Vytautas Radžvilas. Ir vėl praraja, arba Apie liūtų ir zuikių drąsą

propatria.lt nuotr.

Panašu, kad teks pradėti laisvalaikiu komentuoti net konkrečius Lietuvos ir pasaulio politikos įvykius.

Vadinamieji profesionalūs politologai ir žiniasklaida nedirba savo darbo. Nesugeba ar nenori – atskira šneka. Štai ir vėl „didžiojoje“ žiniasklaidoje nebuvo paskelbta, kad Estija parėmė V. Orbano poziciją ES sienų apsaugos klausimu. Žvelgiant paviršutiniškai – nieko reikšmingo. Beveik smulkmena. Bet įsigilinus – itin svarbus įvykis. Tai ženklas, kad Estija gręžiasi į Vidurio Europą ir pradeda šlietis prie Višegrado šalių. Taigi ji prisideda prie „maištininkų“, sukilusių prieš Briuselio viršūnių diktatą ir jų vykdomą Europos naikinimą užtvindant ją nekontroliuojamais kultūriškai svetimų imigrantų srautais. Dar kartą išryškėjo praraja tarp estų ir mūsų. Lietuvos valdantiesiems ir jų trumparegišką politiką teisinantiems dvaro politologams vien mintis, kad galima nepaklusti Junckeriui ir Merkel ir, sekant Višegrado šalių vadovų pavyzdžiu, išdrįsti mąstyti savo galva, kelia baimingą drebulį. Šitoks įžūlumas pranoksta jų baudžiauninkišką vaizduotę.

Estams tokia drąsa – įprasta. Prof. B. Genzelis asmeniškai kalbėjosi su buvusios okupuotos Estijos vadovais. Jie papasakojo, kaip prieš trisdešimt metų ETSR Aukščiausiajai Tarybai paskelbus Estijos įstatymų viršenybę prieš TSRS įstatymus, buvo iškviesti į Maskvą „ant kilimo“. Jų audringame ir atvirais grasinimais virtusiame pokalbyje su M. Gorbačiovu dalyvavęs TSRS KGB šefas G. Kriučkovas už šį „išsišokimą“ visiems pažadėjo po dešimt metų kalėjimo ar lagerio. Na ir ką? Vyrai tarpusavyje susižvalgė ir suprato vieni kitus: „Atrodo, nesušaudys, tai kaip nors…“. Ir atsisakė atšaukti savo įstatymą.

O kai tokį patį įstatymą, galėjusį tapti didžiule moraline ir politine parama estams, svarstė LTSR Aukščiausioji Taryba, drg. A. Brazauskas ir Co pademonstravo zuikio drąsą. Pagalvojus – štai ką reiškia mentalitetas ir įpročiai: praraja tarp estiškųjų liūtų ir lietuviškųjų zuikių tebėra tokia pat didelė. Darosi vis sunkiau patikėti, kad ji kada nors galėtų išnykti.

Net nesinori ir baisu galvoti, kad galiausiai tai yra praraja tarp laisvų ir vergiškų tautų...