Vytautas Sinica. Multikultūrinė Lietuva?

D. Pipo (DELFI) nuotrauka  Skelbiame ištrauką iš politologo Vytauto Sinicos įvadinio straipsnio lietuviškai išleistai britų publicisto ...

D. Pipo (DELFI) nuotrauka 
Skelbiame ištrauką iš politologo Vytauto Sinicos įvadinio straipsnio lietuviškai išleistai britų publicisto Edo Westo knygai „Įvairovės iliuzija“. Knygoje analizuojant britų multikultūrinės visuomenės patirtį kritiškai vertinamas atviros visuomenės ir multikultūralizmo fenomenas, o įvade pristatomas platesnis multikultūralizmo Europoje kontekstas. 

Knygą įsigyti galite šioje nuorodoje (kaina - 5 eurai + 2 eurai už siuntimą).

Masinės imigracijos problema atrodo tolima ir neaktuali Lietuvai, po nepriklausomybės atkūrimo kenčiančiai nuo masinės emigracijos, turinčiai santykinai vienalytę tautinę sudėtį ir aplenktai visų masinės imigracijos į Europą srautų. Priešingai, pastarojo dešimtmečio imigracijos į Europą banga atskleidė, kad norinčių vykti gyventi į Lietuvą islamiškajame pasaulyje iš esmės nėra.  

Kovo 17 d. Vidaus reikalų ministerija paskelbė po ilgesnės pertraukos atnaujinanti pabėgėlių perkėlimą į Lietuvą pagal ES kvotų susitarimą. Birželio mėnesį D. Grybauskaitė ištiesė pagalbos ranką vidaus politikos problemų į kampą spendžiamai Angelai Merkel žadėdama priimti atgal iš Lietuvos į Vokietiją jau pabėgusius migrantus [1]. Tokia savo pozicija migrantų klausimu Lietuva yra, ko gero, pati gudriausia šalis Europos Sąjungoje. Būdami labai altruistiški ir pasirengę prisidėti kiek tik prašoma, tuo pat neprisidedame beveik nieko, nes kaip žmonės bėga iš Afrikos, taip pabėga ir iš Lietuvos. 

Statistiškai pagrįsta spėti, kad ir nauji perkeltieji pabėgėliai iš Lietuvos taip pat pabėgs. Kaip skelbta pernai birželio mėnesį, „iš 344 į Lietuvą pagal Europos Sąjungos (ES) programą perkeltų pabėgėlių 248 išvyko iš Lietuvos, ir kol kas nė vienas nėra čia grąžintas per prievartą“. Šiemet skaičiai buvo atnaujinti: „Nuo 2015 m. į Lietuvą atvežti 468 pabėgėliai, iš jų 338 perkeltų asmenų mūsų šalyje nebėra.“ Tendencijos nesikeičia. Pažymėtina, kad pagal kvotas perkeliami tik atvykėliai, kuriuos ES pareigūnai pripažįsta esant tikrais pabėgėliais. Problema ta, kad tiek ekonominiai migrantai, tiek ir tikrieji pabėgėliai, bėga ne iš gimtosios šalies,  jie traukia į Vakarų gerovės valstybes. Lietuva čia tinkama tik kaip tarpinė stotelė ir niekas negali jų sulaikyti. 

Tai nereiškia, kad imigracija mūsų šalyje neaktualus reikalas. Lietuva plėtoja rytų europiečių, visų pirma ukrainiečių, darbo imigraciją, lengvina jų įsidarbinimo sąlygas [2]. Socialiniu požiūriu nuo to sukelto nekvalifikuotų darbų kainų dempingo kenčia lietuviai darbininkai. Rytų Europos gyventojai sutinka dirbti iš tiesų vergiškomis sąlygomis už lietuviams nepriimtinas algas. Tačiau migracijos politikos požiūriu programuojama, kad poreikio masiškai įsivežti musulmonų darbininkų Lietuvoje dar ilgai nekils net liberaliausiems darbdaviams ir politikams. Kartu visa tai lemia, kad islamo agresijos klausimas ir susijusios grėsmės Lietuvai kol kas yra tik teorinė problema.

Tačiau tai nereiškia, kad imigracija negali Lietuvoje sukelti integracijos iššūkių. Priešingai, absoliuti nesėkmė integruojant kultūriškai, religiškai ir istoriškai artimas lenkų ir rusų tautines bendrijas liudija ypatingą Lietuvos neįgalumą integracijos politikos srityje net ir lengviausiomis sąlygomis. Atkurtos nepriklausomybės aušroje iki autonomijų kūrimo ir tiesioginio valdymo įvedimo atvedęs Pietryčių Lietuvos gyventojų separatizmas per trisdešimt metų nebuvo išspręstas. Vietoj to šiandien viešojoje erdvėje ir tarp vadinamojo elito stebima tendencija normalizuoti ir pateisinti integraciją atmetančių mažumų reikalavimus ir segregacines nuostatas [3]. Lietuvoje net nėra tvirto sutarimo, ar ir kaip turėtų būti integruojami šalies kitataučiai. 



Tai nėra išimtinai teorinis klausimas. Esama vyriausybė ir jos ministrai, deleguoti tautinius sentimentus deklaravusios partijos, atvirai skelbia būtinybę Lietuvos demografines problemas spręsti su imigrantų pagalba. Žemės ūkio ministras Giedrius Surplys 2018-ųjų kovą rašė, kad į Lietuvą įsileisti daugiau užsieniečių yra neišvengiama ir pageidautina, taip pat gyrėsi kartu su verslo ir pramonės asociacijomis (kurios seniai „lobina“ lengvesnį pigių darbuotojų įsivežimą) parengęs darbo imigracijos skatinimo modelį [4]. Modelis parengtas ir veikia – darbo imigrantų į Lietuvą tik daugėja ir dėl jų žiniasklaida net susidarė klaidingą įspūdį, neva išvykę lietuviai ėmė grįžti namo. Iš tiesų nuo gegužės į Lietuvą kas mėnesį su darbo vizomis atvyksta po daugiau nei 2 000 darbo imigrantų, daugiausiai iš Rytų Europos [5]. Auganti užsieniečių imigracija yra nebe noras, o faktas.

Visoje Europoje prasidedančią ar įsisenėjusią imigraciją įprastai labiau remia politinis elitas, o skeptiškai nusiteikusiai visuomenei jos būtinumas aiškinamas keturiais pagrindiniais argumentais (galimos jų variacijos): kad masinė imigracija neišvengiama globalizuotame pasaulyje, kad priimanti visuomenė praturtėja dėl tautinės įvairovės, kad iš to laimi priimančios šalies ekonomika ir kad tai išsprendžia visuomenės senėjimo problemas [6]. Pirmojo argumento absurdiškumą liudija pačios ligšiolinės Lietuvos pavyzdys – kiekviena šalis laisva neįsileisti imigrantų, jei tik to nenori. Antrasis yra išimtinai ideologinis ir daugumoje visuomenių XX a. buvo nedrįstama jo tarti garsiai, tą liudija paviešinti 1997 m. leiboristų vyriausybės vidiniai svarstymai. Trečiasis, nors teoriškai įtaigus, iki šiol neįrodomas praktiškai, – priešingai, yra paneigtas, nes dauguma tyrimų rodo, kad teigiamus imigracijos aspektus ekonomikai beveik visada atsveria neigiami ir apčiuopiamos naudos nėra. Galiausiai ketvirtasis argumentas yra sunkiausiai paneigiamas ir aktualiausias Lietuvai. 

Būtent juo yra dažniausiai remiamasi advokataujant didesnei imigracijai Lietuvoje. Lietuva yra greičiausiai Europoje dėl mažo gimstamumo ir didelės emigracijos nykstanti valstybė, be to, kadangi emigruoja daugiausia jauni žmonės, tendencija tik greitėja. Šiurkščiai apibendrinant, ilgojoje perspektyvoje nelieka nei kam dirbti, nei kam gimdyti. Į tai galima reaguoti bandymu skatinti gimstamumą ir reemigraciją, masine imigracija arba tam tikra abiejų strategijų kombinacija. 

Trečiuoju keliu akivaizdžiai paremta šių metų vasarą vyriausybės patvirtinta „Demografijos, migracijos ir integracijos politikos strategija 2018-2030 metams“ [7]. Dokumentas tvarkingai deklaruoja siekius didinti gimstamumą, teikti šeimoms socialinę pagalbą, stiprinti tėvystės įgūdžius ir  kitaip rūpintis pačių lietuvių demografija, tačiau žvilgsnis į konkretybes atskleidžia kapituliaciją.

Aptariant tiek emigraciją, tiek gimstamumo mažėjimą lemiančius veiksnius, nutylimos absoliučiai esminės ir kartu sudėtingiausiai įveikiamos šių reiškinių priežastys. Emigracija suvokiama kaip išimtinai ekonominis reiškinys, sprendžiamas socialinės gerovės priemonėmis. Tačiau Lietuvos ekonominiai rodikliai numatomoje ateityje negali pasivyti šalių, į kurias emigruoja lietuviai. Vadinasi, jeigu nesikeis piliečių nuostatos (strategijoje pripažįstama, kad emigruoti planuoja absoliuti dauguma moksleivių), emigracija tęsis katastrofiškais tempais. Reikalingas visai kitoks piliečio ryšys su savo valstybe. Tačiau tautinio prisirišimo ugdymas minimas tarp kitko ir paskiausia. Nepasitikėjimas valdžios institucijomis, susvetimėjimas ir Lietuvos piliečių pilietinis bejėgiškumas apskritai neminimi. 

Panašiai ir gimstamumo nuosmukis (tiesa, jau pagerintas nuo 1,3 iki 1,7 vaiko vienai moteriai) suvokiamas kaip ekonominė problema. Vadovaujamasi nuostata, neva nenorą turėti vaikų lemia pirmiausiai socioekonominės sąlygos – būsto įsigijimas, pajamos, darbo ir tėvystės derinimo galimybės. Visi šie dalykai svarbūs, bet tik kalbant apie paskatas turėti pirmuosius du vaikus. Itin klaidingai kaip siektini gero gimstamumo pavyzdžiai pateikiamos Šiaurės šalys. Nesigilinama, kad jose ir kitur Vakarų Europoje gimstamumo rodiklius – daugiau kaip du vaikai – pakelia itin gausios imigrantų šeimos, o vietinių gyventojų šeimose šio rodiklio nesiekia. Globali tendencija visiškai priešinga – geriausius pragyvenimo standartus užtikrinanti Europa yra mažiausio gimstamumo regionas pasaulyje, o ekonomiškai silpniausi regionai patiria didžiausią prieaugį. 

Ekonominio išsivystymo nereikia laikyti grėsme, jį dera suvokti kaip iššūkį, visur pakeičiantį visuomenių tikslus ir vertybes biologinį išnykimą programuojančia kryptimi. Tenka svarstyti kaip neišnykti. Pokariu Vakarų ir Šiaurės Europa šią problemą spręsti nutarė padedama imigracijos. Lietuva gali skatinti pačių lietuvių gimstamumą. Tačiau tam reikalinga visai kita prieiga, kurios nėra vyriausybės demografijos strategijoje. Tyrimai rodo, kad turėti daugiau nei du vaikus (o tai būtina Lietuvos demografinės krizės sąlygomis) negalima paskatinti ekonominėmis priemonėmis. Tam būtina keisti požiūrį į gyvenimo tikslus  – perkelti akcentą nuo profesinės karjeros į šeimą. Tą įrodė ir 2004–2008 m. socialdemokratų taikytų itin dosnių socialinių išmokų rezultatai Lietuvoje. 

Kad ir kaip baisiai tai skamba emancipuotam šių dienų jaunimui, būtent vaikai, o ne karjera ir ekonominis savo kaip individo savarankiškumas turi tapti vyraujančiu gyvenimo prioritetu. Tai labai sunkus ir tolimas tikslas, nes net visiškai pakeitus jaunimo ugdymą, rezultatų galima laukti tik užaugus naujai gyventojų kartai. Iki tol Lietuva priversta tam tikru mastu taikyti imigracijos strategiją ir užkirsti kelią neigiamoms jos pasekmėms. Užduotį lengvina tai, kad dauguma imigrantų Lietuvoje yra ir bus atvykstantys užsidirbti, o ne pasilikti – visai kaip posovietinių šalių imigrantai Jungtinėje Karalystėje, kur yra britų su pagarba priešinami nedirbti ir gyventi iš pašalpų ketinantiems atvykstantiems afrikiečiams [8]. Laikini ar ne, kultūriškai artimi ar ne, vardan taikios Lietuvos valstybės raidos  darbo imigrantai turės įsilieti į šalies visuomenę ir laikytis vyraujančių normų. Tam būtinas aiškus sutarimas dėl integracijos be jokių multikultūralizmo priemaišų. Jokia XXI a. Lietuvos valdžia nerodė valios ir kompetencijų tokiam sutarimui. Įvairovės iliuzija nepaleidžia daugelio šalies mokslininkų, žurnalistų ir politikų. Šis tekstas skaitytojo rankose  – kukli viltis prisidėti prie šios iliuzijos išsklaidymo.

***

1 - BNS, „Grybauskaitė: Lietuva svarsto sutartį su Vokietija dėl pabėgėlių grąžinimo“, Verslo žinios, 2018-06-28.
https://www.vz.lt/verslo-aplinka/2018/06/28/grybauskaitelietuva-svarsto-sutarti-su-vokietija-del-pabegeliu-grazinimo#ixzz5KJ6F7zIC 
2 - BNS, „Vis daugiau ukrainiečių legaliai įsidarbina Lietuvoje“, Lietuvos žinios, 2018-03-17. https://www.lzinios.lt/lzinios/Ekonomika/vis-daugiau-ukrainieciu-legaliai-isidarbina-lietuvoje/261984
3 - Vytautas Sinica, „Trečioji autonomininkų banga?“, DELFI, 2018-08-02.
 https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vytautas-sinica-trecioji-autonomininku-banga.d?id=78724689
4 - Giedrius Surplys, „Migracija: rykštės, baubai ir Šv. Brunonas“, DELFI, 2018-03-05. https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/giedrius-surplys-migracija-rykstes-baubai-ir-sv-brunonas.d?id=77320569
5 - Monika Kasnikovskytė, „Augančios imigracijos miražas: Lietuvą iš duobės traukia ne grįžtantys lietuviai“, TV3, 2018-08-11. https://www.tv3.lt/naujiena/verslas/970174/lietuva/aktualijos/8
6 - Douglas Murray, The Strange Death of Europe, p. 37.
7 - Demografijos, migracijos ir integracijos politikos strategija 2018-2030 metams.
https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/9d935050423411e8844381e3890556cc?jfwid=dg8d3038x
8 - David Goodhart, The British Dream: Successes and Failures of Post-war Immigration, p. 227-233. 

Knygą įsigyti galite šioje nuorodoje (kaina - 5 eurai + 2 eurai už siuntimą).


Susiję

Vytautas Sinica 1427208798700810832
item