Rasa Čepaitienė. Diagnozė: isterikas!

propatria.lt nuotr. Kol nebuvo išėjusi į LRT vykdyti Prezidentės zadanijų, delfių orakulė Monika atliko šventą darbą - mokino mus atpaž...

propatria.lt nuotr.
Kol nebuvo išėjusi į LRT vykdyti Prezidentės zadanijų, delfių orakulė Monika atliko šventą darbą - mokino mus atpažinti priešišką propagandą ir išvengti jos pinklių. O kadangi kartojimas yra mokymosi motina, prisiminkime pagrindinius masių įtaigojimo, t.y. smegenų plovimo, t.y. makaronų kabinimo, t.y. taip vadinamojo „visuomenės švietimo“ būdus ir aptarkime galimus priešnuodžius jiems. 

Nepretenduoju į išsamią analizę, visų įtaigojimo būdų aprašymą, norintys gali susirasti šia tema daugiau reikiamos literatūros. Tik pabandysiu išskirti esmines strategijas bei taktikas, kurios pasitelkiamos formuoti ar kryptingai keisti viešąją nuomonę užsakovams reikiama linkme. Kai kurios čia išvardintos priemonės iš dalies persikloja. Daugiausia remsiuosi šviežiausiais viešosios erdvės pavyzdžiais.

Taigi, pradėkime.

Ignoravimas/tildymas

Formuojamai nuomonei ar ideologiniam fonui nepalankių, neparankių ar kritiškų pozicijų tendencingas nutylėjimas, apsimetant, kad jų iš viso nėra. Arba, imituojant demokratinį dialogą, į eterį/spaudą įsileistų pavienių oponentų grubus nutraukinėjimas, trukdymas pateikti argumentus, perrėkimas (šios taktikos virtuozė – Indrė Makaraitytė), jų žodžių iškraipymas. Arba nuolatinis, įkyrus grįžimas prie jau aptartų temų ir klausimų, siekiant, kad oponentas pats prisipažintų esąs idiotas arba būtų taip išmuštas iš vėžių, kad imtų painiotis savo žodžiuose (tikras šio reikalo meistras E. Jakilaitis) ir žiūrovai suabejotų jo kompetencijomis/sveiku protu. Taip pat psichologinis spaudimas ir manipuliacijos sutikti su priešinga nuomone, su kuria kritikas šiaip nesutiktų (dažnai naudojant taktiką „visi prieš vieną“ – R. Miliūtės laidos).

Kontrpriemonės

(Kaip ir kitų, žemiau išvardintų strategijų atveju) alternatyvios informacijos paieška, šaltinių tikrinimas, savarankiškos nuomonės susidarymas, arba, jei nėra laiko/trūksta kompetencijų, rėmimasis Jums priimtinų autoritetų/ekspertų nuomone. Klausimo, kodėl jums patinkantis ir įdomus autorius, toks kaip, pavyzdžiui, R. Čepaitienė, nėra kviečiamas/įsileidžiamas į TV/radiją/pagrindinę spaudą ir yra priverstas publikuotis alternatyviuose žiniasklaidos kanaluose, kurie paprastai turi nedidelę auditoriją, kėlimas. Spaudimas oficiozinei žiniasklaidai įsileisti alternatyvią nuomonę ir užtikrinti Konstitucijoje garantuotą žodžio laisvę įvairiomis pilietinio veikimo ir protesto priemonėmis (laiškais, nepalankiais komentarais, peticijomis, mitingais, piketais ir t.t.). Kuo platesnė alternatyvių pozicijų sklaida savo socialiniuose ratuose, padedant šiems autoriams pasiekti masinę auditoriją.

Cenzūra/regėjimo problemos/rimtis

Strategijos, susijusios su ankstesniąja, tik jei ignoravimo atveju nusitaikoma į konkrečius neparankius asmenis, cenzūros atveju ignoruojamas/draudžiamas tam tikras turinys/tema/pozicija/objektas/svarstymo klausimas. Kitas reikalas, jei pati tema lyg ir nėra ignoruojama, apie ją kalbama, bet sąmoningai iškraipant, pateikiant išpūstai/sumažintai/iškreiptai, nepalankiai emociškai nuspalvinant, ką galima būtų pavadinti regėjimo problemomis ir pasiųsti tokį žurnalistą ar politiką pas okulistą. Pavyzdžiui, „įsiutusi minia“ (lapkričio 25 d. mitingo prie Seimo dalyviai), „apie 400 mitinguotojų“ (tas pats pavyzdys). Ideologinio daltonizmo atvejai, kai pasaulis matomas dualistiškai, tarkim, „pasisakantys prieš Šakalienės reformą automatiškai pasisako už smurtą, muša savo vaikus ir meta juos į šulinius“. Tai daroma atvirai meluojant, iškraipant, sutirštinant, ar priešingai, nublukinant spalvas ir t.t.

Savo ruožtu rimtis – tai tabuizuotos temos ar soc. grupės, iš kurių negalima juoktis, jokiu būdu negalima jų kritikuoti, privalu apie juos kalbėti tik gerai, rimtai ir pagarbiai (Prezidentė, LGBT ir t.t.). Čia mes nekalbame apie tikras patyčias ar asmens/grupės orumo žeminimą, turima omeny argumentuota kritika, kartais išsakoma ironijos, satyros ar farso forma.

Kontrpriemonės

Nesiginčyti su taip apie Jus teigiančiais, nes tik įsiveliate į bereikalingus, jiems naudingus ginčus, tuo pačiu legitimuojate jų diskursą. Skleisti TIESĄ. Stebėti, kurios temos yra nutylimos arba interpretuojamos tik tam tikru būdu, apie kurias neleidžiama juokauti. Vėlgi ieškoti alternatyvios, necenzūruotos infromacijos, patikimų šaltinių ir liudijimų, susidaryti nuomonę iš kelių šaltinių, juos pasveriant, remtis patikimais autoritetais.

Marginalizavimas

Verbalinis oponentų nustumimas į visuomenės gyvenimo kelkraštį, pabrėžiant, kad jie yra kitokie nei mes – normalūs žmonės – o kažkuo prastesni už mus, atgrasūs, nešvarūs, kvaili, juokingi, neverti pagarbos (žr. mano straipsnį). Pagrindinė priemonė – žeminančių epitetų kūrimas ir platinimas. Remiasi binarinėmis opozicijomis: mes/jie, miestas/kaimas (buduliai, mužikai, bambaliniai, sermėginiai, urodai, patvorys), elitas/runkeliai, apsišvietę/tamsuoliai ir t.t.

Jei kalbame apie inteligentų/intelektualų marginalizavimą, tai pasiekiama jų autoriteto žlugdymo skleidžiant gandus, tendencingai formuojant nepalankią viešąją nuomonę apie juos kaip apie „keistuolius“, „nesiorientuojančius erdvėje“, „papirktus“ ir t.t.

Kontrpriemonės

Kadangi marginalizavimas yra galinga strategija, efektyviai veikianti visuomenės sąmonę, jai sunku atsispirti, nes žmonės nelinkę gilintis, sprendžia spontaniškai ir emocingai, remiasi „patiko/nepatiko“, kitų, dažnai galingesnių, nuomone, yra linkę mąstyti stereotipais ir lengvai juos priima. Šiuo atveju padėtų siekis maksimaliai sąžiningai sau ir pasitelkus sveiką protą bei kritinį mąstymą pabandyti nustatyti, ar tikrai šis marginalizuojamas ir juodomis spalvomis piešiamas asmuo/organizacija/grupė yra būtent toks, kaip apie jį kalbama? Jei yra galimybė, geriausia būtų tiesiogiai su juo pabendrauti, pvz., užduoti klausimus FB ar paklausti jį pažįstančių patikimų asmenų. Jei nėra tokios galimybės, pažiūrėti minėto asmens video įrašus (jei tokių esama), paskaityti jo tekstų, jei rašo. Svarbiausia: neskubėti teisti ir smerkti, nespręsti pagal pirmą įspūdį. Prisiminti, kad net jei šis asmuo/grupė vienąsyk padarė kažką, kas Jums nepatiko, nebūtina jį vienašališkai ir neatšaukiamai priskirti „blogiukų“ ar kvailių stovyklai. Galutinei nuomonei susidaryti derėtų stebėti jo veiklą toliau.

Derėtų atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kokie asmenys dalyvauja marginalizavime, tendencingai formuodami viešąją nuomonę. Be žurnalistų dažnai tam pasitelkiami vadinamieji „nuomonių lyderiai“, „infliuenceriai“, kuriuos siūloma lietuviškai vadinti „įtakotukais“, kartais „popžvaigždės“. Pastaroji tema – labai įdomi, tačiau čia nėra vietos jai plėtoti. Pasakysiu tik tiek, kad tokiu būdu bandoma kurti alternatyvių „marginalams“ autoritetą, pavyzdžiui, „įžymybės“ pasitelkiamos formuoti viešąją nuomonę temomis, kuriose nėra ekspertai, neturi tam nei reikiamų kompetencijų, nei patirties, tačiau paprastai žmonių, ypač gerbėjų, nelaikomi ideologinių-politinių kovų dalyviais, yra tiesiog „žavūs, mieli ir šaunūs“, demonstruoja savo „gražų ir pūkuotą“ gyvenimą be dėmės ir t.t., tad neva negali turėti asmeninio suinteresuotumo, yra „nuoširdūs“, todėl jų tendencingą nuomonę lengviau priimti (žr. įžymybių palaikymą „Šakalienės įstatymui“).

Kriminalizavimas

Sąmoningo slapto ar atviro piktybiško kenkimo paieška ir atskleidimas. Iš esmės kalbama apie „liaudies priešų“ paiešką ir identifikavimą. Tipiškas pavyzdys – „kremlinis“, „putinoidas“, „vatnikas“, „Maskvos ranka“. Siejamas su Tėvynės išdavyste, niekšybe, tarnavimu priešui. Itin galinga marginalizavimo priemonė.

Dabartiniame propagandos lauke pasirodo nauja kriminalizavimo strategija – „linčo teismo reikalautojai Šakalienei“, „ekstremizmas“ (žr. ČIA).

Kontrpriemonės

Mokytis atskirti tikrus „vatnikus“ nuo tokiais apšauktų („streikuojantys mokytojai kaip Putino paveikti“). Atidžiai išanalizuoti apkaltintojo asmens/grupės veiklą/žodžius, kurie galėtų būti siejami su Tėvynės išdavimu, pasitarti su išmanančiais autoritetingais žmonėmis, kaip juos vertinti, tuomet spręsti.

Kaltė

Tikros ar tariamos kaltės primetimas vėlgi yra galinga strategija, giliai paveikianti apkaltintąjį, jo reputaciją, tiek ir iš vidaus, priverčiantį jį nesėkmingai teisintis/aiškintis. Ja siekiama neva parodyti, kad tam tikras asmuo/VISA žmonių grupė yra a priori kalti dėl kažkokio praeityje padaryto ar dabar daromo didelio blogio („lietuviai- žydšaudžiai“, metoo apkaltintieji vyrai, „tėvai-smurtautojai“), dėl to turi būti nubausti. Jei kaltinamasis bent dalimi pripažįsta savo kaltę, gailisi, atsiveria galimybė nuolat manipuliuoti šia kalte, vis „minti ant mozolio“, taip siekiant kažkokios materialios ar simbolinės naudos, ar jam toliau kenkti iki pat simbolinio sunaikinimo. Pastarajame „vaikų grobimų“ skandale tai yra itin veiksminga propagandos priemonė, nes kiekvienas padorus tėvas ar motina visuomet natūraliai jaučia kaltę, kad nėra idealus, negali duoti savo vaikui to, kas geriausia, tad tai tampa tobula manipuliacijos erdve.

Kontrpriemonės

Gilinimasis, ar tikrai tas asmuo/grupė yra kalti dėl jiems inkriminuojamų veiklų. Bandymas nustatyti, jei kalti, tai kokiu konkrečiai būdu ar mastu? Neskubėjimas teisti, net jei išoriškai viskas atrodo aišku. Galbūt yra aplinkybės, kurių mes nežinome ir kurios išteisina kaltinamąjį („neteisk ir nebūsi teisiamas“). Aiškus atsakomybės atskyrimas: kas turi bausti už kaltę? Kaip už ją turi būti artlyginama? Kokiomis sąlygomis? Ką kaltinamasis turi padaryti, kad sulauktų atleidimo, reabilitacijos?

Jeigu kaltina Jus – pagrindinė priemonė yra savo sąžinės ištyrimas ir jei ji ramiai murkia ant pečiaus, mintyse galima pasiųsti tokį kaltintoją į… Peru. Nesileisti manipuliuojamam jo spaudimo, nes už to stovi kažkokios konkrečios naudos siekis.

Gėda

Gėdos primetimas nuo kaltės skiriasi tuo, kad šiuo atveju apeliuojama ne į prasižengėlio blogus darbus, o labiau į jo negebėjimą išvengti (gėdintojui akivaizdaus) blogio dėl įgimto kvailumo, nepakankamo išsilavinimo ar pan. Efektyvi strategija, norint pasiekti tam tikrų rezultatų (niekas nenori būti sugėdintas, juolab viešai), padedanti primesti savo poziciją ar norima linkme pakoreguoti viešąją nuomonę bei kitų žmonių elgesį. Pavyzdžiai: „tik tamsuoliai, atsilikėliai nenori priimti pažangos, „europinių vertybių“, „tik lūzeriai ir tinginiai nesugeba gerai gyventi“ ir t.t. Itin populiari mūsų viešosios nuomonės lyderių tarpe (Užkalnis, Valatka, Greitai, Tapinas, kita juos mėgdžiojanti smulkmė, kartais tokiu gėdinimu (shaming) užsiima ir pop „įžymybės“). Gėdinimui būdinga itin griežta pozicijų asimetrija (gėdintojas stovi moraliai aukščiau) ir kuriama opozicija tarp MES, kurie žinome (kaip gyventi, rengtis, vartoti, veikti politikoje…) ir JIE (tamsuoliai, atsilikėliai, Kremliui naudingi idiotai, retrogradai, marazmatikai… toliau tektų pereiti prie jų mėgiamos nenorminės leksikos, bet nebetęsime…). Plačiau žr. mano neseniai sukurtą tokio gėdinimo parodiją.

Kontrpriemonės

Jei gėdina Jus, kaip ir kaltės atveju, pirmiausia ramiai viduje pasitikriname, ar tam yra pagrindo. Jei jo nerandame, nekreipiame į tokį gėdintoją dėmesio arba ramiai atmetame jo priekaištus. Jei visgi gėdos (ar kaltės) esama, sprendžiama, ar kaltinantysis kaip nors su tuo susijęs, o jei ne, nekreipiame į jo manipuliacijas dėmesio, bet atsiprašome tikrojo nuskriaustojo, ar jam kaip nors siekiame atsilyginti. Tame nėra nieko žeminančio ar baisaus, priešingai, tai padeda asmens augimui. Jei gėdina kitus, ištyriame, ar toks gėdinimas turi kokį nors pagrindą, jeigu ne, solidarizuojamės su be pagrindu sugėdytu/apkaltintu asmeniu, jį palaikome, tokiu būdu parodydami kitems, kad neužkibome ant propagandos kabliuko.

Galiausiai – psichiatrizavimas

Sovietmečiu žmonės, kurie oponavo sukurtai sistemai buvo arba kriminalizuojami kaip liaudies priešai, arba psichiatrizuojami kaip „tarybinės tikrovės gėrio nesugebantys matyti psichiniai ligoniai“. Psichiatrizacijos strategija itin dažnai naudota disidentų ir kitokių nepritapėlių prie sistemos (valkatų, hipių) atžvilgiu. Pasitelkiami psichiatrai, kurie autoritetingai diagnozuodavo įvairias šios beprotybės formas ir imdavosi tokių ligonių gydimo psichiatrinėse ligoninėse.

Tačiau, atkreipkite dėmesį, vadinamojo „vaikų grobimo“ skandalo kontekste terminai „isterikas“, „isterija“, „masinė psichozė“ vėl imti plačiai vartoti. Taikant juos ne žmonėms, kurie, pajutę galią, ėmėsi savavališkai taikyti naujojo „Vaikų įstatymo“ nuostatas, gatvėse persekiodami šeimas su vaikais ir grasindami/manipuliuodami vaikų teisų tarnybos „baubu“ (žr. ČIA), bet tam pasipriešinusias šeimas ir jų organizuojamos renginius (žr. ČIA).

Kontrpriemonės

Kadangi isterija pirmiausia siejama su emociniu nesivaldymu, tikrovės iškraipymu (kliedesiai, iliuzijos, haliucinacijos, niekuo nepagrįstų sąmokslo teorijų ar bauginančių gandų kūrimas, baimės kėlimas), stebėkite, ar „isteriku“ išvadintasis išties elgiasi neadekvačiai. Jei ne, reikalaukite iš kaltintojų „isterija“ jų nustatytos diagnozės argumentų ir įrodymų. Dažniausiai tokiems propagandistams, jus iškeikus arba užbaninus, belieka pasitraukti.

Kaip matome, praktiškai visais propagandinės manipuliacijos atvejais priešnuodžiu jai turi tapti sveikas protas, švari sąžinė ir pagarba tikriesiems autoritetams.

Susiję

Rasa Čepaitienė 3865638668091012118

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-11-30 12:51

    Puiku. Ačiū labai autorei.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2018-11-30 14:57

    Dėkoju straipsnio autorei už tikslę analizę.
    Jau seniai pastebime dažnose televizijų laidose, ypač LRT, nutylėjimus, nematymus, negirdėjimus, iškraipymus...Kiek prirašyta peticijų įvairioms organizacijoms, į Seimą, į ministerijas - kaip nuo žąsies vanduo. Mitingai ignoruojami, arba parodomi tendencingai, juos marginalizuojant. Straipsniuose nuolatiniai prasivardžiavimai, įžeidinėjimai, peršama tik viena nuomonė, kurią pristato tie patys "etatiniai" politologai - straipsnio autorės sukurtas labai tinkamas lietuviškas žodis -"įtakotukai".
    Viskas yra šlykštu iki begalybės. Todėl daugelio laidų nežiūrime dėl, kaip sakoma, "šventos ramybės".

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2018-11-30 15:22

    Svajoju, kad zmones prades pazinti...suprasti...nebeklausyti... Aciu autorei uz priminima. Gal bundame!!??

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2018-11-30 16:37

    Šaunu, pradedame atskirti, hū iz hū :) Tačiau nesitikėkime, kad neurolingvistai sustos. Jiems ne už prastovas moka! Ir dar - kur mūsų jaunieji talentai, kas vaikams ir paaugliukams komiksų, animukų, repo ar pan. pavidalu įteigs mintį, jog pavojinga kiekvieną patraukliai suokiantį SAVO Tėvynės lakštingala laikyti! Nesileisk melu, manipuliacijomis nuodijamas, kvailinamas, nustok savo naivumu jų tikslams tarnauti. Išmok girdėti ir atskirti, ką tau tyliai tavo Tėvynė kužda. Išmok pro jų keliamą triukšmą tylą girdėti.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2018-11-30 23:32

    Teisingai išsamiai parašyta, amžina kova tarp gėrio, ir blogio, kaip kova tarp tamsos ir šviesos, analogiška kova tiesos ir melo, tik keista kodėl daugiau yra melo nei tiesos, gal už melą daugiau moka, nei už tiesą, arba kaip gamtoje yra daltonikai jie neskiria spalvų, tikriausiai ir kai kurios smegenys nesugeba atskirti tiesos nuo melo, tiesiog vyksta sunkus variantas.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Thanks for sharing, nice post! Post really provice useful information!

    Giaonhan247 chuyên dịch vụ ship hàng từ Mỹ về Việt Nam từ dịch vụ mua hàng mỹ online cùng với hướng dẫn cách tính thuế khi mua hàng trên amazon khi mua đồng hồ sale off trên amazon uy tín.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item