Apie ES krizę ir akademiškai bejėgišką Lietuvos politikos mokslą

propatria.lt nuotrauka  Sausio 16 dieną (trečiadienį), 17.30 val., Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje (Gedimino pr. 3) Vilnia...

propatria.lt nuotrauka 
Sausio 16 dieną (trečiadienį), 17.30 val., Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje (Gedimino pr. 3) Vilniaus forumas organizuoja konferenciją „Kaip išsaugoti Europą?“

Organizatorių teigimu, akademinė ir politinė paskata surengti konferenciją yra būtinybė aptarti Europos Sąjungos padėtį gilėjančios jos krizės fone artėjant Sąjungos politinį veidą neišvengiamai pakeisiantiems ES parlamento rinkimams. 

Artėjančių ypač svarbių Europos parlamento rinkimų išvakarėse konferencijoje bus siekiama aptarti ES ir Lietuvos padėties bei perspektyvų klausimus, kuriuos dėl ideologinių priežasčių kaip „nepatogius“ ir „politiškai  nekorektiškus“ iki šiol vengia kelti bei svarstyti Europos tyrinėjimais bei studijomis užsiimančios šalies akademinės institucijos. Jose vyrauja ideologiniu ir politiniu požiūriu konjunktūriški, tik „pinigams įsisavinti“ skirti „tyrimų projektai“ ir ideologizuotos, beviltiškai nuo sparčiai besikeičiančių į vis gilėjančią krizę grimstančios ES realijų atitrūkusios Europos studijos. 

Irstant ligšiolinei geopolitinei pasaulio tvarkai ir tarptautinio saugumo struktūrai, aiškėja, kad Lietuva faktiškai neturi gebančio adekvačiai atliepti šiems iššūkiams politikos mokslo. Ideologinės schemos, kuriomis iki šiol buvo grindžiamos tarptautinių santykių ir ES tyrinėjimai bei studijos, nebeveikia, apmąstyti ir kitais pagrindais konceptualizuoti  naujai besiklostančių realijų nepajėgiama dėl teorinio pasirengimo ir įpročio mąstyti savarankiškai stokos. Bijoma ir vengiama pripažinti, kad Lisabonos sutartyje įtvirtintas integracijos modelis neperspektyvus ir, jeigu nebus iš pagrindų keičiamas, Sąjungos subyrėjimas taps tik laiko klausimu. 

Todėl Lietuvos politikos mokslas susiduria su 1988 m. iškilusia ir dabar vėl besikartojančia dilema, kai tenka rinktis vieną iš dviejų galimybių – toliau mėginti ES vykstančius pokyčius sprausti į naujų ES raidos tendencijų nebeaiškinančią ideologinę schemą, kurios  intelektualinis ir akademinis neadekvatumas bei atotrūkis nuo realybės darosi vis akivaizdesnis, arba ieškoti tinkamesnių, laisvų nuo globalistinės ideologijos klišių, ES krizę aiškinančių ir galimas išeitis siūlančių interpretacinių schemų.  Kol kas einama pramintu keliu – Lietuvos akademinis politikos mokslas atsinaujinti nesiryžta ir iš esmės jau priėjo aklavietę,  kokioje 1988 m. buvo atsidūrusios  sovietinių ideologinių mokslų („mokslinio komunizmo“, TSKP istorijos) katedros ir institucijos. Kaip ir anuo TSRS žlugimo laikotarpiu, taip ir dabar, užuot kruopščiai analizavus gelmines ES ištikusios krizės priežastis, vadovaujamasi ta pačia sovietmečio pabaigoje intelektualiai ir politiškai bankrutavusių pseudomokslininkų pasirinkta „stručio“ strategija ir jų iki galo ginta ideologizuoto mąstymo schema:

a) Sąmoningai neigiamas pats ES krizės buvimas arba menkinamas jos mastas ir svarba;

b) faktiškai netiriamos krizės objektyvios struktūrinės priežastys – ji laikoma ES griaunančių „nacionalistinių populistų“ ir „dešiniųjų radikalų“ piktavališkų kėslų ir į  ES reikalus besikišančios Rusijos kenkėjiškos veiklos padariniu;

c) mokslinės analizės vietą net „akademiniuose“ darbuose dažniausiai užima „nacionalistus, populistus ir radikalus“ smerkianti ir plūstanti retorika, tariamiems „Europos nekentėjams, priešams ir slaptiems griovėjams“ klijuojamos ideologinės ir žeminančios etiketės;

d) reiškiamas nepalaužiamas tikėjimas „šviesia ES ateitimi“, reikalaujama, kaip kadaise darė TSRS vadovybė, „gilesnės integracijos“ ir „federalizacijos“ nepaisant to, kad paslėptas Sąjungos narių suverenių galių siaurinimas yra viena svarbiausią ją ištikusios krizės priežasčių.

Akademinių Europos studijų ideologinį angažuotumą ir jo realią būklę iliustruojantis tipinis pavyzdys yra R. Vilpišausko straipsnis apie, autoriaus požiūriu, tikėtiną „naują integracijos bangą“, parašytas jau po įvykusio Brexito ir įkvėptas „euroentuziazmo“, sužadinto tariamai neproblemiškos „europiečio“ E. Macrono pergalės rinkimuose prieš „nacionalistę“ M. Le Pen.

Palyginimui – Prancūzijos prezidento rinkimų baigties ir jų poveikio šiai šaliai ir Europai prognozė, rodanti, kokios iš tiesų yra akademinės, o ne savavališkomis ir atitrūkusiomis nuo realybės ideologinėmis prielaidomis grindžiamos analizės galimybės. Atkreiptinas dėmesys, kad analizė atlikta ir prognozė padaryta dar net neįvykus rinkimams – pirmojo jų rato išvakarėse.

R. Vilpišausko straipsnis kalba apie tariamai „iliuzines“ D. Britanijos viltis susigrąžinti suverenitetą, nors tai buvo vienas svarbiausių Brexito referendumo tikslų, kaip tik šiomis dienomis tampantis tikrove. Straipsnis grindžiamas kertine globalistinės neoliberalizmo ideologijos nuostata, kad valstybių suverenumas esąs „atgyvena“, kuri autoriui atrodo „savaime suprantama“, nepaisant to, kad daugybė šalių net neketina atsisakyti savo suvereniteto, o pačioje ES jo reikalavimas tampa svarbiausiu politinės darbotvarkės ir artėjančių  ES parlamento rinkimų klausimu.

Nesename G. Vitkaus interviu nekritiškai kartojamas „euroentuziastų“ nuvalkiotas J. Monnet teiginys, jog Europa vienysis per krizes, peršant skaitytojams mintį, kad ES šiuo metu išgyvena tik „eilinę“ krizę, kuri būsianti anksčiau ir vėliau laimingai įveikta. Visiškai nutylimi nauji ir precedento neturintys šios tariamai „įprastos“ krizės aspektai.

Citata iš G. Vitkaus interviu, niekuo nesiskirianti nuo ryškiausios sovietinės ideologinės propagandos pavyzdžių:

„Putinas taiko chaoso strategiją ir jam sekasi: Italija ir Prancūzija balansuoja ant beprotybės ribos, o apie „Brexit“ galime net nekalbėti, tai – absurdo teatras. Visur galime atsekti Rusijos pėdsaką, jie gal viso to nesukūrė, bet, kad prisidėjo ir pastūmėjo – tikrai. Tai vadinama hibridiniu karu ar plataus spektro konfliktu. Rusų interesas – pajungti Europą, kad ten valdytų „draugiški režimai“, Šrioderio tipo vadovai. Kai šie klausimai išsispręs, mes (Lietuva) atkrisime natūraliai, dėl to, matyt, nereikia nė rūpintis“, – sakė G. Vitkus.

Akademinė Italijoje ir Prancūzijoje vykstančių sudėtingų procesų analizė pakeičiama emocingu apibūdinimu pasitelkiant, iš psichiatrijos žodyno pasiskolintą „beprotybės“ sąvoką. Be jokių argumentų Brexitas – teisėtas savo suverenią valią pareiškusios tautos sprendimas – vadinamas „absurdo teatru“ ir net neužsimenama, kad šalyje iš tiesų prasidėjusios tam tikros  politinės sumaišties priežastis yra dalies politikos ir verslo elito desperatiškos pastangos sužlugdyti piliečių referendumu priimtą sprendimą. Sekant  blogiausiomis sovietmečio propagandininkų tradicijomis, kai dėl visų TSRS bėdų buvo kaltinama „Vakarų imperializmo“ ranka,  dabartines ES negandas mėginama aiškinti dirbtinai pučiama Putino įtaka. Nėra abejonių, kad Rusija suinteresuota ir siekia susilpninti ES, tačiau neleistina propagandiškai sureikšminti šio veiksnio ignoruojant abėcėlinę akademinio politikos mokslo tiesą, kad vidujai stipriam politiniam dariniui priešiškos išorės jėgos gali pakenkti, bet iš principo nebūna pajėgios jį sugriauti. Tokiais atvejais „chaoso strategijos“ galimybės būna gana ribotos

Alternatyvą aptartiems ideologiniams aiškinimams teikia Vytauto Radžvilo pasaulyje vykstančių fundamentalių geopolitinių ir saugumo pokyčių bei Lietuvos padėties ir perspektyvų artimuoju ir vidutiniu laikotarpiu apžvalga ir vertinimas, atskleidžiantis, kokiomis naujomis tarptautinės ir saugumo tvarkos sąlygomis teks kovoti už Lietuvos valstybės išlikimą.

Ryškėja ir kiti Lietuvos politikos mokslo nuosmukio ir galutinio kompromitavimosi visuomenės akyse požymiai.  Okupacinį komunistinį režimą aptarnavusių ideologizuotų pseudomokslų atstovai ypač stengdavosi pabrėžti tariamai mokslinį jų „tyrinėjimų“ pobūdį. Jų veiklos „moksliškumo“ aureolę palaikė represinio valstybės aparato galia ir visuomenei primestas propagandinis „vienos tiesos“ režimas. Prasidėjus Atgimimui ši aureolė subyrėjo it kortų namelis. 

Kaip rodo T. Janeliūno ir M. Jastramskio neadekvati reakcija į televizijos laidos metu atliktą visiškai pateisinamą žiūrovų apklausą, kurios rezultatai neatitiko ideologizuotų „dvaro politologų“ skelbiamų tiesų. Ši reakcija parodė, kad oligarchiniams klanams uoliai tarnaujantis ir joms naudingas neoliberalias – nuo „krepšelinės“ AM iki vaiko teisių – reformas ideologiškai grindžiantis ir teisinantis Lietuvos politikos mokslas gali palaikyti savo akademiškumo regimybę tik veikdamas, kaip ir jo sovietinis pirmtakas „vienos tiesos“ šiltnamio sąlygomis ir vengdamas akistatos su tikrove. 

Vieno iš nedaugelio akademinio sąžiningumo ir objektyvumo standartais besivadovaujančio politologo A. Švarplio straipsnis apie lietuviškąsias į didelį moksliškumą pretenduojančios „dvaro politologijos“ tradicijas,  patvirtinantis, kad tiesos monopoliui ir propagandiniam šiltnamiui griūvant, dėl šito išsigandę ir atsisakantys komentuoti įvykius politologai yra savaip teisūs ir jiems belieka pritarti – jų paslaugos bundančiai visuomenei  iš tiesų nebėra reikalingos ir jų tikslinga kuo greičiau atsisakyti.

Dėmesio vertas Algimanto Rusteikos žvilgsnis į LNK televizijos padarytą ir „dvaro politologus“ papiktinusį nusikaltimą.

Konferencijoje bus aptarti Europos tapatybės, ES ideologinių pagrindų, ES ir suverenių tautų ir valstybių santykio, migracijos keliamo iššūkio, geopolitinių grėsmių, ES žemės ūkio politikos klausimai. 

Pranešimus skaitys filosofai prof. Vytautas Radžvilas, dr. Vytautas Rubavičius, dr. Mindaugas Stoškus, politologai Vytautas Sinica ir Dovilas Petkus, Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas Arūnas Svitojus ir Martynas Katelynas.


Susiję

Ugdymo politika 3657294091296090746

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SKAITYKITE

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item