Kun. Robertas Urbonavičius. Rorate caeli desuper

Iz 45, 8. Rasokite, dangūs, iš aukštybių; tegul debesys išlyja teisųjį; teprasiveria žemė ir teišželdo Išganytoją. Ps 18, 2. Dangus aps...

Iz 45, 8. Rasokite, dangūs, iš aukštybių; tegul debesys išlyja teisųjį; teprasiveria žemė ir teišželdo Išganytoją.
Ps 18, 2. Dangus apsakinėja Dievo garbę, o dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą.
(Introitas)

Švenčiame ketvirtąjį ir paskutinį Advento laikotarpio sekmadienį, taip užbaigdami pasiruošimo laikotarpį, kurio metu, Motina Bažnyčia mus kvietė apvalyti savo sąžines nuoširdžia atgaila, artimo meilės darbais bei karšta malda pasiruošti Atpirkėjo Užgimimo paminėjimui.

Tad Kolektoje, kunigas visų mūsų vardu ir prašo Viešpaties, kad Jo beribis Gailestingumas ateitų į pagalbą ir pagreitintų tai, ką mūsų nuodėmės ir nerangumas stabdo. Juk ne paslaptis, kad dažniausiai pristinga ryžto ir geros valios iš tiesų kovoti su savo ydomis, o ne vien vaizduoti kovojant.

Epistolėje girdime skaitinį iš šventojo apaštalo Pauliaus pirmojo laiško Korintiečiams, kur Tautų Apaštalas ragina mus pirmiausiai rūpintis savo teisumu Viešpaties akivaizdoje, užuot teisus savo artimą, dažnai nežinant tikrųjų jo suklupimo priežasčių ar kaltės sunkumo. Viešpats, kuris ateina, mato kiekvieno širdies sumanymus, tad ir teisingai atlygins kiekvienam pagal jo užmačias: „Nors nesijaučiu kaltas, bet dėl to aš dar nesu išteisintas. Mano teisėjas yra Viešpats. Tad neteiskite ko nors prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tuomet kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo.“

Šventoji Evangelija dar kartą paskelbią Advento tikslą Viešpaties Pirmtako lūpomis: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai taps tiesūs, duobėti – išlyginti.“ Atsivertimo žinia, tiek kartų jau girdėta, mums dažnai tampa suklupimo akmeniu. Mes lankome bažnyčią sekmadieniais, o penktadieniais pasninkaujame, einame dažnos išpažinties, skaitome Šv. Raštą ir kitą dvasinę literatūrą, priklausome maldos grupelei ar bent lankomės dvasiniuose renginiuos, buvome jei ne Šventoje Žemėje, tai tikrai Šiluvoje. Todėl manome, kad atsiversti reikia kitiems. Jiems reikia atgailauti, taisytis, keistis. O ką mes? Mes juk nevagiame, nežudome, nepaleistuvaujame, nieko blogo nedarome... Šitaip mąstydami, mes irgi galvojame, kad mūsų priklausymas Bažnyčiai, praktikų ir Įsakymų išpildymas mus išganys. Ar, tiesą sakant, jau išganė – nors nedrįstame to sau pripažinti, tačiau tikrai slapta manome, kad jau esame saugūs. Taip, esame teisingame kelyje, kuris veda į Išganymą, tačiau tai tik kelias, kuriuo reikia keliauti, kad pasiektume tikslą – Amžinąjį Gyvenimą. Mūsų nuosavas teisumas mūsų neišgelbės, mus išgelbsti tik Kristus, Jo Auka ir malonė. Viešpaties Pirmtako raginimas ištiesinti savo širdies ir gyvenimo kelius, skamba kiekvienam. Išimčių nėra ir negali būti.

Ateik, Viešpatie, ir nevėluok; atleisk savosios Izraelio tautos nusižengimus.
(Evangelijos antifona)

Susiję

Robertas Urbonavičius 11032485722322423

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item