonominalizmui svetimas toks nuolankumas. Jis norėtų pats kurti tikrovę, išrasdamas naujus žodžius bei sąvokas ir primesdamas juos egzistuojančiai realybei. Iš čia kyla tokie nesibaigiantys absurdai kaip LGBTTTQQIAA+ (tik Dievas žino, kiek dar raidžių bus pridėta). Turime tokius keistus konstruktus kaip „translytiškumas“, neigiantį akivaizdžiausius ir mūsų pačių kūnuose įrašytus skirtumus tarp žmonių. Tačiau neonominalistams nerūpi tikrovė.

Kitas, dar absurdiškesnis nominalistų išradimas yra vadinamasis „transhumanizmo“ judėjimas, neigiantis žmogaus prigimtį kaip paprasčiausią konstruktą. Kai kurie reikalauja teisės vadintis kita rūšimi ar užsiimti visokiais keisčiausiais santykiais su gyvūnais, teisės vykdyti skirtingų gyvūnų rūšių kryžminimą ir t. t. Juk, galų gale, kas šiems neonominalistams gali nurodyti, kas yra „žmogus“?

Jiems nėra tikrovės savaime, tik kintantys ir keičiami proto konstruktai. Vadinamąją „tikrovę“ kiekvienas gali apsibrėžti pagal savo įgeidžius, paklusdamas naujausiai madai ar norėdamas pateisinti savo elgesį.

Neonominalizmas labai greitai atneša grėsmingų ir absurdiškų vaisių, kurių daugėjant kasdien matome šiuolaikinėje kultūroje.

Bus daugiau

Šaltinis: 'Community in Mission'.

Susiję

Skaitiniai 3071165429557499142

Rašyti komentarą

  1. Skaitytojas2019-01-29 00:25

    Ir vėl tie lefebristai... Mintys iš esmės geros ir teisingos, bet kai pateikiamos su tuo lefebristiniu padažu, tai... Et, tiek to.

    Beje, kadangi jau nujaučiu pono Pikc klausimą, atsakau iš karto: 1) perspausdinta iš fsspx.lt; 2) skeptiškas požiūris į Vatikano II ir palankus į Tridento susirinkimą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Popiežius Benediktas, kalbėdamas apie didžiosios daugumos bažnytininkų požiūrį į tradicionalistus, kažkada gana tiksliai yra pastebėjęs vieną dalyką: „Kartais atrodo, kad mūsų visuomenei reikalinga bent viena grupė, kuriai neturi būti rodoma jokia tolerancija, kurią būtų galima lengvai pulti ir nekęsti.“

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2019-01-29 10:09

      Verčiu Skaitytojo pasakymą: 1) Visa, kas paskelbiama fsspx.lt, savaime tampa bloga ir atmestina, net jeigu tai būtų pop. Pranciškus, kard. Marxas ar kun. Toliatas. 2) Esu liberalas, todėl mėgstu Vatikano II Susirinkimą ir nekenčiu Tridento.

      Panaikinti
    3. Skaitytojas2019-01-29 10:48

      Prajuokinot tamsta. Esu agnostikas, o mano nuomonė apie tuos dalykus yra tokia: 1) tai, kas skelbiama fsspx.lt, paprastai turi sektantišką „apgultos tvirtovės“ aurą; 2) pop. Pranciškus yra komunistuojantis tolerantleftistas iš Pietų Amerikos; 3) kas yra kard. Marxas, nežinau (jis kažkaip susijęs su arkivysk. Engelsu?); 4) kun. Toliatas yra juokingas narcizas; 5) apskritai tradiciniai man kelia daugiau simpatijų nei „liberalai“, bet tik kol netampa nupušusiais sektantais. Na, atvirai čia pasakiau, kaip per kokią išpažintį :)

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2019-01-29 12:23

      Na, liberalas iš esmės irgi yra agnostikas. O kur straipsnyje matote "lefebristinį padažą"? Jei vien dėl to, kad paskelbta fsspx.lt, tai žr. 1 punktą.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2019-01-29 08:52

    Pirma, tai, kad 2 Vatikanas nepatvirtino jokių dogmiškai/privalomai katalikus saistančių nutarimų, yra absoliučiai neginčytina. Net iš Galeno grupės stovyklos pusės daug kartų patvirtinta, jog 2 Vatikano nutarimai neįpareigoja kataliko. Antra, lyginti 2 Vatikaną ir Tridentą yra neadekvatu, nes tai kokybiškai skirtingų tvarkų susirinkimai – Tridento dogminis, taigi apimantis amžino pobūdžio nutarimus, o 2 Vatikano, kaip minėta, ne dogminis, o pastoracinis, taigi, iš principo negalintys būti amžinu.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2019-01-29 13:41

    Įdomus straipsnis. Apie tradicionalistus. Skaičiau tekstą, kad jei tokios tendencijos, tai po kažkiek laiko Prancūzijoje daugiau nei pusė kunigų bus tradicionalistai, kurie aukos mišias lotyniškai. Liberalūs katalikai susilies su bendromis masėmis...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kai pagalvoji, čia gal ir nebloga mintis. Pagonys galėtų atlikti apeigas baltų prokalbe, kietai atrodytų.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item