Vytautas Sinica. Kodėl vaikų atiminėjimas yra Šakalienės įstatymas ir kodėl tai neaišku Miliūtei?

D. Pipo (DELFI) nuotr.

Lietuviškosios propagandos primadona Rita Miliūtė ne pirmoji ir ne pirmą kartą kelia neva gudrų klausimą: kodėl priešininkai vaikų atiminėjimo įteisinimą vadina „Šakalienės įstatymu“, kai tuo tarpu už jį balsavo visas Seimas. Esu 100 proc tikras, kad Miliūtė, kaip ir kiti klausiantys žurnalistai, tą daro demagogiškais tikslais, nes patys buvo tiesioginiai dalyviai proceso, atvedusio prie to įstatymo priėmimo. Bet juk ne visi žino. Tad tikrai, kodėl tai Šakalienės įstatymas?

Už jį 2017 metų pradžioje iš tiesų balsavo visas Seimas (išskyrus susilaikiusią Maldeikienę). Tai nenuplaunama šio Seimo gėda, tiesa. Tačiau kai atsakingi visi, neatsakingas niekas. Nepaprastai patogu Šakalienės ir paties įstatymo gynėjams. Bet atsakomybė aiškiai nėra vienoda, nes iniciatorius ir agitatorius yra akivaizdus.

Seimas už vaikų atiminėjimą balsavo Miliūtės ir eilės kitų viešosios erdvės propagandinių figūrų spaudžiamas. Žinoma, Seimo narys, kad ir kaip spaudžiamas, turi laisvą valią pasielgti teisingai. Nepasielgė. Bet jeigu mums rūpi ne vien pakeiksnoti Seimą, bet ir išsiaiškinti kaip priėjom iki šitos tragiškos situacijos, būtina žiūrėti kaip spaudimas buvo sukurtas. Įstatymas buvo, yra ir bus būtent Šakalienės ir niekieno kito todėl, kad:

1) ji ir niekas kitas prieš tai n metų kaip nevyriausybininkė lobino tokio įstatymo priėmimą, rašė straipsnius, vedė laidas, skirstė EEA grants programos Šiaurės šalių paramos dalybas antišeimiškoms organizacijoms.

2) tapusi Seimo nare ji organizavo konferencijas ir kitus formatus, kuriuose buvo populiarinama būsimoji reforma ir ją palaikančios idėjos;

3) ji kartu su Majausku inicijavo vaikų atiminėjimo projektą ir visomis formaliomis ir neformaliomis priemonėmis „stūmė“ jo priėmimą tiek frakcijoje, tiek komitetuose;

4) ji ciniškai eksploatavo motinos ir jos sugyventinio nužudyto Matuko mirtį politiniams tikslams, meluodama, kad esami įstatymai leido vaiko mušimą ir neleido jo paimti motinos ir patėvio esant tokiam smurtui;

5) ji atviru tekstu diktavo įtakingiausiems žurnalistams ir nuomonės formuotojams ką kalbinti, o ko nekalbinti vaiko teisių apsaugos tema, taip pat kaip kalbėti, o kaip nekalbėti šia tema. Galima kiek nori aiškinti, kad jos diktavimas žurnalistams neturėjo įtakos, bet būtent Šakalienės laiškų gaires atitiko beveik visų instrukcijas gavusių žurnalistų elgesys vaiko teisių reformos akivaizdoje.

6) ji su pritariančiomis NVO ir nuomonių formuotojais sukūrė oponentų viešo gėdinimo ir atviro šmeižto kampaniją socialiniuose tinkluose ir kitose erdvėse. Tokios kampanijos viršūnė buvo tūkstančius pasidalinimų surinkęs melagingas vienos garsios menininkės postas (nesakau, kad Šakalienės diktuotas), kuriame antišakalieniškas pataisas pateikę 5 Seimo nariai paskelbti norinčiais vėl įteisinti vaikų mušimą. Labai konkretūs žmonės buvo viešai ir nepelnytai skelbiami vaikų mušimo ir (kadangi Matuko kontekstas) žudymo šalininkais.

Tarp 58 dabartinių pataisų autorių, kurie Miliūtės ir panašių dabar pajuokiami, kad juk pernai balsavo už Šakalienės projektą, turbūt nerasite nei vieno, kuris nepasakys, kad pernai pasidavė nesveikam medijų ir celebričių (būtent, ne visuomenės, kaip kartais bandoma išversti) spaudimui. Klaida, tikrai didelė, buvo padaryta. Visada jiems tą prikaišiojau, niekada nesakiau, kaip kai kurie politikai, kad tas galutinis projektas buvo geras. Niekada nebuvo. Bet nors visi už jį balsavo, tik vienas žmogus dešimtmetį darė viską, kad paruoštų tam balsavimui kelią. Todėl taip, tai visada bus Šakalienės įstatymas.

Rita Miliūtė to kažkodėl negali suprasti ir klausia Seimo narių, kodėl šie taip jį vadina. Pati Rita Miliūtė aktyviai prisidėjo prie to įstatymo priėmimo dirbdama propagandos fronte. Čia ji darė daugiau nei būtina. Tą vainikavo epizodas, kai per „Teisę žinoti“ telefonu kalbinant prieš Šakalienės projektą pasisakantį Rimantą Dagį ekrane žiūrovams buvo rodoma sumušto, mėlynėmis nusėto kūdikio nuotrauka. Čia jau Gėbelso vertas asociacijų programavimas. Sunku rasti neetiškesnę žurnalistiką.

Žinia, Rita Miliūtė iki šiol nemažai žmonių giriama už tai, kad sugeba būti sunkus ir kritiškas pašnekovas meluojantiems politikams. Tai būtų verta pagyrimo stiprybė, jeigu kada nors būtų taikoma nešališkai – ne vien priešingų pažiūrų, bet ir pačiai Miliūtei priimtinų pozicijų atstovams. Tačiau taip nėra. Kaip Miliūtė veda laidas su sau patinkančiais pašnekovais, kaip tik galima pamatyti nesenoje LRT laidoje „Dienos tema“ su ta pačia Dovile Šakaliene. Joje Miliūtė nelabai taiko savo kritišką politikų spaudimą prie sienos (išgirtąjį hard talk). Pridėtoje nuorodoje galite patys pasiskaičiuoti Miliūtės kritiškus klausimus, pertraukimus, ironijas pašnekovės adresu, oponentų argumentų pateikimą ir visas kitas hard talk vedėjo nekuriems kitiems politikams ir ne tik jiems taikomas laidos vedimo priemones, už kurias tiek Miliūtė, tiek Jakilaitis yra tokie išgirti. O pažiūrėję laidą galėsite patys nuspręsti, kodėl Miliūtė vis klausinėja to, ką ir pati puikiai žino – kad Šakalienė inicijavo vaikų atiminėjimo įstatymą ir per medijas padarė viską, kad Seimas už jį subalsuotų.

Laidą žr. ČIA.