Almantas Stankūnas. Didysis skilimas

Spontaniškame šeimų gynimo mitinge opozicijos ir pozicijos politinių partijų atstovai užsidegę kalba draugiškai stovėdami viename būryje ...

Spontaniškame šeimų gynimo mitinge opozicijos ir pozicijos politinių partijų atstovai užsidegę kalba draugiškai stovėdami viename būryje ir dar giria vienas kitą. Tuo tarpu partijų vadovai aršiai smerkia arba paslaptingai tyli. 

Socialiniai tinklai ir gyvi piliečių susitikimai įkaitę ir verda šiurpdami nuo kiekvienos naujos vaikų „apsaugos“ istorijos, o valstybiniai žiniasklaidos kanalai kartu su didžiaisiais privačiais įžūliai meluoja ir 99,9% vaikų netekusių šeimų skelbia smurtingomis ir pavojingomis vaikams.

85% visuomenės atmeta homoseksualių asmenų porą kaip šeimą, o oponentai juos vadina homofobais ir Kremliaus agentais. Net kai kuri katalikiška žiniasklaida susigundo apglėbti ir pateisinti visus, nors tokie glėbesčiavimai tiesiogiai prieštarauja Bažnyčios mokymui. 

Paradoksai, sumaištis ir anarchija? O gal Didžiojo Skilimo – Atskyrimo Metas?! Subrendusių kviečių ir raugių išrūšiavimo laikai?

Prieš 2 tūkstančius metų Žmonijai buvo paskelbta Geroji Naujiena, parodyta Didžiausia galima Meilė ir kartu pažadėtas skilimas ir nesantaika. Iš pradžių skilimas buvo akivaizdus pagal Gerosios Naujienos priėmimą, nes pasirinkimas buvo bekompromisinis, užstatu paliekant savo gyvybę šiame pasaulyje. Vėliau atėjo išbandymai galia ir valdžia, patraukliais (patogiais) tikėjimo patobulinimais. Kartu vėl teko patirti, kad jokia pasaulietinė organizacija ar titulas negali būti širdies pasirinkimo garantu. 

Naujieji laikai atėjo su vis naujais žmogiškaisiais žemiškojo „Rojaus“ projektais, kažkodėl gimdančiais žudynes ir terorą. Tačiau revoliucijos pradėjo ryti savo vaikus, realybė griovė primityvias utopijas ir buvo mesta bene paskutinė labiausiai rafinuota korta: individo išlaisvinimo iš paties savęs, jam gyvybę davusios šeimos ir jį brandinusios tautos korta. Be tiesmuko teroro, leidžiant kritikuoti nedideliuose būreliuose. Demokratijos regimybės imitavimui vis dar paliekant tariamą „dešiniųjų“ ir „kairiųjų“ politikų priešpriešą, nors balsuojant dėl vertybiniais vadinamų klausimų absoliuti dauguma „dešiniųjų“ ir „kairiųjų“ staiga vieningai pradeda priešintis žmogiškos prigimties, gamtinės realybės ir antgamtinės vilties pripažinimui. 

Tačiau žmogus turi sąžinę, kuri žino, kas yra Tiesa ir Šviesa, o kas Melas ir Tamsa. Ir sąžinė neapgauna. Nebent būtų prislėgta savimeilės, savanaudiškumo ir širdies kietumo uolomis.

Taip partijų pavadinimai, jų „kairumas“ ir „dešinumas“, netgi programos, kurios dažniausiai tėra niekuo neįpareigojančios deklaracijos rinkėjams, tampa antraeiliais. Iš esmės formuojasi tik dvi partijos, atstovaujančios dvi žmonių grupes – už Tiesą ir Šviesą (už žmogaus prigimtį) arba už Melą ir Tamsą (už žmogaus prigimties peržengimą).

Vaikų atiminėjimo siaubas, prigimties išsižadėjimą propaguojančios eitynės, Lietuvos atvėrimas nevaržomam svetimšalių įsikūrimui, miškų pavertimas tik mediena, o mokytojų – tik vergišką užmokestį gaunančiais paslaugų tiekėjais kerta kaip aštrus, prieš 2 tūkstantmečius išpranašautas kalavijas ir dalija partijas, organizacijas, struktūras, visuomenę ir net Bažnyčią į kviečius ir rauges.

Skilimo kardas kerta ne tik Lietuvoje. Panašūs įvykiai vyksta JAV, beveik visose Europos šalyse, daugelyje pasaulio šalių. Šiek tiek pasigilinus matosi, kad skilimas tampa esminiu, nes niekas nežino kaip sutaikyti oponentus, susodinti ramiam ir konstruktyviam dialogui prie vieno stalo. 

Nepaisant milžiniškų pastangų atbukinti ir slopinti žmones svaiginančiai besikeičiančiu, vis lankstesniu ir dieną bei naktį apie save per išmaniuosius telefonus primenančiu darbu, greitomis pramogomis, trumpalaikiais įspūdžiais, vis rafinuotesniais kūno juslių dirginimais, virtulia realybe, beprotišku informacijos srautu, įvairiausio tipo svaigalais bei cheminiais raminamaisiais, kartu vyksta ryškūs, vis greitėjantys asmeniniai apsisprendimai – atsivertimai, prabudimai arba staigūs postūmiai į depresiją, savižudiškas mintis bei širdies užkietinimą. 

Blogis skuba, nes kitaip visi pamatys jo vaisius ir jo kaukės bus nuplėštos. Todėl pasirinkimas ateina kaip viesulas – ne vien politikams, ne vien vadovams, bet kiekvienam iš mūsų. 

Kas nugalės pasaulyje - žinome. Turime Pažadą. 

O kaip prie tos kovos prisidės Lietuva?

Skaitykime ženklus. 

XIII-XVIII a. – nors ir paskutinė Europoje krikštą priėmusi, Lietuva tampa neįtikėtinai taikaus ir progresyvaus bei demokratiško tam laikotarpiui skirtingų tautų ir religijų sambūvio etalonu kitoms valstybėms ir tautoms.

XIX a. pabaiga – XX a. pradžia – aplinkui siaučia karai ir revoliucijos o nedideliame žemės lopinėlyje prie Neries ir Nemuno upių, didžiulių politinių ir karinių galybių apsuptyje, tiesiog iš niekur gimsta Tauta ir atkuria Nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Tarpukaris. Raudonasis ir Rudasis teroras grėsmingai auga ir grasina praryti visą Pasaulį. Tuo tarpu Vilniuje niekam nežinoma vienuolė seselė Faustina gauna tiesiogiai iš Viešpaties Paskutiniųjų Laikų Žmonijos Gelbėjimosi Žinią apie Dievo Gailestingumą. Pagal seselės viziją nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, trumpai pasirodęs tikintiesiems, paslepiamas nuo Raudonojo Teroro.

XX a. pabaiga. Mažutė Lietuva be kareivių, tankų ir raketų, gindamasi tik malda ir susitelkimu, pajudina Raudonąjį Marksizmo Milžiną Rytuose ir, pirmoji metusi iššūkį, paskelbia Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimą.

XXI a. pradžia Šv. Popiežius Jonas Paulius II paskelbia seselę Faustiną Šventąja ir Vilnius su stebuklingai išgelbėtu Gailestingojo Jėzaus paveikslu tampa pasauliniu Paskutiniųjų Laikų Gailestingumo Žinios centru.

2016 balandis - išnešamas po Vilnių pasivaikščioti Gailestingojo Jėzaus paveikslas, kurį Šv. Faustina vizijoje matė plėšantį melo ir tamsos voratinklius virš Vilniaus ir viso pasaulio. 2016 gegužė - suimamas Eligijus Masiulis, jau pradėjęs matuotis premjero kėdę, ir liberalų reitingai garma žemyn. 

2017 birželis - beatifikuojamas marksistinių budelių auka, kankinys Teofilius Matulionis. 2017 rugpjūtis - visuomenė sukyla ir apgina nuo neomarksistinių apologetų Adolfą Ramanauską-Vanagą ir kartu visus partizanus, savo krauju pasėjusius Lietuvos Atgimimo sėklas. 

2018 rugsėjis - Popiežiaus Pranciškaus vizitas ir nuostabus dvasinis pakilimas. 2018 spalis - visuomenė ir politikai sukyla ir imasi ginti šeimas nuo liberalneomarksistinio teroro.

Tai toli gražu ne visi, o tik keletas ženklų. Argi jie gali būti veltui, argi jie nekalba apie ypatingą Lietuvos vaidmenį Tiesos ir Šviesos kovoje Europoje o galbūt ir Pasaulyje? 

Atsakymą duosime kiekvienas asmeniškai – savo pasirinkimu, savo širdies perkeitimu ir užsidegimu, savo Ne - melui, savanaudiškumui, godumui, puikybei, pykčiui. Ir svarbiausia savo Taip – Tiesai, Meilei Artimui ir dar svarbiau Priešui, Maldai, Išminčiai, Drąsai, Ryžtui, Tvirtumui, Tikėjimui ir Vilčiai.

Telaimina ir tesaugo visus Lietuvos ir Pasaulio žmones, jų sumanymus, žodžius ir darbus Gerasis Dievas!


Susiję

Religija 6461635451090861076
item