Ženevos pareiškimas: turime suprasti, kas iš tiesų yra žmogaus teisės

laisvavisuomene.lt

Iniciatyvos „Aš – žmogus, tiesa?“ (angl. I‘m human, right?) organizatoriai Laisvės gynimo aljansas (angl. ADF International) kviečia paminėti šiais metais švenčiamas Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos parengimo 70-ąsias metines. Šia proga jie parengė Ženevos pareiškimą. Pareiškimu primenama žmogaus teisių, pagrįstų prigimtiniu kiekvieno asmens orumu, kilmė. Taip pat juo pabrėžiama, kad Deklaracija neturi būti naudojama remiant naujai reiškiamas teises, dėl kurių nėra tarptautinio sutarimo. Iniciatyvos organizatoriai kviečia pasirašyti šį pareiškimą, kuris kartu su parašais  gruodžio pradžioje bus įteiktas Jungtinių Tautų vadovams Ženevoje ir primins apie tai, kas iš tikrųjų yra žmogaus teisės ir kodėl svarbu jas ginti.

Žemiau rasite dokumento teksto vertimą, o ČIA galite pasirašyti pritarimą Ženevos pareiškimą

Ženevos pareiškimas

Ženevoje yra įsikūrusi Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryba, Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuras ir įvairios žmogaus teisėms aktualių sutarčių vykdymą tikrinančios organizacijos.

Septyniasdešimtųjų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (toliau – Deklaracija) metinių proga mes patvirtiname susitarimą, kad pamatinės žmogaus teisės yra pagrįstos kiekvieno asmens orumu.

Mes švenčiame milžinišką Deklaracijos indėlį, kuris paskatino precedento neturintį požiūrį į žmogaus teises kaip į „visų žmonių giminės narių“ turtą – amžiną ir vis dėlto novatorišką supratimą apie žmogaus teisių visuotinumą.

Mes raginame tarptautinę bendruomenę pakartotinai įsipareigoti skubiai užtikrinti žmogaus teises visiems.

Tai reikalauja iš naujo atkreipti dėmesį į pamatines Deklaracijoje išvardintas teises, kurių daugelio pasaulyje yra liūdnai nepaisoma. Kartu Deklaracija neturi būti naudojama remiant naujai reiškiamas teises, negalinčias pasigirti tarptautiniu sutarimu. Deklaracija buvo parengta kaip aktuali visoms tautoms ir kultūroms – tai yra didis pasiekimas, kuris turi būti saugomas dėl žmogaus teisių ilgaamžiškumo.

Mes primename subtilią pusiausvyrą, kurią atrado rengėjai, sėkmingai atpažinę, kas įvairialypiame pasaulyje yra visuotina. Ilgalaikė Deklaracijos vertė priklauso nuo jos gebėjimo peržengti skirtingumus ir apeliuoti į mūsų bendrą žmogiškumą – tai dėl ko apibrėžiamas praktinis sutarimas apie pagrindines visiems priklausančias žmogaus teises. Nepaisant neišvengiamų bet kokio tarptautinio projekto netobulumų, būtent ši praktinė funkcija įtvirtinto Deklaracijos kaip svarbiausio žmogaus teisių atramos taško statusą.

Mes patvirtiname visuotinį žmogaus orumo supratimą, paremtą mūsų bendra žmonių patirtimi. Žmogaus orumas reiškia vidinę asmens esmę, nepriklausomai nuo aplinkybių, statuso ar silpnųjų vietų. Orumas yra įgimtas, todėl visi žmonės savo verte yra lygūs, o žmogaus teisės negali būti suteiktos ar atimtos valstybės ar kieno kito. Visuotinis Deklaracijoje išvardintų teisių taikymas įmanomas dėl to, kad ji paremta žmogaus orumu.

Mes raginame Jungtines Tautas ir visą tarptautinę bendruomenę sutelkti dėmesį į kiekvieno asmens pamatines žmogaus teises „be jokių skirtumų“. Tačiau daug kur pasaulyje taip aiškiai išdėstytos Deklaracijos nuostatos yra nepripažįstamos.

Mes raginame JT ir jos valstybes nares vėl atkreipti dėmesį į esmines žmogaus teises, kurioms dabar kyla grėsmė tarptautiniu mastu – pradedant teise į gyvybę. Žmonės visuose gyvenimo etapuose ir visuose pasaulio regionuose patiria vis dažnesnius šios pamatinės teisės pažeidimus. Pagarba žmogaus gyvybei – nuo pradėjimo iki natūralios mirties – yra neginčijamas pagarbos žmogaus orumui padarinys.

Mes taip pat raginame atnaujinti pagarbą šeimai kaip „natūraliam ir pamatiniam visuomenės vienetui“, kuris „turi teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą“. Pagarba kiekvieno vaiko orumui reikalauja kiek įmanoma užtikrinti, kad vaikai būtų auginami mamos ir tėčio mylinčiuose, saugiuose ir stabiliuose namuose. Šeimos apsauga turėtų susitelkti į šį idealą – užtikrinant tėvų teises, ypač teisę pasirinkti vaikų auklėjimą – ir nuostatą remti sveikas šeimas, kurios savo ruožtu prisidės prie visuomenės klestėjimo.

Mes taip pat raginame skubiai imtis veiksmų, susijusių su pamatiniu religijos ir tikėjimo laisvės principu bei susijusiomis nuomonės, raiškos, susirinkimų ir susivienijimų laisvėmis. Deklaracija saugo religijos laisvę, reiškiamą ne tik privačiai, bet ir „bendrystėje su kitais“, pavyzdžiui, gyvenant viešą gyvenimą. Visuose regionuose žmonės kenčia šios teisės pažeidimus. Vardan religijos ar sąžinės, milijonai išgyvena griežtus laisvės ribojimus, prievartą ir mirtį, o kiti negali laisvai reikšti savo religinių įsitikinimų ar teisės į sąžinės laisvę, kas kelia rimtą grėsmę žmogaus teisių projektui.

Mes įspėjame dėl darbotvarkių, kurios neturi visuotinio sutarimo dėl pamatinių teisių statuso skatinimo. Deklaracija buvo sumanyta kaip nedviprasmiškai multikultūrinė, gerbianti pliuralizmą ir atvira naujų kartų iššūkiams. Šis atvirumas turi būti priimamas kartu apsaugant filosofinę, religinę ir kultūrinę suverenių valstybių tapatybę. Apsisprendimo teisės principas garantuoja kiekvienos tautos teisę formuoti savo požiūrį į žmogaus teises atsižvelgiant į savo nacionalines tradicijas ir kartu griežtai paisant pamatinių žmogaus teisių.

Mes baigiame atsinaujinusiu Deklaracijos pripažinimu laikais, kai pamatinės žmogaus teisės yra nuolatos ignoruojamos ir paminamos, o nesuskaičiuojamai daug individų visame pasaulyje kenčia dėl jų stokos. Kaip pažymima Deklaracijoje, JT pagal savo Chartiją privalo dar kartą patvirtinti „pagrindines žmogaus teises, atsižvelgiant į asmens orumą ir vertę“. Būtina, kad JT imtųsi pagrindinio vaidmens užtikrinant, kad tarptautinė bendruomenė vėl įsipareigotų Deklaracijos vizijai ir dirbtų siekdama žmogaus teisių projekto vientisumo atgaivinimo.

Šaltinis: imhumanright.org.