Kun. Robertas Urbonavičius. Širdies nuostata

Mano malda, Viešpatie, 

pas tave tenueina, 

pakreipk savo ausį 

į mano graudųjį šauksmą.

(Introitas)

Šventajame Rašte Dievas ypatingai gina ir rūpinasi trimis žmonių grupėmis: našlėmis, našlaičiais ir svetimtaučiais, nes jie buvo silpniausia grandis to meto socialinėje santvarkoje, - be teisių, apsaugos ir globos. Todėl pats Viešpats save vadina jų globėju ir gynėju. Evangelijos pasakojimuose taip pat dažnai minima našlė. Tereikia prisiminti Jėzaus palyginimą apie našlę bei nedorą teisėją ar Najino našlę, kurios sūnų Viešpats prikėlė.

Šio sekmadienio Evangelijos pasakojime, Jėzus pagiria našlę, kuri į aukų skrynią Šventykloje įmeta du smulkius pinigus, kurie yra visi jos ištekliai. Mokytojas nurodo apaštalams šio pagyrimo priežastį: „ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius.“

Taip, iš vienos pusės, Bažnyčioje visada egzistuos pagunda pamatyti ir įvertinti tuos, kurie gausiai aukoja kiekybės prasme. Ekonominė logika dažnai į antrą planą nustumia Kristaus perspėjimus, bei subtiliai iškreipia artimo meilę. Šitai jau pastebėjo apaštalas Jokūbas mokydamas savo bendruomenę, kurioje vyravo šališkumas: „Štai į jūsų susirinkimą ateina žmogus, auksiniais žiedais apsimaustęs, puikiais drabužiais pasipuošęs, taip pat įžengia vargdienis apskurusiu apdaru. Jūs šokinėjate apie tą, kuris puošniai apsirengęs, ir sakote: „Atsisėsk čia patogiai“, o vargdieniui tariate: „Pastovėk, ten“, arba: „Sėskis prie mano kojų“. (Jok 2, 2-3) Vertinant žmogų pagal tai kiek jis paaukojo, iš tikrųjų vertinamas ne jis pats, o jo paaukota pinigų suma.

Tačiau šiame Viešpaties pagyrime našlei yra šis tas daugiau ir daug svarbiau nei pinigų suma. Tai širdies nuostata. Našlė pagiriama ne dėl to, kad iš savo neturto atidavė viską ką turėjo, bet dėl to, kad pasitikėjo Dievu. Ji suprato, kad ne tie skatikai užtikrina jos ateitį, bet Dievas, kurio reikalams ji aukoja. Ji žinojo, kad Viešpats jos nepaliks ir pasirūpins visais jos reikalais, tad josios širdis buvo laisva ir dosni. Tuo tarpu minėti turtuoliai, nors aukojo gausiai, tačiau jie žinojo, kad dar daugiau turi savo skryniose ir jas, o ne Dievą laikė savo saugumo garantu.

Ne, nebūtina visus savo išteklius paaukoti ar išdalinti, - tačiau būtina siekti ir trokšti tokios širdies, kurią turėjo ši našlė, - širdies, kuri žino, kad ne sąskaita banke ar namas Karibuose suteiks ramybę ir amžinąjį išganymą.

Mane Viešpats gano: man nieko nestinga. 

Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja, 

leidžia man atilsėti paversmy.

(Komunijos antifona)