Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Dievo ieškojimas ir nuo jo bėgimas

Evangelistas Matas pasakoja apie gimusiojo žydų Karaliaus ieškančius Rytų išminčius. Ties panašu, kad Rytų išminčiai buvo iš Persijos atkeliavę Zaratustros mokiniai. Persijoje buvo paplitęs Zaratustros mokymas apie gėrio ir blogio kovą, kurią gėrio naudai nulems pasirodęs gelbėtojas. Išminčiai, dar vadinami magais, buvo įtakinga persų imperijos žmonių grupė. Jie nebuvo burtininkai ar astrologai, bet ištikimi Zaratusros mokiniai ir Avestos mokslo skleidėjai, kuriems buvo gerai pažįstamas judaizmas ir Izraelyje laukiamas karalius – gelbėtojas.

Išminčiai, kaip anuomet buvo įprasta, tyrinėjo žvaigždes, ir buvo įsitikinę, kad gimus laukiamam gelbėtojui danguje pasirodysianti jo žvaigždė. Pamatę naujai pasirodžiusią ryškią žvaigždę jie suprato, kad žydų žemėje gimė lauktasis karalius. Išminčiai leidosi į tolimą ir sunkią kelionę pagerbti gimusį karalių, nes negalėjo likti didelio įvykio tik pasyvūs stebėtojai.

Evangelistas Matas pastebi, kad Jeruzalėje išminčiams teiraujantis, kur yra gimęs žydų karalius, išsigando ne tik karalius Erodas, bet ir visi Jeruzalės žmonės. Jie gerai pažinojo žiaurų karalių Erodą, jau spėjusį nužudyti net du savo sūnus. Jeruzalės gyventojai nusigando, nes žinojo, kad Erodas ieškos to gimusio karaliaus, kad galėtų jį pašalinti, kaip tai padarė su savo sūnumis.

Erodas buvo ne tik žiaurus, bet ir klastingas; jis patarė išminčiams rasti gimusį karalių, jį pagarbinti ir jam pranešti, kad ir jis galėtų padaryti tą patį. Galime įsivaizduoti Erodo įtūžį, kai jis sužinojo, jog magai nepranešę jam apie gimusį karalių kitu keliu iškeliavo į savo šalį. Tuomet tironas Betliejaus apylinkėse suruošė neeilines kūdikių žudynes.

Dievo žodis Kristaus Apsireiškimo šventėje mums primena kelis svarbius dalykus. Visų pirma, Dievo reikia ieškoti ir jo ieškant nugalėti visas iškylančias kliūtis. Antra, kas Dievo ieško, tas jį ir suranda; nesuranda tik Dievo neieškantieji ir nuo jo bėgantieji žmonės.

Nors mes gyvename labai sekuliarioje visuomenėje, bet daugelis žmonių Dievo ieško ir jį suranda. Dievo ieškančių žmonių turėjome ne tik praeityje, jų turime ir šiandien.

Minėdami Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį, mes girdėjome vardus daugelio žymių lietuvių, kovojusių už Lietuvos laisvę ir kūrusių jos ateitį. Su mažomis išimtimis tai buvo Dievą suradę žmonės.

Tačiau kai kuriems Dievo ieškotojams pritrūksta ryžto nugalėti kliūtis ir jie lieka susipainioję įvairiuose prietaruose, tarp kurių ne paskutinę vietą užima atkurti bandoma pagonybė.

Pats tragiškiausias atvejis yra tuomet, kai žmogus pradeda Dievo bijoti ir nuo jo bėgti. Tai dažniausiai nutinka, kai žmogaus gyvenime atsiranda daug nuodėmių, ypač jei nuodėmės yra sunkios, tuomet jos tiesiog verčia žmogų bėgti nuo Dievo. O kad bėgimas nuo Dievo neatrodytų negarbingas, dažnai bandoma prisidengti skambiais vardais, kaip antai, pažanga, mokslu ir panašiais vardais.

Dar yra viena kategorija žmonių, kurie nuo Dievo nebėga, bet jo nepasigenda. Jie nepriskiria savęs prie Dievo neigėjų, bet gyvena taip tarsi Dievas neegzistuotų. Tokių žmonių sekuliarioje visuomenėje yra pakankamai daug. Per šventes ar renginius jie gali net ateiti į bažnyčią, bet jų širdyse Dievui vietos beveik nėra. Galbūt kada nors, kai išgyvens kokį nors didelį sukrėtimą, Dievas pasibels į jų širdis ir jie pradės mąstyti apie gyvenimo prasmę ir gyvenimą anapus. Bet kol viskas sekasi, jie plaukia pasroviui ir bando iš šio gyvenimo pasiimti viską, kas lengvai pasiekiama

.

Šiandien švenčiamą šventę liaudiškai vadiname Trijų Karalių švente; iš tikrųjų, tai Kristaus Apsireiškimo šventė. Jėzus Kristus gimė Betliejuje, norėdamas išgelbėti ne tik izraelitus, bet visus žmones; dėl to Dievas įkvėpė pasiryžimą Rytų išminčiams, nepažinojusiems tikrojo Dievo, ieškoti ir surasti Dievą. Dievo žodis kviečia ir kiekvieną iš mūsų pamąstyti apie savo santykį su Dievu: ar jo ieškome ir kiek jį branginame.