Algimantas Rusteika. Esame vieno kraujo – jūs ir mes

propatria.lt nuotr. kaunoforumas.com Išpjauti iš bambuko lazdą, suskaldyti jos galą smulkiais įpjoviais, įstatyti metalinį buteliuk...

propatria.lt nuotr.

Išpjauti iš bambuko lazdą, suskaldyti jos galą smulkiais įpjoviais, įstatyti metalinį buteliuką su dagčiu, kuris irgi kainuoja, ir jį pritvirtinti, atvežti aštuonis tūkstančius kilometrų ir parduoti už 75 centus, sumokėjus visus mokesčius visose šalyse? Ir visi jų gamintojai, didmenininkai, vežėjai ir mūsų tiekėjai bei pardavėjai iš to uždirba? Tai kiek, po galais, Kinijoje kainuoja tas deglas – 2 ar 3 centus – ir kiek jų per dieną reikia padaryti, kad galėtum pragyventi?

Mat juos galas, pilu žibalą, pusę pro šalį, bet užtenka, ir oras geras, nesninga ir nešalta, ir jaunimo aplink daug, visi draugiški, aš čia, ko gero, su savo šešiom greit dešimtim seniausias. Ir nei vieno su nezabūdke, ir jie tikrai ne nuo Seimo, kur senelis seka pasakas apie savo žygdarbius ir jį gražiai visaip rodo ekrane, uždegu fakelą ir daugelis prieina prisidegti, tik peršlapęs žibalu bambukas užsidega, nudega raištis ir deglo buteliukas krenta į sniegą, pririšu, kažkoks vaikinas palaiko – ir einam, ir rankos tikrai nešąla.

Kojos šiūruoja trinkelėmis, slidoka, dešinėj lėtai slenka Bokštas ir Nacionalinis, ir šviesų daug, ir tikrai gražu, ir einam gatve, kaip ir priklauso, sukam į Antakalnio, ir visi kalbasi apie orą ar kur po to eis, einam greitai ir imu pavargti. Policija dirba profesionaliai, prišlama šalia ir sustoja, kol praeinam, po to vėl pasiveja, dirba kokie keturi ekipažai, stabdo eismą, troleibusas, troleibusas, stokit, jums sakau, praleiskit! Policijos ekipažo numeris, kur šalia mūsų, V1940, kokia simbolika, susižvalgę šyptelim.

Vairuotojai pravažiuodami mojuoja, kai kurie pritardami pypsi. Priekyje eina su tėčiu ikimokyklinukas, kokių 4 metų, nepavargsta, karo vyras, su trispalviu šaliku ant kurio galo Vytis su nuleista uodega – tikras lietuvis! Kitą mažių neša nešyklėje jauna mama, mėlyna kepurikė su ausikėmis, prisiglaudęs prie peties žiūri didelėm akim į mane, kažkokį senį jo gyvenime, kurį tuoj pamirš, aš jam merkiu akį, bet neatsako.

Žmonės žiūri pro langus iš šviesos pasaulių, vieni ten gyvena, kiti dar iš kažkokių darboviečių, praeinam ir pro sporto klubą, kur tamsios figūros bėga į niekur ir žiūri į mus, deglas sunkus ir vis keičiu rankas, danų ir olandų ambasadoj tamsu, ir britai jau miega, sukam pro sapiegas vis aukštyn, štai ir kapinės, kelias pažymėtas deglais, įbestais į sniegą, tamsoj žmonės išnyksta ir tik ugninė liepsnų gyvatė juda pirmyn ir sukiojasi.

Nepavargau, bet skauda nugarą, reikia pagaliau imti sportuoti ir nustoti ėdus, kas papuolė, ir štai jau ateinam, ir sustojam, ir snaigės tirpdamos kutena skruostus, pamirštu nusiimti kepurę, bet niekas to nemato. Liepsnos mus apsupa ir pasidaro šviesu, ir švelniai kvepia žibalu.

Kviečia prieiti arčiau. Sako pavardes ir atsakinėjam tyliai, po to vis garsiau:

– Loreta Asanavičiūtė.

– Nepamiršim!

– Virginijus Druskis.

– Nepamiršim!

– Rolandas Jankauskas.

– Nepamiršim!

– Rimantas Juknevičius.

– Nepamiršim!

– Alvydas Kanapinskas.

– Nepamiršim!

– Algimantas Petras Kavoliukas.

– Nepamiršim!

– Vytautas Koncevičius.

– Nepamiršim!

– Vidas Maciulevičius.

– Nepamiršim!

– Titas Masiulis.

– Nepamiršim!

– Alvydas Matulka.

– Nepamiršim!

– Apolinaras Juozas Povilaitis.

– Nepamiršim!

– Ignas Šimulionis.

– Nepamiršim!

– Vytautas Vaitkus.

– Nepamiršim!

Balsai skamba iš visų pusių ir su jais nejučia susilieji, po to Himnas ir viskas. Jokių kalbų ir nieko nebereikia. Visi tyliai vaikšto, uždega žvakes, pastovi. Paspaudžiu keletą rankų. Beveik vien tautininkai, toli pamatau Arvydą Juozaitį. Kitų nėra – čia juk Lietuva ir tai ne jų renginys.

Grįžta mažais būreliais, daugelis tylėdami. Pro šalį praūžia troleibusai, dešinėj juoda upė neša ižą. Štai ir Gedimino, jaunimas tik dar pradeda vakaroti, praeina pro šalį meras arklio šypsena, užeinam į šilumą ir kojos patiria kaifą, ir pica skani, ir alus šaltas.

Ir tik pralėkus Savanoriams atgal, nutolus Vilniaus šviesoms, nušviečiančioms pamėkliška šviesa dangų su žemai plaukiančiais debesimis, ūžiant varikliui gelzganų lempučių apšviestoj kabinoj atsiveria vartai ir laikas pagaliau sugrįžta.

Ir vėl snaigės leidžiasi gatvės žibintų trikampiuose, ir skamba vyriausybinė trojka, ir Saulius Gricius sako – Algi, atvažiuoja kolona iš Ruklos, stabdom, ir skambinu į Taksi parką, dispečeris perduoda taksistams, kurie budi prie visų kelių, karinių dalinių ir mūsų iš anksto parengtų kelių blokavimo brigadų – tai mūsų žvalgyba ir mobiliakas – ir taksistai perduoda vairuotojams, ir kelią į Jonavą užblokuoja pakelėj ženklo laukę SpecATĮ didžiuliai sniego valytuvai, o po penkių minučių skambina Vidmantas Adomonis ir sako – nuimam blokadą, kraujo mums nereikia, jie juk vis tiek pravažiuos, o vairuotojus, kurie turi vaikų, teks laidoti – skambutis taksistams ir sniego valytuvai su savo peiliais pasitraukia, ir karinė kolona nuvažiuoja pro šalį, tai buvo tik jų bauginimo taktika.

Mes jau savaitę nakvojam savivaldybėje, pripučiami čiužiniai ir antklodės ant grindų, ir truputį kvepia prakaitu, bet dar nieko, mums seniai pasakė, kad jie nusprendė eiti per žmones, viskas paruošta, langai užbarikaduoti smėlio maišais, kiemo išėjimas parengtas išvesti šturmo metu moteris, bet dabar sekmadienio naktis, žmonių budi nedaug, ir mes tik keliese. Žiūriu televizorių ir matau Eglės paskutinę kalbą, kaip jie vaikšto koridoriais ir laužia duris, ir ekranai užtemsta.

Skambinu ką daryt, meras sako lauk, kai reikės, pasakysim. Rūkom ir geriam kavą. Už lango žmonių nedaug. Bet po keliolikos minučių žmonės ima eiti grupelėmis ir po vieną. Kuo toliau, tuo daugiau, po valandos minia užtvindo visą Laisvę, suvažiuoja bendradarbiai, moterys veža sumuštinius, kavą, susirenka praktiškai visi. Lauksim kas bus ir pasitiksim tai, kas bus, kartu.

Pakeliu trojkę ir surenku Bokšto numerį iš sąrašo – gal kas dar atsakys – po ilgų signalų linija trakšteli ir kažkoks negyvas balsas sako:

– Alo?

– Kaip ten pas jus, kaip laikotės?

– Gavary pa ruski.

– Počemu, neužely zdies ne Litva?

– Tut uže vsio sovietskoje.

Patyliu ir sakau:

– Sčastja vam, ubijcy.

Padeda ragelį.

Ir vėl trojka. Algi, iš Kauno televizijos redakcijos praneša, kad yra iš kiemo pusės keli neapsaugoti langai, net be grotų, desantininkams tai dovana, reikia sutvarkyt. Skambinu rajono valdybos viršininkui, jis komunistas, nemiega, dabar niekas juk nemiega, tuoj pat perduoda darbų vykdytojui, tas toliau, žmonės lekia į žigulius, sandėlininkas išduoda medžiagas, niekas nieko nepajamuoja ir neaimanuoja kas apmokės, po pusvalandžio skambutis – jau važiuoja dirbti, po valandos sutvarkyta, langai užkalti taip, kad teks jiems kaip reikiant pavargti.

Ir staiga ekranai atgyja. Dėmesio, čia Lietuva! Čia Lietuva! Kalba ir rodo Kaunas! Kalba ir rodo Kaunas! Ir matom Šeštakauską, Baškauskaitę, tiesiogiai, keliomis kalbomis, visam pasauliui, tik ar išgirs, jei Persų įlankoje prasideda?

Valandos slenka lėtai lėtai. Visi, kas nedurnas, suprantam, kad jei pradėjo, viskas turi būti sutvarkyta per šią naktį. Kad mums reikia prasilaikyti tik šią vieną naktį, tą vieną vienintelę, kol pasaulis atsibus.

Valandos slenka ir niekaip nesibaigia. Laisvėj kaip dieną, pilna žmonių, veikia kavinės, arbata ir kava nemokama. Minia stovi, virš galvų kyla garas, prieš žmones dvi juostos barikadų iš autobusų ir sunkiasvorių sunkvežimių, lėtai krinta snaigės.

Pagaliau ima brėkšti. Stovim prie lango, garsiakalbiai Laisvėje groja Laisvę, apie giesmę, gerklėj mirties uždarytą, bet staiga nutyla ir po pauzės dideliu garsu kažkas paleidžia A.Kaušpėdo „Lietuvos valstybę“, ir pasibaigus kartoja dar, ir dar, ir dar. Ir visi pajuntam, kad jie pralaimėjo.

Ir po to laikas pajuda ir lekia vis artyn, per tas vasaras prie jūros ir vaikų kojytes pilnas smėlio, vėl sužybčioja metai ir tolstanti tiesa, ir Laisvėje vis mažiau žmonių, ir laidojam savo išeinančius ir viltis, ir šviesa vis artyn, kol tampa mumis, ir štai jau ši naktis ir rytoj bus tikrovė, ir lieka tik prisiminimas to, kas atsitiko.

Ilsėkitės ramybėje, sese ir trylika brolių, juodvarniais lakstančių. Mes dar prisimenam. Mes neužmiršim, kad ir kaip būtų blogai ir nebūtų kaip norėjot, mes jūsų neužmiršim. Nes esame tie, kuriais būtumėt tapę. Nes mes esam vieno kraujo – jūs ir mes.

Susiję

Įžvalgos 2391273142550657811

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-01-13 20:48

    Manau šis tekstas turi ir išliekamąją literatūrinę vertę

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2019-01-13 21:31

    DĖKOJU Autoriui, nepaprastas prisiminimas! Ir taip talentingai, jautriai surašytas. Būtina jį išsaugoti ateičiai. Juk dalyvavusieji išeis vienas po kito, o tada jaunąją kartą bus galima paskandinti dar šlykštesniuose „feiknjūsienose”, ir tik štai tokie prisiminimai galės jiems tiesą apie jų prosenelius papasakoti...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item