Rytis Zaveckas: „Skiname kosmopolitizmo vaisius“

respublika.lt Matydami išskirtinio dizaino vienetinius baldus, kurių autorius panevėžietis medžio meistras Rytis Zaveckas, vertintoja...


Matydami išskirtinio dizaino vienetinius baldus, kurių autorius panevėžietis medžio meistras Rytis Zaveckas, vertintojai neretai kartoja: užsienyje jis gyventų kaip inkstas taukuose. Tačiau menininko emigranto duona nevilioja. Sako, kur kas prasmingiau garsinti Lietuvą gyvenant ir kuriant Tėvynėje. Štai neseniai Jungtinėse Amerikos Valstijose vykusiame pasauliniame dizaino konkurse „American Art Awards“ panevėžietis laimėjo keturias nominacijas.

Baldų kategorijoje vertinimo komisija, kurią sudaro 25 garsiausios Amerikos galerijos, antrosiomis vietomis įvertino panevėžiečio komodą „Antstolio aukso amžius“ bei stalą „Vilnius“, ketvirtąja vieta lovą „Lietuviai“, o penktąja vieta - komodą „Eurobabelis“, kurios bendraautorė dizainerė Julija Janus.

Netrukus R.Zaveckas buvo pakviestas dalyvauti Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančioje parodoje „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918-2018 metai“. Jai panevėžietis meistras pateikė JAV dėmesio sulaukusį „Eurobabelį“. Tačiau šis baldas kažkodėl parodos rengėjų nesužavėjo, tad menininkui teko vežti kitą savo kūrinį. Pasinaudodamas proga, tituluotą „Eurobabelį“ meistras tikėjosi nufotografuoti Valdovų rūmų interjere. „Užsienyje mėgstama šiuolaikinius baldus fotografuoti klasikiniuose interjeruose su lipdiniais, gobelenais, tarsi parodant dabarties ir praeities vienovę“, - taip savo sumanymą aiškina panevėžietis. Bet Valdovų rūmų durys jam neatsivėrė.

Nuo to ir pradėjome kalbą su R.Zavecku.

- Istorijos ratas apsisuko, - svarsto meistras. -Taip buvo prieš 400-500 metų ir vėliau, kai lietuviai negalėjo patekti į rūmus. Bet Valdovų rūmai yra mūsų. Juk ten ne karalius sėdi, kuris nori leidžia, nori neleidžia. Ten sėdi direktorius. Jis yra viso labo tik administratorius. O kaip buvo pastatyti rūmai? Pradžioje rinko aukas. Aukojo, kas norėjo, taip pat ir Amerikos lietuviai. Buvo išleisti paveikslėliai, kuriuos galima būdavo pirkti aukojant. Ir aš juos pirkau. Buvo ir saldainiai su rūmų atvaizdu - perki, brangiau moki, ir vėl savotiškai aukoji. Taigi, ten yra ir mano dalis. O dabar toks jausmas, kad mes - lietuviai - reikalingi tam, kad tik suneštume pinigus ir brangiai pastatytume rūmus. Suprasčiau, jeigu padaryčiau kokį surūdijusį vamzdį, braučiausi su juo fotografuotis, ir man atsakytų. Bet padariau unikalų baldą, jau gavusį tarptautinį pripažinimą, bet manęs neįleidžia. Prašiau - trumpam, dešimčiai minučių. Galėjau ir susimokėti, jei reikia. Juk jie nuomoja sales. Galutinis derybų rezultatas toks: teisinantis Lietuvos 100-mečio renginiais „nėra galimybių“. Kad laimėjau Amerikoje - niekam neįdomu.

Nurijęs šią piliulę, menininkas padėties nedramatizuoja. Jis sako, jog šiuo atveju išryškėjo tipiškas valdiškas požiūris į žmogų. Toks būdingas valdžios įstaigoms. Ar ne toks valdininkų nedėmesys neretai varo žmones iš Lietuvos? Būtų juokinga, jeigu po šio įvykio R.Zaveckas pagrasintų, jog jam belieka tik emigruoti... Taip nebus, nes prie savo namo ne šiaip laiko iškėlęs Lietuvos istorinę vėliavą su Vyčiu. Tačiau emigracijos temos neišvengėme.

- Ar matant, kaip tautiečiai tuntais bėga iš Lietuvos, niekad nebuvo kilusių minčių ieškotis lengvesnio gyvenimo užsienyje?

- Daug kas gali išvažiuoti. Bet tu pabandyk neišvažiuoti. Tai yra savotiškas iššūkis. Tu pabandyk išsilaikyti čia. Man keista, kad žmonės kalba apie patriotizmą, bet išvažiuoja tikėdamiesi, kad Lietuva nepražus, vis tiek kažkas liks. Jie sako, jeigu rusai mus puls, mes grįšime. Negrįš. Palikus kraštą sugrįžti sudėtinga. Mano pozicija tokia - geriausia būti ten, kur esi. Tik apmaudu, kad čia nevertinamos žmogaus pastangos. Apie tinginius šokinėjama, o tie, kas stengiasi, tegul kapstosi patys.

- Turi galvoje menininkus?

- Ne tik menininkus. Bet ir menininkų visokių yra. Pavyzdžiui, aš esu už tai, kad tavo darbe būtų ne tik mintis, bet kad už ją tu sumokėtum pasirinkdamas geresnes, brangesnes medžiagas. Kaip sporto lažybose - jeigu tu tiki komanda, už ją statai. Tai rodytų, jog tu savo kūryba tiki. Man labai keista, kad meno ir bažnyčios istorikė Irena Vaišvilaitė gyrė, koks tas surūdijęs vamzdis ant Neries kranto vertingas, kokia čia mintis ir t.t. Paskui ji tapo ambasadore prie Šventojo sosto. Įdomu, ar ji, vaikštinėdama po Vatikano didybę, taip pat galvojo, kad tas vamzdis gražus. Aš visiems tiems vamzdžio gynėjams siūlau - jeigu jis taip jums patinka, paimkite ir pasistatykite kopiją savo kieme ar kambaryje. Daug nekainuos. Tada jie pradeda išsisukinėti, kad nesiderins prie interjero, prie aplinkos. Mano darbai derinasi, aš tikiu savo idėja. Ir darau tai, kuo tikiu. Tai nuoseklu.

- O apskritai, ką manai apie emigraciją?

- Ką gali manyti, kai žmonių Lietuvoje mažėja, o valstybės skola didėja. Ir niekam dėl to galvos neskauda. Girdėjau kažką iš valdžios sakant, kad Lietuvoje yra 700 tūkstančių augintinių. Įsivaizduokite, per 28 metus priauginta tiek kačių ir šunų, kiek emigravo žmonių. O kodėl išvažiavo? Todėl, kad lietuviais nesirūpinama taip, kad jie galėtų čia patogiai gyventi.

Kasdien vaikštau pro taip ir nepastatytą mokyklą Pilėnuose. Ten žmonės mėgsta vedžioti šunis. Jeigu žiūrėtume į tos mokyklos projektą iš viršaus, jis panašus į Gedimino stulpus. Man vis neduoda ramybės mintis: kaip būtų simboliška nufotografuoti iš viršaus tą vaizdą - tai, kas liko iš mūsų Nepriklausomybės. Gedimino stulpai ir šunys, o vaikų nėra. Tai būtų labai simboliška. Toks jausmas, kad Lietuvoje žemė ruošiama kinams ateiti. O kas galėtų tai paneigti, juk jie mėgsta šunieną.

- Pasigendi patriotizmo?

- Žinoma. Kažkas atsitiko su mūsų dvasia. Kažkada mes valdėme Rusią, o dabar patys gyvename suirutėje. Mūsų dvasią pakirto Atviros Lietuvos fondas. Reikėjo priešintis, kai Sorošas ėjo į Lietuvą. Atgavus Nepriklausomybę mums svarbiausia tapo ekonomika, o ideologija, sakėme, palauks. Ar galėjo priešintis partizanai, kalbėję apie patriotinį auklėjimą, kuris turi būti kaip užtaisas. Tie senukai jaunimui buvo neįdomūs. O juk 50 metų okupaciją iškentėme todėl, kad mūsų seneliai, tėvai prieš karą buvo patriotiškai auklėjami. Palaukėme, ekonomika pakilo. Bet kai reikėjo apsispręsti, žmonės masiškai emigravo.

Aš labai pasigendu pilietiškumo. Nuo 1992-ųjų, kai pas mus kojas įkėlė visokie užsienio fondai, mes skiname kosmopolitizmo vaisius. Daug žmonių tapo apolitiški, nepilietiški. Matome, kokie protestai vyksta Prancūzijoje, o pas mus tik dabar mokytojų streikas privertė pakeisti ministrę. Kas užsakinėja, kas dalyvavo „paskutinio skambučio“ mitinge - kitas dalykas.

Mes per mažai savo istoriją akcentuojame. Nieko neturėtų žeisti ir patriotinis šūkis „Lietuva - lietuviams“. Ypač jis neturėtų kliūti žydams ir baltarusiams, nes Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais žydai save vadino litvakais, o baltarusiai litvinais. Tad visų šaknis ta pati - „lit“.

Izraelis yra tautinė valstybė. Tai yra įrašyta jų Knstitucijoje ir niekas to nebijo. Kiekviena tauta turi savo veidą. O mūsų Tautos identiteto ženklų labai mažai. Net baltarusiai stengiasi jį pasisavinti. Savo istorikams Lukašenka, matyt, sumokėjo, kad jie kurtų pasakas, jog mūsų didieji kunigaikščiai - Gediminas ir kiti - buvo baltarusiai, o mes esame tik kažkokie žemaičiai. Akivaizdu, kad Lietuva buvo metropolija, kad LDK mes buvome artimai susiję, bet dabar matome jų norą paveržti mūsų istoriją ir tylime.

Prie to nesąmoningai prisideda mūsų valdžia, įsileidusi Sorošo fondus, plovusius mums smegenis ir gaminusius iš mūsų kosmopolitus. Todėl mums jau nereikia Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje. Net konservatoriai už Vytį nebalsavo. Kažin, ką pasakytų apie tą numatomą statyti bunkerį atsikėlę mūsų partizanai, juk jie kaip tik norėjo išeiti iš bunkerių.

- Ar tu kokių nors vilčių turėjai „valstiečiams“ ateinant į valdžią. Jie daug kalbėjo apie kultūrą, kad ją pakels į neregėtas aukštumas.

- Pradžioje Ramūno Karbauskio užmojai man patiko. Kad jis supylė tuos kalnus, tie visi propaguoti etniniai dalykai. Įvedė kultūros pasą lankytis muziejuose, tautinius drabužėlius nupirko. Galima pasakyti, kad nedaug padaryta. Bet jeigu nedarysime nieko, tai niekur nenueisime. Tie muziejai, kuriuos galima bus nemokamai lankyti paskutinį sekmadienį - geras sumanymas. Man tie dalykai patinka. Tegul būna bent tokia kultūros sklaida, negu per VEKS-ą į dangų iššaudyti fejerverkai, skirti akimirką pasidžiaugti. Tautiniai rūbai, žinoma, gražu. Bet kaip suprasti, kai didžioji dauguma „valstiečių“ Seime balsavo už tą migracijos paktą. Ar jie supranta, ką daro atverdami kelią migrantams. Atrodo, viena ranka daro gera, o kita - priešingai. Man tai niekaip nedera.

Kalbino Jaunius Pocius.

Susiję

Rytis Zaveckas 7297454368979093529
item