Dovilas Petkus. Merkel – Macrono – Putino aktas ir nauja sutartis Europai

propatria.lt nuotr. Pranešimas, skaitytas Vilniaus forumo organizuotoje konferencijoje „Kaip išsaugoti Europą? Europos Sąjunga jos parl...

propatria.lt nuotr.
Pranešimas, skaitytas Vilniaus forumo organizuotoje konferencijoje „Kaip išsaugoti Europą? Europos Sąjunga jos parlamento rinkimų išvakarėse“.

Ignoruoja realybę

Prieš penkiolika metų manėme, jog Lietuvai atėjo istorijos pabaiga, įplaukėme į Europos Sąjungos gerovės ir NATO saugumo uostą ir viskas, kas mūsų tautos laukia, yra tik taika ir gerovė. Deja, istorija dar nesibaigė. Per paskutinius keletą metų Europa fundamentaliai pasikeitė, o virš Lietuvos pakibo iki šiol neregėtas pavojus, kurį sistemiškai ignoruoja mūsų politinis elitas, masinė žiniasklaida arba dabartinį ES projektą aptarnaujantys Lietuvos politologai. 

Pirmoji grėsmė, tai reali galimybė šiandien galutinai prarasti savo suverenitetą ir politinės galios likučius. Stojome į ES tam, kad apsaugotume savo nepriklausomybę nuo Rytų, tačiau vis labiau įsibėgėja Europos federacijos projektas. Šį procesą skatina Prancūzijos ir Vokietijos politinis elitas bei niekieno nerinktas, tačiau išskirtines politines galias turintis eurokomisarų politbiuras. Visa tai aiškiai gresia nacionalinių valstybių panaikinimu ir tautų suverenumo atsisakymu. Akivaizdu, jog tai, ką bandėme išsaugoti 2004 m., galime prarasti su visam ES viduje neprabėgus nei dviem dešimtmečiams, tik kitu, mums netikėtu būdu. 

XX a. viduryje Europos tėvų kūrėjų – išimtinai krikščionių demokratų politikų, tuo metu valdžiusių Prancūzijoje, Vokietijoje ir Italijoje – dėka startavo Europos anglių ir plieno paktas, suvienijęs jų karo pramonę. Iš jo išsivystė Europos ekonominė bendrija, kuri išties laidavo taiką tarp Europos valstybių. Tačiau po Mastrichto sutarties 1992 metais ir ypač po Lisabonos sutarties 2007 metais Europos Bendrija galutinai išsigimė ir tapo nebeatpažįstama. Buvęs ES prezidentas Von Rumpėjus pasakė tiesiai, jog tauta yra atgyvenusi politinė kategorija. Tautų Europa buvo paskelbta mirusi, o dabartinės ES lyderiai užsibrėžė tikslą kurti betautę multikultūrinę Europos visuomenę.

Tačiau Rumpėjus bei kiti buvę vadovai, kaip maoistas Jose Manuelis Barosso ar galingųjų ES valstybių lyderiai, paskubėjo. Tautinė valstybė vis dar išlieka svarbiausia europietiškos savivaldos forma, kurios centre – tautos interesai. Tai akivaizdu, kuomet stebime rinkimų ar referendumų rezultatus visoje Europoje. Vengrija, Lenkija, Austrija, Italija, Brexitas, kurio bet kokie kompromisai su ES buvo atmesti Britanijos parlamente, liudija apie fundamentalius poslinkius Europos politikoje. Europiečiai nori gyventi nacionalinėse valstybėse. Savo tėvynėse ir su savais žmonėmis.

Manyti, kad pastarųjų metų rinkimai įvairiose Europos šalyse yra nežinia iš kur išdygusių ES griovėjų ar paslaptingų populistų poveikio Europos šalių visuomenėms rezultatas būtų ne tik klaidinga, bet ir pavojinga. 

Tiesa, Lietuvai tai, rodos, negalioja. Mūsų prezidentė lyg tarp kitko naujametinį vakarą įspėja mus dėl Europoje tvyrančio pražūtingo “populizmo”. Mūsų Seimo Pirmininkas per nacionalistinio išsivadavimo minėjimą Laisvės gynėjų dieną grasina „agresyvaus nacionalizmo banga“. Mūsų žiniasklaida ir ypač nacionaliniame kanale užsienio naujienas formuojantys redaktoriai sušeria dozę apie eilinį „radikalų“ siautėjimą. Tiesa, tą daryti darosi vis sunkiau kuomet ne tik esą į autoritarizmą linkusios posovietinės šalys kaip Vengrija ar Lenkija bet ir Vakarų valstybės Austrija, Italija, Jungtinė Karalystė bei jų visuomenės žengia į tautinio ir valstybinio atgimimo procesą, kurio priežastis – gilus nepasitenkinimas dabartine ES raida.

Mūsų politinį elitą aptarnaujanti politologinė VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) akademija tuo tarpu pranoksta net realybę. Anot jų, nieko tokio neatsitiks jei iš Europos pasitrauks Jungtinė Karalystė, tai bus tik naujas ir šviesus mūsų dar didesnės integracijos etapas. Savo paskaitose studentams šie žmonės teigia, jog Lietuvai įsivedus eurą pakilusios kainos tėra Rusijos propaganda. Bet kokie bandymai Europos valstybėms susigrąžinti savo suverenitetą – taip pat akivaizdus Rusijos veikimo požymis. Tačiau tie patys politologai neįžvelgia fundamentalaus pavojaus tame, jog numodami ranka į Didžiąją Britaniją, netenkame ne tik stipriausio ES federalizacijos kritiko bet ir valstybės, kuri nuosekliausiai Vakarų Europoje priešinosi Rusijos interesams Europoje. Keista, kad mūsų politinis elitas, populiarioji žiniasklaida ir politologai nutyli, jog federacinę Europą labiausiai palaikantys Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai Rusiją laiko savo svarbiausiu partneriu, be sutarčių su ja neįsivaizduoja taikos, o energetinė sąjunga su šiuo rytų kaimynu jiems tėra nekalta prekyba. 

Merkel –Macron Putino aktas

Pastaruosius porą metų greitai kaista ES lyderių (Vokietijos ir Prancūzijos) ir NATO lyderių (JAV ir Jungtinės Karalystės) santykiai. Pirma, Donaldui Trumpui pareikalavus visoms NATO narėms laikytis sutarties įsipareigojimų ir skirti 2 procentus nuo BVP šalies gynybai, šio įsipareigojimo nesilaikanti Vokietija pareiškė, kad nebegali pasitikėti JAV partneryste ir Europai teks savo saugumu rūpintis pačiai. Situacija ironiška: būtent tie, kas NATO šeimoje labiausiai nesirūpina saugumu, nori juo rūpintis patys. Prancūzija stojo vokiečių pusėn. Antra, E. Macronas iniciavo rimtą svarstymą dėl Europos Sąjungos karinių pajėgų kūrimo. Dabar jau Vokietija pritarė, nors visiems srities ekspertams aišku, kad tokios pajėgos dubliuotų NATO veiklą Europoje ir vestų prie jos įsitraukimo į Europos gynybą mažėjimo. Trečia, JAV stojo mūsų regiono šalių pusėn ir pasmerkė Vokietijos pragmatišką energetinę politiką, tiesiant NordStream 2 Baltijos jūros dugnu ir tampant visiškai priklausoma nuo Rusijos dujų. JAV vietoje to siūlo savo suskystintas dujas, tačiau Vokietija verčiau perka iš priešų nei iš partnerių. Galiausiai, ketvirta, galbūt mes nežinome, kas yra ES lyderių priešai, o kas draugai? E. Macronas pareiškė, kad ES karinės pajėgos turėtų ginti nuo Rusijos, Kinijos ir JAV grėsmės. Vokietija iškalbingai pratylėjo. Šiandien svarbiausiose ES sostinėse daroma viskas, kad santykiai su JAV nebegalėtų vadintis partneryste.

Trūkinėjant transatlantiniams ryšiams, o Britanijai atsisakant dalyvauti eurofederaciniam projekte, kaip niekada vėl atgimsta Europos nuo Lisabonos iki Vladivostoko vaizdinys. Jame mes esame tik tiltas į Rusijos išteklius. Tiesiant dujotiekius Baltijos jūros dugnu kaip niekada konkrečiai iškyla Merkel – Macrono – Putino pakto vaizdinys. Toks paktas ar kaip bepavadintume tokį susitarimą, kaip ir prieš aštuonetą dešimtmečių Lietuvą pavers ne subjektu, bet didžiųjų valstybių žaisliuku. Todėl akivaizdu, kad norėdami išsaugoti Europos vienybę ir savo interesus, turime siekti jo išvengti. Atviras klausimas, ar tam nereikia naujos sutarties Europai, kurį laiduotų nacionalinių valstybių konsensusą ir Jungtinės Karalystės pasilikimą atsinaujinusioje bendrijoje. Sutarties, kuri atspindėtų visoje Europoje kylančius nacionalinius sentimentus, šalių interesus ir kitokios: ne postnacionalinės ir ne atviros visam pasauliui, o būtent nacionalinės ir europine civilizacija aiškiai apibrėžtos Europos viziją. 

Nauja sutartis Europai?

Tai, kas šiandien vyksta Europoje, yra sukilimas prieš neadekvačią, neefektyvią ekonominę, socialinę ir politinę ES santvarką. Žmonės nori kitokios Europos. Tai brėžia fundamentalų konfliktą tarp eurofederalistiškai mąstančio elito bei visuomenių ir jų naujųjų lyderių, kurie nesirengia atiduoti savo suvereniteto. Norinčių, kad sprendimo galios būtų grąžintos iš Briuselio į nacionalinius parlamentus yra daugiau, nei norinčių atiduoti dar daugiau suverenumo. 

Europos šalių elitams aklai skatinant integraciją, kurios nebenori Europos visuomenės, Europos Sąjungą galima sunaikinti visiškai. Toks ir būtų blogiausias scenarijus Lietuvai. Kad jo išvengtume, turime visomis išgalėmis pasisakyti prieš tolesnę Europos federalizaciją ir už ES optimizavimą – grįžimą prie ekonominės, o ne politinės Europos Sąjungos.

Orbanas, Kaczynski, Salvini ir kiti Europos šalių vadovai pabrėžia, jog atėjo laikas naujai Europos sutarčiai. 

Nesinorėtų, kad Lietuva liktų bebalsė valstybė nuošalyje kuomet jau po šių metų Europos parlamento rinkimų bus plačiai aptarinėjamas tolesnis Senojo žemyno likimas. Europa mums visada buvo ir yra tik šansas pasiekti daugiau ar geriau, o ne kažko garantas. Galima į Europą eiti su vergo sąmone arba ateiti kaip tautai, kuri pasiruošusi ginti savo interesus. Vidurio Europa ir kitos Europos šalys jau rodo mums pavyzdį.

Kartais turbūt sau kompleksuotai primename, kad esame maži ir tokioje didžiulėje Europoje nieko nenuveiksime. Taip galvoti neteisinga. Mes neturime tiek fizinių resursų kaip kitos šalys, bet mes vis dar galime konkuruoti savo idėjomis Europai. Žlungant dabartiniam nebegyvybingam ir Vakarų Europoje nebepopuliariam ES projektui, egzistuoja viltis, jog Europą ir jos keturias laisves galėsime išsaugoti pasirašę naują sutartį. Ne federacijos svajonėmis, bet tautų konsensusu grįstą dokumentą. Kurį po keleto dešimtmečių, ką gali žinoti, europiečiai galbūt įvardins paprastai ir lakoniškai – Vilniaus sutartis.  

Susiję

Užsienio politika 6122395352819027640
item