Vysk. Jonas Kauneckas. Ar pamokslas turėtų būti sakomas iš sakyklos?

Man labai įdomi klausytojų nuomonė apie pamokslų sakymą. Ar normalu, ar gerai, kad dabar kaip taisyklė kalbama nuo altoriaus (iš presbite...

Man labai įdomi klausytojų nuomonė apie pamokslų sakymą. Ar normalu, ar gerai, kad dabar kaip taisyklė kalbama nuo altoriaus (iš presbiterijos)? 

Pridedu savo nuomonę ir vieno profesoriaus iš Vokietijos pastabas. 

Gal esate pastebėję, kad visur, kur tik įmanoma, lipu į sakyklą? Ypač jei bažnyčioje tūkstančiai. Dabar bažnyčiose geri garsiakalbiai, visus žmones pasiekia kunigo žodis. Bet, man rodos,kad žmonėms svarbu matyti kalbėtoją ir kalbėtojo nuotaiką, ir jo kalbėjimo būdą: ar jis tik skaito, ar laisvai kalba. Labai svarbu matyti ir klausytojus. Kai kalbi priekyje nuo stovo, visada matai tuos pačius žmones ir jie mato pamokslininką. Tie priekiniai prie visko įpratę ir jokios jų reakcijos nepastebėsi. Bet kai didelėje bažnyčioje įlipi į sakyklą, matai, kad vienas pritariamai linkčioja, kitas susiraukia, trečias šypsosi, ketvirtas ašaroja ir t. t. Ir tada atitinkamai keiti savo kalbėjimą. Gal tai svarbu tik man, neprimatančiam?

Dėl viso ko žemiau pateikiu vieno profesoriaus iš Vokietijos nuomonę.

Priekaištai dėl sakyklų.

Paskutiniais laikais tik 2 kartus girdėjau pamokslą iš tikros sakyklos: tai Marijos ėmimo į dangų šventėje Freiburgo katedroje ir Evangelikų dienoje šv. Lauryno bažnyčioje Niurnberge. Tai ypatingai verta atsiminti. Nes paskutiniais metais vargiai be išgirsi iš sakyklos pamokslą ypač katalikų bažnyčiose. Tie vertingi praeities liudininkai – sakyklos bažnyčių patalpose stovi tuščios ir apleistos, iš jų nebegirdėti jokio balso. Tuo tarpu be galo toli priekyje didelėse bažnyčiose, beveik nematomas, prie skurdaus pulto kalba tikintiesiems dvasininkas. Toks pat vaizdas nuo Sicilijos iki Airijos, nuo Erfurto iki Miuncheno, nuo Prahos iki Lisabonos.

Ar sakykla tik praeities liudininkas? Ar tai tik muziejinis likutis mūsų bažnyčiose, labiau priklausantis paveldui, negu liturgijai, nebereikalingas tikintiesiems? Nenoriu tuo patikėti ir negaliu. Ar sakyklos atmetimas buvo reikalingas ar net būtinas dėl dvasinių ar bendruomeninių priežasčių? Jokiu būdu ne! Nėra jokios rimtos sakyklų atsisakymo priežasties. Pamąstykime: ar tikros tos sakyklų atsisakymo priežastys, apie kurias tik nemąstant plepama? 

Amžių bėgyje Dievo žodžio skelbimo vieta – sakykla vis toliau keliavo nuo altoriaus į navą, vis labiau į Dievo tautą. Pradžioje, kai bendruomenės buvo dar mažos, vyskupas pamokslavo iš savo sosto presbiterijoje. Vėliau, kai bažnyčios darėsi vis didesnės, dvasininkai ėmė kalbėti nuo specialaus paaukštinimo, dar vėliau nuo choro vadovo pulto, kuris vėliau išaugo į sakyklą. Būtent vėlyvaisiais viduramžiais, kai vis augo bendravimas su tauta ir pamokslavimas, vienuolių pamokslininkų laikais sakykla buvo atskirta nuo presbiterijos ar choro ir galutinai nukeliavo prie žmonių navoje. Ir nuo to laiko pamokslininko nuolatine vieta tapo sakykla, įrengta ilgos navos smaigalyje, prie pilioriaus arba sienos. Ir ten pasiliko iki mūsų laikų.

Ar galima pasiteisinti artėjimu prie žmonių, kai atsisakoma sakyklos? Gal sakykla per aukštai virš žmonių? Gal pamokslininkas, būdamas tokiame pat aukštyje su žmonėmis, geriau su jais bendrauja, geriau atsiliepia į žmonių jausmus? Kas taip mano, menkai suvokia paprastą ir gilią sakyklos simboliką. Visada buvo manoma, kad kunigas, siunčiamas pamokslauti, palieka altorių ir „eina į tautą“, pakyla į sakyklą – ne save išaukštindamas, bet pabrėždamas Dievo žodžio aukštumas. Pridėję ranką prie širdies, pasvarstykime: ar didieji, Evangelijos dvasia pasaulį uždegantys pamokslai, galėjo nuskambėti iš presbiterijos? Ugningieji pamokslai garsiųjų pamokslininkų: Taulerio Strasbūre, Ketelerio Maince, Faulhaberio Miunchene, Galeno Miunsteryje ir Tihamerio Totho Prahoje galėjo skambėti tik iš sakyklos, apsuptos aplink stovinčių žmonių. Žinoma, ir šiandien mažoms bendruomenėms pakanka pamokslo nuo altoriaus. Bet didelėje, pilnoje žmonių bažnyčioje negalima atsisakyti sakyklos.

Ankstyvojoje bažnyčioje Dievo žodžio skelbimas nebuvo taip susietas su Mišių auka, su altoriumi; daugiau jis turėjo ryšio su vyskupo sostu. O dabar, kai po Liturgijos reformos (Vatikano II) vėl padidintas dėmesys Dievo žodžiui, kodėl vėl nesirūpinama Dievo žodį skelbt iš sakyklos?

Žinoma, ir aš kartais mielai klausau pamokslo iš priekio – taip būtent mažose bendruomenėse artimiau prabylama į žmogų. Bet mane taip be galo vargina kalbėjimas iš priekio didelėse bažnyčiose, su tūkstančiais tikinčiųjų. Argi iš sakyklos nebūtų kunigo žodis daug artimesnis, demokratiškesnis, labiau liturgiškas ir daugiau visus žmones pasiekiantis? Tada atsidustume, nebereikėtų kažkur beviltiškai toli priekyje ieškoti kunigo veido. Ir sakyklos nebebūtų lyg našlaitės – iš jų vėl būtų pamokslaujama, kaip seniau, šimtmečiais.

Vertė Jonas Kauneckas.

Hansas Maieris, filosofijos ir teisės daktaras, žymus vokiečių politikas, 1970-86 – Bavarijos Švietimo ir kulto ministras, 1976-1988 – vokiečių katalikų komiteto prezidentas, nuo 1988 – Romano Guardini katalikų katedros Miunchene vedėjas.

Susiję

Religija 1874294517914399791

Rašyti komentarą

  1. Svarbu, kas yra pamokslaujama, o ne iš kurios vietos yra pamokslaujama.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-11-16 09:50

      Taip. Pamokslo sakymo vieta tur būt ir užkliūva, kai pamokslas parastas, atmestinis. Bet gali užkliūti ir kitos pamokslas tiems, kurių sąžinę išgąsdina pasakytos mintys. Tarnaukite Dievui ir Tėvynei-tai svarbiausia.

      Panaikinti
  2. Pirmiausia, man kilo klausimas, argi tikintiesiems spręsti, iš kokios vietos kunigas turi pamokslauti? Antra, vis dėlto pamokslininkas yra aukščiau tų, kuriems pamokslauja, dėl to ir sakyti pamokslą turėtų iš aukštesnės, pagarbesnės vietos, o ne susimaišęs drauge su visais. Jeigu jau kalba visokius niekus, tuomet geriau tenelipa į sakyklą.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item