Vladimiras Laučius. Išlikimo klausimas: ar rinkimai mums vis dar leidžia rinktis?

lrt.lt Eilinė kova dėl mokesčių ir ateinančių metų biudžeto eilinį kartą sukėlė viešas diskusijas apie vadinamąjį sisteminį požiūrį į...


Eilinė kova dėl mokesčių ir ateinančių metų biudžeto eilinį kartą sukėlė viešas diskusijas apie vadinamąjį sisteminį požiūrį į reformas, per mažą perskirstymo procentą nuo BVP, viešojo sektoriaus finansavimo prioritetus ir įvairių nacionalinių susitarimų galimybes. Eilinė valdžia eilinį kartą gyrėsi didinanti žmonių pajamas, o opozicija eilinį kartą palaikė nepasitenkinimo šauklius.

Viskas kartojasi: visi kalba apie sisteminių pokyčių būtinybę, tik buvę valdžioje jų nemato, esantys valdžioje jais džiaugiasi, o būsiantys valdžioje juos žada. Niekas iš esmės nesikeičia dešimt, dvidešimt ir daugiau metų; kiekvienas ketverių metų rinkimų ciklas primena ankstesnių kadencijų keltus lūkesčius, netesėtus pažadus ir nusivylimus. Nors imk ir cituok sau Ekleziastą: „Kas buvo, vėl bus; kas įvyko, vėl įvyks. Po saule nėra nieko nauja!“

Raimondą Kuodį – į premjerus?

Konstitucija griežtai veja šalin eretišką mintį: rinkimų sėkme ir tarpusavio rietenomis labiau nei valstybės ilgalaike perspektyva suinteresuotos partijos negali užtikrinti būtinų reformų tvarumo, nuoseklumo ir tęstinumo. Ketveri metai valdžioje, iš kurių pirmieji tėra ankstesnės valdžios sprendimų inercija, o dar treji, ypač ketvirti, susiję su artėjančiais eiliniais rinkimais, iš esmės nieko nelemia. Juolab kai valdo ne viena partija, o marga partijų koalicija.

Norint nuosekliai įgyvendinti visavertę socialinės ir ekonominės politikos viziją, reikia ne ketverių, o dvigubai ar net trigubai daugiau politinio stabilumo metų. Tačiau rinkimų rezultatai kas ketverius metus viską apverčia aukštyn kojomis ir išmeta į šiukšlyną kaskart pralaiminčių rinkimus keturmečių valdžių ilgalaikes vizijas ir strategijas, jei jų apskritai esama.

Populistinės kalbos apie „specialistų vyriausybes“ ir „ministrus specialistus“ iš dalies atsiranda dėl žmonių noro nepriklausyti nuo galios žaidimų, rinkimų ciklų, byrančių koalicijų ir efemeriškos partinės „atsakomybės“. Politikai tuo naudojasi ir ieško partijoms pabrėžtinai nepriklausančių kandidatų – į ministrus, prezidentus ar rinkimų sąrašus.

Žinoma, vadinamųjų specialistų nepriklausomumas, kaip liudija patirtis, tik dar labiau išplauna ir taip iliuzinės atsakomybės saitus, tad kalbos apie „ministrus specialistus“ ir kitokius technokratus, kandidatuojančius į Seimą, savivaldą ir prezidentus – juokingos. Tačiau vadinamųjų tradicinių partijų nuolatinis tvirtinimas, kad tik jos ir jų atstovai esą tikrasis, visokeriopai puoselėtinas demokratijos ramstis, skamba neįtikinamai ir veidmainiškai. Koks jos demokratijos ramstis, jei, anot apklausų, visuomenė jomis visiškai nepasitiki?

Nuo politikų ir dalies ekspertų kalbų apie tai, kad tradicines partijas reikia stiprinti, daugeliui žmonių tiesiog „nebelaiko“ nervai ir kyla noras pasiųsti tokius kalbėtojus gan toli arba įsipilti ko nors stipresnio iš Aurelijaus Verygos juodojo sąrašo. Į referendumą su klausimu „ar pritariate, kad Seimo rinkimai dešimčiai metų atšaukiami, o vyriausybei vadovauja Raimondas Kuodis“, ateitų tikrai nemažai žmonių ir veikiau palaikytų R. Kuodį nei Konstituciją.

Daugiapartinė demokratija grimzta į vis gilėjančią pasitikėjimo krizę, o nuvalkiota frazė apie tai, kad už ją niekas nieko geresnio nesugalvojo, savo išmintimi nepranoksta idiotiškų frazių „bus taip, kaip bus“ arba „mažiau kalbų, daugiau darbų“.

Išsigimusi demokratija, iš kurios lieka tik pavadinimas, ne kažin kuo geresnė už šeimą, kurioje mušami ir žalojami mažamečiai. O juk už šeimą irgi niekas nieko geresnio nesugalvojo.

Dabartinė demokratijos krizė, apie kurią Vakaruose garsiai kalbama jau ketvirtą dešimtmetį, tikrai nėra specifinė Lietuvos arba tik „jaunų demokratijų“ problema. Deja, ši krizė Vakaruose veik sutapo su šaltojo karo pabaiga ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu.

Tai tikrai ne akstinas nusigręžti nuo demokratijos, o kaip tik akis badanti paskata grąžinti jos tikrąją prasmę ir turinį į šių dienų politiką. Kitaip tiesiog atsiras ir iškils alternatyva nususintai demokratijai – galbūt už ją truputį geresnė, bet greičiausiai – kur kas blogesnė. Kad ir kaip būtų, laikytis įsitvėrus banalios frazės „geresnės santvarkos niekas nesugalvojo“ – ne išeitis ir ne išmintis.

Politinė mitologija ir išganymo pažadas

Kiekviena politinė sistema, kad ir kokia ji būtų iš pažiūrios racionali, turi savo dievus, mitus ir politinio tikėjimo postulatus. Todėl mes tikime technologine pažanga, rinkos kapitalizmu, efektyvumo primatu visada ir visur, žmogaus teisėmis, demokratija, visuotinių laisvų rinkimų būtinybe ir kitais šiuolaikinį gyvenimą pateisinančiais dalykais, kuriais abejoti būtų politinė ir kultūrinė šventvagystė.

Ši sistema su savo mitais ir postulatais Vakaruose įsigalėjo po Antrojo pasaulinio karo, nors jos pirmtakės, kaip antai Weimaro Vokietija, egzistavo ir iki tol. Esminis skirtumas tarp prieškario ir pokario demokratijų yra tas, kad pastarosioms politinė evangelizacija pavyko kur kas geriau. Jų pažadas buvo – lygybė, laisvė, taika ir prieinama kiekvienam gerovė. Jo laikėsi ir kairieji, ir dešinieji. Šis pažadas apie ketvirtį amžiaus po karo buvo iš tiesų vykdomas.

Kol ši jei ne rojaus žemėje, tai bent gerovės valstybės eschatologija davė apčiuopiamų žemiškų vaisių, juos leidusi raškyti politika, nors Jacquesas Ellulis ją pavadino „politine iliuzija“, atitiko demokratinio žmogaus lūkesčius. Piliečių politinio dalyvavimo ir partijų konkurencijos prasme buvo nuoširdžiai tikima, ir tai užtikrino lojalumą santvarkai ne prasčiau nei kadaise Romos imperatoriaus kultas. Vėliau reikalai pablogėjo, ir atraminiai šios politinės mitologijos stulpai susvyravo.

Klibantys stulpai: gerovė, lygybė, laisvė, taika

Pirma susvyravo gerovė / lygybė. Vadinamoji gerovės valstybė ir daug kur po karo pasiektas samdomo darbo atstovų gyvenimo lygis išgarino prieškario socialines įtampas ir daugeliui teoretikų įkvėpė drąsos atvirai prabilti apie „ideologijų pabaigą“ kaip gilių socialinių prieštarų epochos saulėlydį. Tačiau XX amžiaus paskutiniame ketvirtyje visas šis grožis pradėjo blėsti. XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje socialinė nelygybė išsivysčiusiose valstybėse augo, o socialinės gerovės pažadas vis labiau tolo nuo realybės.

Antras pradėjo garuoti ir virsti iliuzija laisvės pažadas – tiek demokratinės politinės santvarkos, tiek žodžio ir minties laisvės atžvilgiu. Demokratiją ištiko blogasis scenarijus, apie kurie beveik prieš 200 metų įspėjo Alexis de Tocqueville`is: ji ėmė išsigimti į oligarchiją – praturtėjusiųjų saujelės valdžią. Oligarchiją su „švelniosios despotijos“ elementais, kai žolę tyliai rupšnojančias rinkėjų mases gano propagandos ir pramogų meną įvaldę piemenys.

Turtinga ir įtakinga mažuma, manipuliuodama tuo, kas vadinama visuomenės nuomone, nevaržoma informacija, švietimu ir laisvu apsisprendimu, tampa vienintele ir nepakeičiama sprendimų priėmėja. Valdo nebe demosas, o nuo jo lūkesčių atitrūkęs valdžios elitas su keturiais įvairiomis kombinacijomis sulipusiais politiniais veidais – nuosaikiosios kairės, centro kairės, centro dešinės ir nuosaikiosios dešinės. Kaip koks keturveidis graikų dievas Janas.

Žodžio ir minties laisvė, savo ruožtu, sėkmingai tolsta nuo pirminio idealo ir turinio, niveliuodamasi informacijos vartotojų stereotipus aptarnaujančių šiuolaikinių medijų kakofonijoje. Riba tarp informacijos ir propagandos, informacijos ir pramogos, piliečio ir bukinamo žiūrovo tampa labai miglota.

„Propagandos galia, be abejo, atskleidžia vieną didžiausių demokratijos ydų, – rašo Ellulis. – Jei esu demokratijos šalininkas, man lieka tik apgailestauti, kad propaganda padaro jos veikimą beveik neįmanomą.“ (Propaganda. The Formation of Men`s Attitudes, 1965).

Neilas Postmanas ne ką mažesnę grėsmę demokratijai įžvelgė pramoginės kultūros pergalėje, pasiektoje paskutiniame XX a. ketvirtyje. Jo žodžiais, visų rūšių tironai visais laikais žinojo, kaip svarbu teikti masėms pramogas kaip protestus slopinančią priemonę. Bet daugelis jų net rožinėse svajose neregėjo tokios situacijos, kada masės išvis nebekreips dėmesio tai, kas nėra pramoga.

„Kaip apsidžiaugtų visi praeities karaliai, carai, komisarai ir fiureriai sužinoję, kad cenzūra tampa tiesiog nebereikalinga, kai visas politinis diskursas įgyja linksminimo pavidalą.“ (Postman, Neil, Amusing Ourselves to Death: Public Discourse in the Age of Show Business, 1985).

Galiausiai ėmė šlubuoti ketvirtas – taikos siekinys. Rusija, visada buvusi ir norėjusi būti Vakarų prieše, kažkodėl iki pat karo su Ukraina buvo vertinama kaip kaprizinga sąjungininkė, kurią Zbigniewas Brzezinskis net pažadėjo apie 2025-uosius priimti į NATO. Europos valstybės ir Baracko Obamos laikų Amerika supainiojo taiką su pacifizmu, o priešo atgrasymą – su agresoriaus raminimu mažinant savo įtaką ir gynybos išlaidas.

Kuo labiau silpo Vakarų karinė galia ir ryžtas, kuo labiau jie nuolaidžiavo Vladimirui Putinui, kaip kadaise Adolfui Hitleriui, tuo realesnė darėsi Rusijos keliama karinė grėsmė. Kai Vakarų visuomenėms taikos bet kokia kaina idėja, anksčiau buvusi tik apsirūkiusių gėlių vaikų sapalionė, virto oficialia doktrina, politiniu kultu, pateisinančiu ėriukų tylėjimą urzgiančio grobuonies akivaizdoje, karas Europai pamažu ėmė virsti artėjančia politine realybe. Rusų agresija Gruzijoje ir Ukrainoje tai patvirtino.

Kas toliau?

Nei taikos, nei laisvės išsaugojimo imperatyvai daugelio Vakarų visuomenių neišbudins. Taikos ir laisvės / demokratijos idealai stiprūs tada, kai esama ryžto dėl jų aukotis ir investuoti į karinį atgrasymą tų, kuriems šie idealai visiškai svetimi. Tuo metu ir politinė kairė, ir nemaža dalis vadinamosios dešinės Europoje taikos išsaugojimą suvokia panašiai kaip Neville`is Chamberlainas 1938-aisiais, demonstruodami savo oportunizmą, bailumą ir kolektyvinį egoizmą V. Putino užmačių atžvilgiu.

Stipriausios Europos valstybės – Vokietijos – gynybos išlaidos vis dar sudaro tik apie vieną proc. BVP. Tuo metu eurofederalistų, hipsterių ir politikos veganų taip mėgstamas Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ragina kurti Europos kariuomenę, kuri saugotų ir nuo Rusijos, ir nuo JAV.

Kadangi Višegrado ir Baltijos valstybių be JAV pagalbos Berlynas su Paryžiumi nuo Rusijos tikrai neapgins, o JAV pulti Europos lyg ir nesiruošia, E. Macrono žinutė labai aiški: Europos kariumenė skirta ginti tiems, kurie europiniame George`o Orwello gyvulių ūkyje, traktuojančiame NATO lyderes JAV kaip potencialų priešą, jaučiasi svarbesni.

Realiausias scenarijus einant šiuo keliu – tolesnis demokratijos išsigimimas į oligarchiją, žodžio ir minties laisvę niveliuojančios propagandos (ryškus pavyzdys – reakcija į nelegalios migracijos bei su ja susijusio smurto protrūkį) ir pramogų kultūros užtvindyta viešoji erdve, susitaikėliška užsienio / gynybos politika, prioritetu laikanti agresoriaus – Rusijos – apraminimą (politics of appeasement).

Realiausia atsvara šiai tendencijai – mėginimas grįžti prie demokratijos šaknų nacionalinėje valstybėje, kultūrinio tapatumo kaip saugotinos vertybės reabilitavimas ir gerovės / didesnės lygybės principas socialinėje ir ekonominėje politikoje. Problema ta, kad šią stiprėjančią atsvarą Vakaruose daug kur beveik monopolizavo aukšta politine kultūra ir išmintimi nepasižymintys populistai.

Pirmoji – oligarchinė, propagandinė, pramoginė, multikultūrinė ir susitaikėliška (tartis su Rusija ir tiesti make love, not war dujotiekius) tendencija, kaip jau turėjome nemažai progų įsitikinti, veda į gilėjančią demokratijos ir saugumo krizę. Antroji tendencija galbūt galėtų suteikti Europai daugiau politinio atgimimo vilčių, tačiau jos ryšiai su V. Putino Rusija kelia pagrįstų įtarimų, be to, ji ribojasi su ta pavojinga erdve, kurioje praėjusio amžiaus trečiame ir ketvirtame dešimtmečiuose atsirado ir suklestėjo fašizmas.

Ar įmanomas trečias kelias ir / arba naują politikos kokybę žadantis kompromisas tarp dviejų susipriešinusių stovyklų? Vakarų demokratijoms tai bene svarbiausias artimiausių poros dešimtmečių klausimas. Lietuvai šio klausimo svarba – egzistencinė.

Vladimiras Laučius yra LRT.lt vyriausiasis redaktorius.

Susiję

Vladimiras Laučius 2949906017952327043

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-12-12 17:55

    Koks naivuolis. Tai jis galvoja, kad per vienus rinkimus išrinksime valdžią, kuri išspręs visas problemas amžiams.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2018-12-12 21:07

    Kam taip sudėtingai, rinktis visada gali, bet tam reikia pažinimo, tik jis deja yra begalinis, o protas yra ribotas, demokratija yra daugumos protas, o to tikrai nebus, dėl to, kad Pasaulyje skelbiamos tik teisės ir visokios įvairiausios, niekas niekada nepaskelbė Pasaulinės PROTO dienos, reiškia jo nėra, tuo ir viskas pasakyta.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-12-12 21:18

      ne tai jis galvoja, nebedarykite sau gėdos

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2018-12-12 21:19

    čia anonimiškam 2018-12-12 17:55

    AtsakytiPanaikinti
  4. "E. Macrono žinutė labai aiški: Europos kariuomenė skirta ginti tiems, kurie europiniame George`o Orwello gyvulių ūkyje, traktuojančiame NATO lyderes JAV kaip potencialų priešą, jaučiasi svarbesni" - na, nežinau... Gi šitie "svarbesni" nemato Rusijos kaip priešo - tad ir gintis nuo jos nėra reikalo. Alach-babachai - irgi ne priešai, o "varkšaj pabėgėlei" nuo kurių ne gintis reikia, o kuo daugiau "importuoti". Tiesa, yra dar kažkoks abstraktus "terorizmas", kuris su niekuo niekaip nesusijęs (na, nebent su "dešineiseis radikalajs", tai kariuomenė čia irgi nepadės. O štai "svorio" tų "svarbesniųjų" reikalavimams suteikimui ir "nepaklusnių sajūzinių respublikų" sudrausminimui, tokia "Briuselio kopūstams" pavaldi MVD kariuomenė - pats tas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. P.S. Ta proga siūlyčiau prisiminti M. Šulco žymųjį pareiškimą: "Wir müssen das Europa des Gemeinschaftsgeistes notfalls jetzt auch mal mit Macht durchsetzen. Wir setzen uns notfalls in einem Kampf gegen die anderen durch." (Maždaug, "Esant reikalui, bendrumo dvasia paremtą Europą privalome primesti jėga. Jei reikės, mes kitaip manančius nugalėsime kovoje"). O dabar įsivaizduokime, kad štai tokie šulcai turi savo kariuomenę... ;)
      Taigi, visokius makronus ir merkelienes suprasti nesunku: juk NATO kariuomenės prieš kokią nors privalomam masiniam negrų ir arabų nelegalų "importui" besipriešinančią Vengriją ar Lenkiją nepasiųsi - o štai vietinė, sajūzinė kariuomenė būtų pats tas "demokratijai beigi žmogaus teisėms užtikrinti". :)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2018-12-13 02:02

      Vertėsi Merkel - versis ir Macronas. Netikiu, kad Europą bus taip lengva suskaldyti, juolab kad abu turi pakankamai priešų ne tik užsieny, bet ir savo namuose, o kad atsirastų kokia nors priepšriešą NATO - nemanau, kad šitai bus leista.

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2018-12-13 05:32

    Lietuvoje iš pradžių buvo bandya žengti nacionalinės koncepcijos įtvirtinimo keliu 0 yačiau vėliau dėl nesuprantamų preižasčių į valdžią buvo pasikviesta senoji nomenklatra, ir nacionalinės konsolidacijos pagrindu kuriama demokratija išsigimė į naujai susikūrusios plutokratijos diktatūrą.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SKAITYKITE

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item