Kun. Robertas Urbonavičius. Venite adoremus – Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Užgimimas

Iz 9, 6. Kūdikis mums gimė, ir sūnus mums yra duotas, kurio valdžia – ant jojo peties; ir jis bus vadinamas didžiojo patarimo Angelu.

Ps 97, 1. Giedokite Viešpačiui naują giesmę, kadangi jis įstabių dalykų padarė.

(Introitas)

Pradėjome džiaugsmingą liturginių metų laiką – mūsų Viešpaties Jėzaus gimimą kūne – Šventąsias Kalėdas. Mus džiugina išpuoštos miestų bei miestelių aikštės, gaudžiantys bažnyčių varpai bei šildančios kalėdinės giesmės. Tačiau pirmiausia mus džiugina tai, ką minime šiomis šventėmis: Neregimasis, Nesuvokiamasis, Nepažinus ir Neaprėpiamas Dievas tapo regimu, matomu, silpnu ir mielu vaikeliu – Marijos sūnumi, Jėzumi iš Nazareto.

Jei ne šis Dievo veiksmas, mes ir toliau liktume bejėgiai pažinti Dievą ir su Juo bendrauti: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai Viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį apreiškė.“ (Jn 1,18). Krikščionybės skelbiama žinia yra labiausiai stebinanti iš kitų religijų mokymo. Kituose mokymuose, kad pasiektum dievybę, reikia kalbėti specialias maldas, atlikti apsivalymo ritualus, medituoti, keliauti į ypatingas šventoves, pas ypatingus asmenis, - žodžiu, dievybė yra atsiribojusi nuo šio mirtingųjų pasaulio. Krikščionybėje, arba, dar tiksliau, Katalikybėje, Dievas yra kasdienybėje. Užtenka užeiti į savo parapijos bažnyčią, nuoširdžiai pasimelsti ir gali patirti Jo Artumą. Nereikia ypatingų maldų, ar apsimarinimo praktikų, - Jis išgirsta kiekvieną mūsų maldingą atodūsį. Taip, Bažnyčioje visada gyvavo ir gyvuos mistikų kelias pas Viešpatį, piligriminės kelionės, rekolekcijos vienuolyne, geras dvasios tėvas tikrai padeda labiau atsiverti Dievui, tačiau ir patys didžiausi mistikai, nebuvo tolimi žmonių vargams ir rūpesčiams. Šv. Jėzaus Teresė mėgo kartoti: „Dievas vaikšto tarp puodų“. Misionieriai, ligonių slaugytojai, vargšų gelbėtojai visada rėmėsi Jėzaus pažadu, kad jis yra atrandamas mažiausiuose, jiems pasitarnaujant.

Tą švenčiausiąją naktį trumpam buvo atkurta prarastojo Rojaus palaima – visa Dievo tvarinija sutartinai garbino Gimusįjį – Angelai, žmonės, gyvulėliai. Angelų giesmė, kadais aidėjusi Betliejaus laukuose, skamba ir dabar – tik ar sugebame ją išgirsti? Pasaulio galingųjų triukšmas, tuštybių mugės erzelynė ir mūsų dvasinis kurtumas dažnai padaro mus nejautrius tam angeliškajam palaiminimui: GARBĖ DIEVUI AUKŠTYBESE IR ŽEMEJE RAMYBĖ GEROS VALIOS ŽMONĖMS.

„Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“ – tad ir mes drauge skubėkime su piemenimis į Betliejų – Duonos Namus. Jo nereikia toli ieškoti. Skubėkime į bažnyčią, kur Tas pats, kuris buvo angelų bei piemenų adoruojamas ėdžiose, dabar yra garbinamas per kiekvienas Mišias ant šventojo altoriaus. Pradėkime savo kelionę nuo klausyklos. Tikrai niekada nebus per anksti, nei per vėlai eiti išpažinties, idant ir mūsų širdys būtų gražiausia dovana Taikos Karaliui.

Kalėdų šventė mums įteikia pačią didžiausią dovaną, - atkuria mūsų orumą. Mes esame Dievo vaikai, pašaukti laisvei, pašaukti amžinai laimei. Kas gali būti didingiau? Kas gali būti gražiau? Pasaulis labai dažnai mus įvertina, surūšiuoja, suskirsto į atskiras grupes, įkainoja ir nuvertina. Pasaulis, bet ne Dievas. Jis pats tapo žmogumi, kad parodytų žmogaus didingumą, - tuomet, kada žmogus yra vienybėje su Dievu, - tuomet jis yra tikras žmogus. Nuodėmė pavergia, nuodėmė sumenkina, nuodėmė pažemina, nuodėmė paniekina.

Rinkimės Kristų, rinkimės gyvenimą, rinkimės Dievo vaikų garbės laisvę.

Ateikime, pagarbinsime Įsikūnijusią Meilę – VENITE ADOREMUS.

Gruodžio dvidešimt penktąją, penkioliktą dieną po jaunojo mėnulio patekėjimo,

praėjus daugeliui amžių nuo pasaulio sutvėrimo ir žmogaus sukūrimo pagal Dievo paveikslą, po daugelio šimtmečių nuo tvano pabaigos

ir nuo tos dienos, kai danguje buvo nutiesta vaivorykštė – Dievo sandoros ir taikos ženklas, po dvidešimt vieno šimtmečio nuo mūsų tėvo Abraomo gimimo,

po trylikos amžių nuo to laiko, kai Mozės vedamas Izraelis išėjo iš Egipto,

po maždaug tūkstančio metų nuo Dovydo patepimo Izraelio karaliumi,

šešiasdešimt penktąją savaitę pagal Danieliaus pranašystę,

šimtas devyniasdešimt ketvirtosios olimpiados metu,

septyni šimtai penkiasdešimt antraisiais metais nuo Romos įkūrimo,

keturiasdešimt antraisiais imperatoriaus Oktaviano Augusto valdymo metais,

kai visoje žemėje viešpatavo taika, –

Jėzus Kristus, Amžinasis Dievas ir Amžinojo Tėvo Sūnus,

norėdamas savo atėjimu padaryti šventą pasaulį,

pradėtas iš šventosios Dvasios,

po devynių mėnesių, gimė iš Mergelės Marijos Judo Betliejuje.

Toks buvo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristau žmogiškasis gimimas.

(KALENDA – KRISTAUS GIMIMO PASKELBIMAS)

bonuspastor-robertas.blogspot.com