Rasa Dijokaitė. O jūs, tėvai, taip darykit, arba apie valstybės finansuojamų organizacijų antivalstybinius „smurto“ atpažinimo mokymus

Asmeninio archyvo nuotr.

papildyta. R. Dijokaitė dalyvavo ne Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro (SPPC), o Šeimos santykių instituto organizuotame seminare.

Pastarosiomis savaitėmis viešojoje erdvėje dažnai, ir ne be reikalo, stebimasi – kodėl tiek daug atvejų, kuomet valstybinių institucijų darbuotojai su mažamečiais vaikais elgiasi taip lyg šie tebūtų mažareikšmiai daiktai, o su tėvais – lyg blogiausiais nusikaltėliais. Čia, be abejonės, kaltas iš esmės ydingas masinį vaikų atiminėjimą įteisinęs Šakalienės ir Majausko įstatymas. Vis tik tam, kad šis įstatymas realiai veiktų, būtinai reikėjo ir jo vykdymui tinkamai pasiruošusių vykdytojų. Leiskite jums papasakoti apie tai, kaip šie vykdytojai buvo ruošiami.

Esu pedagogė. Tiksliau – 20 metų patirtį turinti logopedė metodininkė. Visgi, atsižvelgdama į šiokią tokią savo patirtį šioje srityje, negaliu nutylėti to, kokio turinio seminarus rengiančias organizacijas realiai finansuoja mūsų valstybė. O tų finansų reikia ir visgi nemažų, nes seminaras, kuriame dalyvavau buvo nemokamas.

Dėl to su visais tėvais ir sąmoningais piliečiais norėčiau pasidalinti informacija, kuri 2018 m. sausio 12 d. Všį „Šeimos santykių instituto“ psichologės ir mediatorės Eglės Kalinauskienės (el. paštu prisistatė kaip Eglė Kuodytė) buvo pateikta pedagogams, aiškinant apie smurtą prieš vaikus. Jo metu daugiausia dėmesio buvo skiriama ne galiojančiam LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui, o tuomet dar nė neįsigaliojusiam ir dabar (kuomet jis jau įsigaliojo) iš esmės ydingu pagrįstai vadinamam LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektui. Apibendrinsiu pagrindinius teiginius: 

1. Visiems žmonėms (ne tik pedagogams) reikėtų pranešti Vaikų teisių tarnybai apie bet kokio bendravimo su vaiku atvejį, kuris GALĖTŲ BŪTI panašus į smurtą. 

Tarkim, mama pasako savo dukrytei: „Čiauškute, tu vis čiauški ir čiauški, ar kada gali patylėti?“. Ar tai jau įvykęs smurto atvejis? Ir jei jums nėra aišku, ar tai smurto atvejis, jau reikėtų kreiptis į Vaikų teisių tarnybą. Ar ugdymo įstaigų pedagogai bei specialistai turėtų apie savo pastebėjimus dėl į smurto atvejį PANAŠAUS atvejo įspėti vaiko tėvus? Aišku, kad ne. Galbūt tam tikrais atvejais tėvams tereikia suteikti konsultaciją? Aišku, kad ne. Tai ką daryti? Tyliai apskųsti. Dėl GALIMO smurto atvejų nedelsiant reikia skųsti ir savo kolegas.

2. Tėvų savijauta visai nesvarbi. Lektorės nuomone, nieko tokio, jei koks kerštingas kaimynas be jokio realaus pagrindo nuolat skųs tam tikrą šeimą. 

Tai, kad Vaikų teisių darbuotojai ar policija nuolat atvažiuos į namus ir nuolat užsiiminės visiškai nepagrįstų neturinčių kaltinimų pagrindu vykdomu tėvų tardymu, lektorės aiškinimu, jokios neigiamos įtakos vaiko savijautai nepadarys. Tokia pozicija grindžiama nuostata „svarbiausia, kad vaikas nenukentėtų“ ir tuo, kad tėvų savijauta vaikui jokios įtakos nedaro.

3. Net jei vaikas, prieš kurį – kažkas įtaria – yra galimai smurtaujama, pats net neįtaria, kad prieš jį smurtaujama ir nenori, kad jo tėvams būtų iškviestos atitinkamos instancijos, reikia vaiką įkalbinėti, kad jam nuo to bus tik geriau, kad nieko tokio, jei kurį laiką jam teks pagyventi su svetimais žmonėmis.

Šiuo atveju visiškai nereikia atsižvelgti į vaiko norus. Svarbu tik jį pagaliau įtikinti, kad visa, ką atliks tarnybos, jam tik į nepaneigiamą naudą, kad ir kas benutiktų jam ir jo tėvams, broliams ar sesėms, kai atvyks instancijų darbuotojai. 

Visus šiuos Lietuvos valstybės, mūsų visų, finansuojamus mokymus vainikavo paskutinė užduotis, kurios metu turėjome surašyti, kokios baimės gali kilti prieš tėvų apskundimą Vaikų teisių tarnybai. Turėjome sugalvoti 5-6 tezes, kaip galėtume save nuraminti prieš skundimą. SUPER!... 

To, kad nuogąstavimai dėl naujojo įstatymo esminio ydingumo ir taikymo žalos nebuvo nepagrįsti, įrodymus matau net savo artimoje aplinkoje. Kai kurie mano pažįstami žmonės jau nuo šių mokslo metų pradžios mokyklų specialistų ar mokytojų iniciatyva įspėti dėl GALIMO smurto jų šeimai iškilusios grėsmės. Viena pažįstama vis dar neatsigauna po to, kai sulaukė mokyklos socialinės pedagogės skambučio ir kvietimo pasiaiškinti dėl vaiko „per trumpų golfiuko rankovyčių“. Moteris man net nuotraukas siuntė, kad aš pasakyčiau savo nuomonę, ar drabužėliai išties per maži. Man nė vienas nepasirodė per mažas, o „golfiuko rankovytės“ kažkodėl neatrodė per trumpos. Ši mama, anksčiau neapsakomai besidžiaugusi vaiko mokykla, dabar gyvena išgąsčio ir nepasitikėjimo nuotaikomis. 

Kita pažįstama klausė patarimo, ką daryti, kai psichologė primygtinai reikalauja, kad jos beveik į paauglystės amžių įžengusi dukra ateitų pas ją konsultacijai ir išsipasakojimui, nes ji esą atrodanti liūdna. Mergaitė, teigdama nebegalinti pakęsti psichologės spaudimo, net prašė mamos ją pervesti į kitą mokyklą. Nepavykus paveikti šios moters dukros, pereita prie jos sūnaus. Matydama šią situaciją, viena šios mokyklos mokytoja nuoširdžiai pasikalbėjo su šių vaikų mama, norėdama apsaugoti jos šeimą. Ji įspėjo, kad mokykloje jau girdėti kalbos, kad jos berniuką reikia priduoti Vaikų teisių tarnybai. Mokytoja patarė mamai paprašyti, kad vaikas „neišsišoktų“ per pamokas, nes nežinai, „ant kokio mokytojo užsirausi“. Kad berniukas jokių problemų realiai nekelia patvirtino ir pati mamą perspėjusi mokytoja.    

Nustebau pastebėjusi, kad panašaus pobūdžio seminarus, atstovaudama tą patį VšĮ „Šeimos santykių institutą“ ta pati lektorė 2017 m. vedė ir Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro (SPPC) pavedimu. SPPC tinklalapyje rašoma: „2017 m. spalio – lapkričio mėnesiais organizavo[me] 15 vienos dienos  (8 akad. val.) seminarų „Smurtas artimoje aplinkoje: atpažinimas ir pagalbos vaikams galimybės mokykloje“. Seminarai vyko įvairiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Šiauliuose, Kaune, Kretingoje, Klaipėdoje, Marijampolėje, Panevėžyje, Utenoje, Kėdainiuose, Rokiškyje, Jurbarke.“ Per šias 15 dienų seminarą išklausė 446  pedagogai, švietimo pagalbos specialistai, vaiko gerovės komisijos ir administracijos atstovai (tiek ikimokyklinio ugdymo įstaigų, tiek mokyklų). Šiuos seminarus vedė VšĮ „Šeimos santykių instituto“ lektorės: Eglė Kalinauskienė, psichologė ir šeimos mediatorė, bei Živilė Baronienė, šeimos konsultantė ir mediatorė. Taip, ta pati Eglė Kalinauskienė.

Kas buvo kalbama seminaruose, vestuose tos pačios lektorės (Eglės Kalinauskienės), prieš mėnesį nuo mano klausytos paskaitos, gali pasakyti tik jų išklausę žmonės. Labai tikiuosi, kad SPPC su tuo nesusijęs, bet abejonių kelia jam pavaldžios Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos specialistės vestame seminare išgirstas raginimas: „Nebijokite skųsti tėvų Vaikų teisėms“. Dar kitame Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos darbuotojų pasitarime duotas aiškus nurodymas – apie savo vaikų į PPT tyrimą siųsti nesutinkančius tėvus būtina pranešti Vaikų teisių tarnybai (nors pagal specialiosios pedagogikos organizavimo tvarkas tėvai turi teisę atsisakyti tai daryti). Norėtųsi, kad būtų galima ramiai konstatuoti, jog svarbiausia su specialiaisiais poreikiais susijusius dalykus koruojanti instancija nesusijusi nei su Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos darbuotojų išsakytomis nuomonėmis, nei su VšĮ „Šeimos santykių instituto“ lektorių skleidžiama informacija. Manau, kad visiems būtų naudinga, jei SPPC viešai informuotų, kokie kokio turinio ir kokie lektoriai veda jų organizuojamus seminarus smurto artimoje aplinkoje tematika, bei kokias įstaigas šie lektoriai atstovauja.