Andrius Švarplys. Daužomus vaikus gelbėti turi policija

propatria.lt nuotrauka 

Kaip suprantu, yra trys pataisų variantai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (su visiškai deziorientuotu L. Kukuraičiu ir jo stogu), R. Karbauskio ir M. Puidoko. Žemiau apie R. Karbauskio pateiktą projektą, vadinamą kompromisiniu.

Apie informacijos rinkimą – gerai, apie vaiko palikimą vieną – gerai, dėl žalos atlyginimo – gerai (nors tokia teisė galioja ir dabar; be to, kreipimasis į kontrolierius yra ne esmė).

O toliau viskas pernelyg abstraktu:

1) proporcingumo principą galima apeiti, nes pagal genderistinę ideologiją/apmokymus, „proporcingumas“, „žala“, „didesnė nauda“ suvokiama visiškai kitaip, t.y. vaiko paėmimo naudai;

2) pareiga motyvuoti paėmimą irgi lengvai apeinama, pvz., tėvų atsisakymu bendradarbiauti (todėl neva negalima padėti kitaip, kaip tik atskiriant); vaiko paėmimas iš saugios aplinkos – vėl lengvai apeinamas (matėme, kaip tėvo vaiko paėmimas ant rankų ir išlipimas iš mašinos buvo laikomas pavojumi ir nesaugumu); vaiko apgyvendinimas ne pas globėjus, o pas giminaičius – labai gerai, ypač jeigu tai imperatyvi norma;

3) „reali ir tiesioginė grėsmė vaiko gyvybei ir sveikatai“ – lengvai apeinama nuostata, nes net ir vaikščiojimas ant šaltų grindų ar per menki apdarai žiemą (pagal kažkieno manymą) irgi tiesiogiai kenkia sveikatai;

4) perteklinio vertinimo „miškas, gatvė, mokytojų-gydytojų pranešimai“ atsisakymas ir skundų apribojimas – gerai, bet tai prieštarautų visai naujos tvarkos minčiai suabsoliutinti grėsmę vaikui, nes net ir miške, mokykloje ar sveikatos srityje gali būti įžiūrėta grėsmė vaiko sveikatai. Be to, tai prieštarautų smurto prevencijai: ne namuose irgi galimas „vaiko mušimas“;

5) perstruktūravimas nuo grėsmės šeimoje prie šeimos/vaiko poreikių yra geras, bet neapsaugo nuo visos dabartinės tvarkos mechanizmo: bus galima konstatuoti poreikių nepatenkinimą ir dėl to kylančias grėsmes;

Įspūdis toks: šios pataisos neabejotinai yra labai protingos ir geros, bet jos neturi realaus poveikio sustabdyti genderistinės (2018 m. liepos 1 d. įstatymo) tvarkos. Jos apgina šeimą tik šio projekto intencijų prasme, bet ne tikroviškai, nors jos neabejotinai atstato naujojoje tvarkoje protingumą, adekvatumą ir proporcingumą.

Pataisų kūrėjai padarė milžinišką darbą, jie tiksliai identifikavo naujos tvarkos blogybes. Tačiau tuo pačiu jos parodo naivų pataisų kūrėjų tikėjimą, kad teisinė norma yra taikoma pagal jos kūrėjų intencijas. Tikrovėje visa genderistinė tvarka gali prisitaikyti prie siūlomų pataisų. Esant tokiai situacijai, reikalai iš esmės pajudėtų tik tuomet, jeigu susiformuotų tokia teisminė praktika ir jeigu pagal šias projekto kūrėjų intencijas būtų permokinta visa vaiko teisių apsaugos sistema.

Bet dabar yra priešingai: visa sistema yra apmokyta pagal genderistinę ideologiją (bet kokią menkiausią įsivaizduojamą ar realią grėsmę traktuoti prieš šeimą, o vaiko paėmimą traktuoti kaip gėrį), o Kauno apygardos teismas (tiksliau – viena sovietinių laikų ideologinė aktyvistė, o dabar teisėja) nepamatė jokių problemų su naująja tvarka.

Mano nuomone, tokios pataisos nesprendžia problemos iš esmės. Jos apmažina, bet iš esmės nepanaikina genderistinės tvarkos šaknies ir motyvo, todėl gali būti laisvai apeinamos. O šaknis ir motyvas: smurto sąvoka ir visos „globos/pagalbos/tėvystės mokymų ir t.t.“ paslaugų komercializavimas. Kol bus smurtas tapatinamas su auklėjimu/fizinėmis bausmėmis, tol bet kokios kitos pataisos bus antraeilės (nespręs problemos), nes visuomet išliks galimybė kriminalizuoti ir sugrėsminti šeimos veiksmus. Be to, neaišku, ar pataisos palieka poįstatyminę grėsmių vertinimo tvarką? Jeigu palieka, net ir po šeimos poreikių nustatymo pavadinimu, tai apskritai yra tik kosmetiniai pokyčiai.

Ar reikia palaikyti tokį projektą dabar? Ko gero, taip. Nes nieko geriau dabar pasiekti neįmanoma. O šios pataisos leistų visiems sveiko proto Tarnybos darbuotojams remtis jomis ir išvengti radikalumų.

Konceptualiai pataisos turėtų remtis į tokią schemą: įstatymas turi įtvirtinti konstitucinį šeimos privatumą ir autonomiją, valstybė turi nesikišti į vaikų auklėjimą, fizinės bausmės nėra smurtas, o smurtu turi užsiimti policija, t.y. taip, kaip yra senose konstitucinėse, demokratinėse valstybėse JAV, U.K ir kt.

Daužomus vaikus turi gelbėti policija, o vaiko teisių tarnyba turi padėti socialinės rizikos šeimoms. Tik išrovus genderistinės tvarkos šaknį: smurto ir auklėjimo sutapatinimą ir pagalbos šeimai sistemos komercializavimą, šios pataisos įgautų realų poveikį.

Ateityje reikėtų nustumti globalizuotos politikos atstovus nuo Seimo, kuriame jų yra absoliuti dauguma, ir sustabdyti genderistinės ideologijos plitimą.