Vladimiras Laučius. Demokratinio kapitalizmo saulėlydis. Pabaigos pradžia (I)

lrt.lt Pastarojo dešimtmečio politinis gyvenimas persunktas artėjančios grėsmės nuojautų. Rusijos ir Vakarų priešprieša, kuriai Vakarai...

lrt.lt

Pastarojo dešimtmečio politinis gyvenimas persunktas artėjančios grėsmės nuojautų. Rusijos ir Vakarų priešprieša, kuriai Vakarai, kaip paaiškėjo, buvę nepasirengę, terorizmas ir nelegalių imigrantų antplūdis, „Brexit“, vadinamosios radikalios dešinės banga ir Donaldo Trumpo pergalė JAV, daug kam kelianti ideologinę alergiją ir isteriją, tradicinės daugiapartinės sistemos nuosmukis, atsitraukiančios krikščionybės ir islamo ekspansijos derinys, – stiprių dirgiklių netrūksta.

Tačiau visi šie dirgikliai verčia pažvelgti į sumaišties ir nerimo priežastis kiek giliau ir užduoti paprastą klausimą: kas čia iš tiesų vyksta? Ar Vakarai išgyvena fundamentalią krizę? Jei taip, tai kur glūdi jos šaknys?

Per politikos filosofo Leo Strausso mirties dešimtąsias metines – 1983 m. grupė JAV filosofų surengė konferenciją „Liberaliosios demokratijos krizė: Strausso perspektyva“. Jos pranešimų pagrindu 1987 m. buvo išleista knyga tokiu pačiu pavadinimu. Autoriai nagrinėja liberaliosios demokratijos krizę kaip politinės santvarkos moralinių pamatų problemą (Kenneth L. Deutsch, Walter Soffer, Introduction, in: The Crisis of Liberal Democracy: A Straussian Perspective).

Ši problema ilgainiui tik gilėjo. L. Strausso perspėjimai dėl liberaliąją demokratiją iš vidaus pakertančio reliatyvizmo ir istorizmo, „pažangietiško“ modernizmo ir piliečių paviršutiniškumą skatinančios populiariosios kultūros, besiskverbiančios į žiniasklaidą, politiką, net akademiją ir religiją, pasitvirtina su kaupu.

Tačiau politinės santvarkos ištižimas nesusiveda vien į moralės, kultūros, žiniasklaidos, politinės kasdienybės ir to, ką Walteris Lippmannas vadina „viešąja filosofija“, problemas. Nė kiek ne menkesnės, kalbant apie Vakarams gresiančią suirutę, yra ekonominės problemos. Būtent jos ir jų galimi padariniai gali lemti tai, kaip gyvensime po poros ar kelių dešimtmečių.

Alexis de Tocqueville`is, beveik prieš du šimtus metų pranašaudamas Vakarams nesutramdomą demokratijos pažangą, darė kelias esmines ir toli gražu ne optimistines išlygas dėl demokratinės santvarkos ateities. Tarp jų – trumpa pastaba apie tai, kad materialinei gerovei atsidavusi ir moralinius bei religinius saugiklius atmetusi demokratija gali išsigimti į oligarchiją.

Kaip tik apie tai, kad ši niūri pranašystė pildosi, savo naujoje knygoje „Kuo baigsis kapitalizmas“ rašo vokiečių ekonomikos sociologas Wolfgangas Streeckas.

1. Oligarchija

W. Streeckas be užuolankų sako: šių dienų kapitalizmo ateitis – neofeodalizmas ir oligarchinė nelygybė (P. 28). Remdamasis Jeffrey A. Winterso studija „Oligarchija“ (2011), kurioje parodoma, koks gerovės atotrūkis skiria šimtą turtingiausių JAV šeimų nuo 90 proc., esančių materialinių galimybių atžvilgiu arčiau „dugno“, jis negailestingai nurodo Vakarų išgyvenamos socialinės atskirties mastus. Pasirodo, ši atskirtis pažangiausioje XXI a. pradžios pasaulio demokratijoje atitinka atotrūkį tarp Romos imperijos laikų senatoriaus ir vergo.

Štai kaip baigiasi liberaliosios demokratijos pastangos užtikrinti socialinį teisingumą, siekti lygių galimybių ir ginti žmogaus teises. Politinė demokratija be ekonominės demokratijos pasirodo esanti kone fikcija ir kloja pamatus oligarchijai. W. Streecko kolega Colinas Crouchas mūsų dabartinę politinę situaciją vadina „postdemokratija“.

„Baigiantis dešimtajam dešimtmečiui tapo aišku, kad daugumoje pažangiausių pasaulio valstybių, kad ir kokios pakraipos partijos jas valdytų, išryškėjo nuolatinis spaudimas valdantiesiems politikams tenkinti turtingųjų interesus – tų, kurie laimi iš neriboto kapitalistinės ekonomikos veikimo, o ne tų, kuriems reikia socialinės apsaugos“ (C. Crouch, Post-Democracy, 2004).

Kaip sako W. Streeckas, kapitalistinei visuomenei būdinga tai, kad jos kolektyvinis produktyvus kapitalas akumuliuojamas mažumos rankose – mažumos, kuri mėgaujasi teisėta privilegija disponuoti šiuo kapitalu kaip tik nori (kad ir jį perkeldama į užsienį). Oligarchija kaip tik ir yra turtingųjų mažumos valdžia. Valdžia, kuriai, anot C. Croucho, šiandien tarnauja ir dešiniosios, ir kairiosios vyriausybės.

Kapitalizmo istorija – tai viena kitą sekusių krizių istorija. Jam ne sykį buvo pranašauta mirtis, bet jis išgyveno. W. Streeckas šio kapitalizmo gyvybingumo nelinkęs vertinti kaip įrodymo, jog pacientas atsparus visiems virusams: „Tai, kad kapitalizmas iki šiol sugebėjo išgyventi nepaisant ne kartą skelbtų jo mirties prognozių, nereiškia, kad jis gyvens amžinai” (p. 4).

2. Trisdešimties metų karo padariniai

Francisas Fukuyama 1990 m. – praėjus vos trejiems metams po jau minėtos knygos „Liberaliosios demokratijos krizė“ pasirodymo – paskelbė istorijos pabaigą: Sovietų Sąjunga žlugo, liberalioji demokratija nugalėjo. F. Fukuyama suklydo: konfliktų kupina istorija anaiptol nesibaigė, demokratijos pergalė buvo tik laikina ir, maža to, pasiekta ne tiek 1990-aisias, kiek 1945-aisiais.

Du pokario dešimtmečius demokratinis kapitalizmas iš tiesų triumfavo, o po to ėmė ristis į dabartinę būklę. Prieš pereidami prie W. Streecko analizės, leiskime sau digresiją, kuri parodo aprašomus dalykus kiek kitu kampu ir leidžia geriau pamatyti problemos visumą, apie kurią kalba esminiais klausimais dažnai sutariantys dabartinės ekonominės sistemos kritikai.

Trejais metais anksčiau už apžvelgiamą W. Streecko knygą pasirodė panašias problemas nagrinėjanti kolektyvinė monografija Does Capitalism Have a Future? (2013), kurios vienas iš autorių Immanuelis Wallersteinas rašo apie „Trisdešimties metų karą“ dėl pasaulinės hegemonijos, kurį viena iš jo pagrindinių dalyvių – Vokietija – pralaimėjo ir užleido pasaulio tvarkos kūrėjos vietą Jungtinėms Valstijoms.

„Paskutinė didžioji kova dėl pasaulinės hegemonijos vyko tarp Vokietijos ir Jungtinių Valstijų. Galima teigti, jog ši kova, grubiai tariant, prasidėjo 1873 m. ir pasiekė savo kulminaciją per „Trisdešimties metų karą“ 1914–1945 m. Vokietijai „besąlygiškai kapituliavus“, Jungtinės Valstijos tapo akivaizdžiu ir pripažintu laimėtoju šioje kovoje“, – dėsto I. Wallersteinas.

Šioje vietoje galima trumpam stabtelėti ir žagtelėti. Tai, apie ką kalba I. Wallersteinas, liudija vokiečių gebėjimą intelektualiai įveikti pokariu atsiradusį nevisavertiškumo kompleksą ir dviejų pasaulinių karų perspektyvą suvokti kaip dviejų Vakarų pasaulio ekonominių galių susidūrimą, kuriame nugalėtojai, pasitelkę sovietus, toli gražu neatnešė rojaus į krauju aplaistytą žemę.

Tai primena kai kurių konservatyvių Vokietijos tarpukario mąstytojų požiūrį į trečio kelio socialinę santvarką, kuri turėjo potencialo įrodyti savo pranašumą prieš du kitus kelius – nužmogintą amerikiečių kapitalizmą ir rusišką bolševizmą. Įdomu tai, kad I. Wallersteinas – kairysis, o ne konservatyvus sociologas.

Trisdešimties metų karas dėl pasaulinės hegemonijos, Vokietijos pralaimėjimas, Amerikos vienvaldystė Vakaruose. O ką Sovietų Sąjunga? Vakarų santykis su Sovietų Sąjunga ir jos satelitais, I. Wallersteino teigimu, buvo ne tiek kova dėl pergalės, kiek bandymas sugyventi, pasidalijus pasaulį, ir status quo palaikymas.

Abi pusės vis pabandydavo įgyti šiokį tokį pranašumą nė vienam iš dviejų dėl įtakos besivaržančių karinių-politinių blokų nepriklausiančiose valstybėse. Tačiau nei NATO, nei Varšuvos pakto šalys viena kitos teritorijų nesiglemžė ir neokupavo, perversmų jose nerengė ir nebandė griauti pusiausvyros bei kvestionuoti Jaltos susitarimų padarinių.

Iš to, ką mes vadiname Antruoju pasauliniu karu, rašo I. Wallersteinas, Jungtinės Valstijos iškilo kaip neįtikėtina ekonominė galia. Ji buvo nemenka ir prieš karą, bet pokariu tiesiog suklestėjo, nes kitos didžiosios pramoninės galybės – Britanija, SSRS, Japonija – labai nukentėjo ir dėl sugriautos pramonės, ir dėl nuniokoto žemės ūkio.

Tuo metu Jungtinių Valstijų, kitaip nei kitų karo dalyvių, pramonė ir žemės ūkis nenukentėjo. Maždaug 10–15 metų po karo JAV galėjo pardavinėti savo produkciją, įskaitant transporto priemones, išsivysčiusios pramonės šalims žemesne už vietos gamintojų kaina.

Vienintelė sritis, kur Amerika turėjo rimtą varžovę, buvo SSRS karinė galia. Todėl Jungtinėms Valstijoms buvo svarbu pasiekti tam tikrą susitarimą su Kremliumi. I. Wallersteinas sako, kad SSRS ir JAV pasiektas nerašytas susitarimas, „metaforiškai vadinamas Jalta“, turėjo tris komponentus.

Pirmasis dėmuo – pasaulio padalijimas į dvi įtakos sferas, saugomas šių valstybių ir jų sąjungininkių ar satelitų kariuomenių. Antrasis komponentas – dviejų zonų de facto ekonominis atskyrimas ir JAV ekonominė pagalba savajai ekonominei zonai.

Marshallo planas Vakarų Europai, taip pat parama Japonijos, vėliau – Pietų Korėjos ir Taivano ekonomikoms, anot I. Wallersteino, nebuvo kažkokia „altruistinė filantropija“. Amerika gavo vartotojų savai produkcijai, o šie, pertvarkius sugriautas šalių ekonomikas, tapo „gerais vartotojais“.

Trečias nerašyto susitarimo komponentas – griežtas neigimas, kad tokio susitarimo apskritai būta. „Abi pusės garsiai pareiškė, kiekviena savais žodžiais, kad stoja į visuotinę ideologinę kovą viena su kita. Mes pradėjome tai vadinti Šaltuoju karu. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad šis karas visada buvo „šaltas“ – iki pat pabaigos“, – ironizuoja I. Wallersteinas.

Jo žodžiais, nė viena iš „kariavusių“ pusių nesistengė laimėti ar iš esmės pakeisti esamos padėties – nepaisant skambios kovingos retorikos. Buvo tik miglotai tikimasi, kad oponentas kada nors dėl kokių nors priežasčių žlugs. „Karo veiksmai“ buvo skirti tam, kad ideologiškai mobilizuotų savus.

Nei JAV, nei SSRS nebuvo labai laimingos dėl kai kurių trečiojo pasaulio šalių ambicijų ir keliamos suirutės. Per pilietinį karą Kinijoje SSRS spaudė Kinijos komunistų partiją susitarti su Gomindanu, tačiau kinų komunistai nepakluso ir kovėsi iki visiškos pergalės žemyninėje šalies dalyje. Nassero Egiptas nuėjo savu keliu. Amerikiečiai sumokėjo didžiulę kainą už Vietnamą, kurio neteko po to, kai SSRS prarado Kiniją.

Vakarų hegemonui – JAV – ilgainiui ir sąjungininkai ėmė kelti šiokių tokių rūpesčių. Septintajame dešimtmetyje amerikiečiams tapo sunku pardavinėti automobilius Vokietijoje ir Japonijoje žemesnėmis nei vietos gamintojų kainomis, o vokiški ir japoniški automobiliai ėmė plūsti į JAV rinką. „Baigiantis septintajam dešimtmečiui, JAV neteko turėto reikšmingo ekonominio pranašumo prieš savo pagrindinius sąjungininkus pasaulio gamyboje ir net tarptautinėje prekyboje“, – konstatuoja I. Wallersteinas.

3. Krizės link

Maždaug tuo pat metu, kaip savo knygoje rašo W. Streeckas, baigėsi Vakarų demokratinio kapitalizmo aukso amžius. Aštuntąjį dešimtmetį susvyravo pokario socialinis susitarimas ir Maynardo Keyneso ekonominės sistemos ramsčiai, grindę tuometę socialinę politiką, orientuotą į žemą nedarbo lygį ir rimtą atodairą į profsąjungų reikalavimus – darbuotojams palankias kolektyvines sutartis.

Vakarų vyriausybėms iškilo pagunda didinti nedarbo lygį, kad galėtų kelti algas. Tačiau, išsigandusios dėl savo likimo, jei ne visos demokratinio kapitalizmo sistemos išlikimo, jos ėmėsi peržiūrėti monetarinę politiką, leisdamos įsisiūbuoti infliacijai (p. 78).

Iš pradžių tai nebuvo didelė problema profsąjungų atstovaujamiems samdomiems darbuotojams, galėjusiems kovoti dėl algų indeksavimo. Infliacija pirmiausia kerta ne darbininkams, o kreditoriams, depozitų, akcijų ir obligacijų turėtojams, tarp kurių tuo metu darbininkijos atstovų buvo tikrai nedaug.

Šiuo atžvilgiu infliacija gali būti nusakoma kaip konflikto tarp darbininkų klasės, siekiančios kartu ir saugių darbo vietų, ir didesnės biudžeto pajamų dalies, ir turtingųjų klasės, siekiančios maksimizuoti kapitalo grąžą, atspindys (p. 79). Kai abi pusės vadovaujasi nesuderinamomis savų teisių sampratomis – viena pabrėždama pilietybe, kita – privačia nuosavybe ir rinkos jėgomis grindžiamas teises, – infliacija virsta dėl socialinių teisingumo kriterijų nesutariančios visuomenės nuopuolio išraiška.

Pokario vyriausybės dėl ekonominio augimo galėjo išspręsti šį konfliktą socialiai orientuotu perskirstymu, šitaip mažindamos socialinį antagonizmą. Ekonomikos augimui sulėtėjus, teko spausdinti pinigus, naudojant rytdienos resursus šiandienos vartojimui ir paskirstymui.

Tačiau toks įtampos mažinimo būdas negalėjo tęstis ilgai. Vėlesnės infliacijos fazės ima kenkti ir samdomam darbui, iškreipdamos kainų ir pajamų santykį bei didindamos nedarbą. Vyriausybės tuomet priverstos nutraukti dirbantiesiems palankų perskirstymą ir laikytis monetarinės drausmės.

Šis ekonominės politikos kurso pokytis, pagal W. Streecką, įvyko aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje, Vakarų valstybėms įžengus į Ronaldo Reagano ir Margaret Thatcher epochą. „Neoliberalizmo era prasidėjo JAV ir Jungtinės Karalystės vyriausybėms atmetus pokario demokratinio kapitalizmo išmintį, pagal kurią nedarbas pakerta ne tik vyriausybės, bet ir paties demokratinio kapitalizmo atramas“ (p. 81).

Tačiau tie, kas tikėjosi, jog sulig infliacijos pabaiga pasibaigs ir ekonominė netvarka, klydo. Sumenkus infliacijai, ėmė augti valstybių įsiskolinimai. Infliacijos pažabojimas išpūtė nedarbą, ir vyriausybėms teko didinti socialines išmokas.

Infliacijai nustojus būti priimtina priemone tiesiant tiltus tarp piliečių ir rinkų poreikių, valstybės prisiėmė socialinės taikos palaikymo naštą, brisdamos į skolas. Užuot nuvertinusios nacionalines valiutas, jos pradėjo skolintis, tenkindamos piliečių reikalavimus ir teises į viešąsias paslaugas bei orias pajamas. Žemas infliacijos lygis tam pasitarnavo, nes kreditoriai pasitikėjo ilgalaike valstybinių obligacijų verte; prisidėjo ir žemos palūkanų normos.

Tačiau valstybės skolinimasis, kaip ir infliacija, negali tęstis iki begalybės. Kurį laiką atrodė įmanoma išlaikyti žemas palūkanų normas dereguliuojant finansines rinkas ir sulaikant infliaciją. Tačiau – ypač JAV – netrukus pradėta pardavinėti valstybės obligacijas ne tik piliečiams, bet ir užsienio investuotojams. Maža to, augant valstybės skolai, vis didesnė viešųjų išlaidų dalis turėjo būti skirta skolos aptarnavimui.

Kažkuriuo iš anksto neprognozuojamu momentu privalėjo išryškėti riba, ties kuria kreditoriai turėjo rimtai susirūpinti savo pinigų atgavimu. Ėmė kilti finansų rinkų spaudimas konsoliduoti šalių biudžetus ir grįžti prie fiskalinės drausmės.

1992 m. prezidento rinkimus JAV laimėjęs Billas Clintonas iš pradžių žadėjo, kad su deficitu dorosis ekonomikos augimo skatinimo priemonėmis ir kalbėjo apie valstybės investicijų į švietimą didinimą. Tačiau po dvejų metų, demokratams netekus daugumos Kongrese, pasuko taupymo ir viešųjų išlaidų karpymo keliu. Aiškindamas šiuos socialinės politikos pokyčius, jis net prabilo apie „gerovės valstybės, kaip mes ją suvokiame, pabaigą“ (p. 83).

Tačiau tai nereiškia, kad B. Clintono administracija rado išeitį, kaip sutaikyti demokratinio kapitalizmo vidaus prieštaravimus. Socialinės įtampos niekur nedingo, ir joms gesinti reikėjo rasti naujų ekonominių resursų. Taip paskutiniame XX a. dešimtmetyje buvo paspartinta dar Reagano pradėta finansinio sektoriaus liberalizacija, ir fiskalinės konsolidacijos politika gavo esminę atsvarą pratrūkusio privataus įsiskolinimo pavidalu.

C. Crouchas tai vadina „privatizuotu keinsizmu“: valstybės skolinimąsi pakeitė privatus skolinimasis. Užuot skolinusis, kad galėtų finansuoti būsto įsigijimo arba rinkoje paklausių specialybių suteikimo politiką, vyriausybė perkėlė, „kilniai“ liberalizuodama sąlygas, skolinimosi naštą ant individų pečių, šitaip leisdama ir net skatindama skęstančius švietimo ir būsto įperkamumo problemose žmones rizikuoti ir gelbėtis savarankiškai. Skęstančiųjų gelbėjimas virto pačių skęstančiųjų reikalų.

Tai veikė, kol negriuvo tarptautinė paskolų piramidė ir pasaulio neištiko 2008 m. finansų krizė. „Sulig „privatizuoto keinsizmo“ žlugimu 2008 m. pokario demokratinio kapitalizmo krizė, perėjusi infliacijos, biudžeto deficito/valstybės skolos ir privataus įsiskolinimo fazes, įžengė į savo ketvirtą ir paskutinę fazę“, – rašo W. Streeckas (p. 85).

Tokiose šalyse, kaip Graikija ir Airija, „bet kokie demokratijos atitikmenys aktyviai suspenduojami daugeliui metų; tam, kad elgtųsi „atsakingai“, anot tarptautinių finansų rinkų ir institucijų apibrėžimo, nacionalinės vyriausybės priverstos laikytis griežtos taupymo politikos ir mokėti už tai vis didesnio atotrūkio nuo savo piliečių kainą“ (p. 92). Tarpautinės rinkos ir institucijos reikalauja, kad ne tik vyriausybės, bet ir piliečiai ištikimai tarnautų fiskalinės konsolidacijos politikai, o politinės partijos, prieštaraujančios taupymui, pasmerktos pralaimėti rinkimus arba mokėti šoktelėjusią skolos aptarnavimo kainą.

Palyginti su demokratinio kapitalizmo krizės pradžia aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, „atsiranda nauja, nors ir laikina, socialinio konflikto sureguliavimo galimybė, šįkart visiškai palanki turtingųjų klasei, gerai įsitvirtinusiai politiškai neįveikiamoje tarptautinės finansų industrijos tvirtovėje“ (p. 94).

Taip nuo pokario demokratinio kapitalizmo sistemos mes nusiritome iki oligarchijos, apie kurią kadaise įspėjo A. de Tocqueville`is ir kurios „finansų industrijos tvirtovė“, kaip sako W. Streeckas, kol kas atrodo tiesiog neįveikiama.

4. Dvi Lietuvos, Dveji Vakarai

W. Streeckas kalba apie „konsolidacinę valstybę“, kuri pakeitė „mokesčių valstybę“, Steuerstaat, arba „skolų valstybę“. Šis procesas prasidėjo turtingose Vakarų demokratijose devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Konsolidacija yra atsakymas į valstybės fiskalinę krizę, įžvelgtą dar septintajame dešimtmetyje, kai pokario ekonominis augimas sustojo. Ilgalaikio valstybės skolos augimo paskatinti pastarojo meto bandymai jį suvaldyti tiesiogiai susiję su išsivysčiusio kapitalizmo finansizacija (p. 113).

Skolos valstybė turi dvi esmines rinkėjų grupes, dvi tautas – piliečius ir kreditorius, Staatsvolk ir Marktvolk. Vadinamoji skolos valstybė turi būti ištikima joms abiem. Tačiau konsolidavimo valstybė teikia pirmenybę antrai grupei – Marktvolk, tvirtai prisiimdama komercinius-kontraktinius įsipareigojimus skolintojams kaip turintiems pirmenybę prieš viešuosius-politinius įsipareigojimus savo piliečiams.

„Konsolidacinės valstybės piliečiai pralaimi investuotojams, piliečių teises pamina komercinių sutarčių reikalavimai, kreditoriai svarbesni už rinkėjus, rinkimų rezultatai ne tokie svarbūs, kaip akcijų biržos, viešoji nuomonė ne tokia svarbi, kaip palūkanų norma, piliečių lojalumas rūpi mažiau nei investuotojų pasitikėjimas, o skolos aptarnavimas stumia lauk viešąsias paslaugas“, – rašo W. Streeckas (p. 124).

Jo minimos dvi tautos – Staatsvolk ir Marktvolk – kažkuo primena diskusijas apie dvi Lietuvas. Tik čia viskas daug rimčiau nei dvi Lietuvos, nes vyksta dviejų klasikinių politinių santvarkų susidūrimo lygiu – ir, maža to, ties nacionalinio suvereniteto praradimo riba. Čia – dveji Vakarai.

Konsolidacinėje valstybėje, pagal W. Streecką, politika ir visuomenė yra giliai racionalizuojamos ir ekonomizuojamos. Šiame procese valstybė ima panašėti ne į suvereną, o firmą: užuot buvusi viršesnė už rinką, ji ima atliepti jos poreikius. „Demokratinio kapitalizmo politika, kaip sakė Karlas Polanyi, turėjo apginti visuomenę nuo „rinkos įgeidžių“; tuo metu konsolidacinės valstybės politika gina finansų rinkas nuo to, ką jos mato kaip demokratinės politikos įgeidžius“ (p. 134).

Ekonomika, verčiama laisvųjų rinkų ir technokratijos deriniu, išsekina politinį dalyvavimą. Ten, kur nacionalinės demokratinės institucijos neutralizuotos tarptautinio „vadovavimo“, tokio, kaip Europos ekonomikos ir pinigų sąjungos vadovavimas, depolitizuotos ištuštėjusios erdvės beveik neišvengiamai užpildomos nauju turiniu – postdemokratinėmis pramogomis arba politiškai atgyvenusiais nacionalizmo pavidalais.

Kylančios konsolidacinės valstybės sąlygomis politizuojasi dešinieji. Prieš isteblišmentą veikiančios partijos, anot W. Streecko, vis geriau organizuoja nepatenkintus piliečius, kurie priklausomi nuo viešųjų paslaugų ir reikalauja politinės apsaugos nuo tarptautinių rinkų (p. 141).

Tai, beje, paaiškina Vakaruose vis dažnėjantį ir stiprėjantį ekonominės kairės ir politinės dešinės tandemą. Taip pat tai paaiškina, kodėl W. Streecko ekonomikos sociologija yra ne tik kairioji pagal pamatines analizės prielaidas, bet ir idėjiškai – bent iš dalies – konservatyvi. Ji konservatyvi tuo, kad demokratijoje mato visuomenės apsaugą, o nacionalinėje valstybėje – demokratijos apsaugą nuo Vakarų civilizacijai pražūtingų kapitalizmo tendencijų.

Šių dienų europeizacija, – rašo W. Streeckas apie ES, – iš esmės prilygsta politinio-ekonominio turinio atėmimui iš nacionalinių demokratijų, atskirdama potencialiai redistribucinės socialinės demokratijos likučius, gyvuojančius tautinėse valstybėse, nuo ekonomikos, seniai peržengusios nacionalines sienas ir įsitaisiusios „vieningos rinkos“ politiniuose dariniuose ir susitarimuose.

„Ten, kur Europoje dar išliko demokratinės institucijos, nebėra ekonominės valdžios, o ten, kur ekonominė valdžia egzistuoja, nebėra demokratijos“ (p. 157).*

*Temos tęsinys ir pabaiga – po savaitės.

Susiję

Vladimiras Laučius 8038868500559842724

Rašyti komentarą

  1. Oi, išės Laučių už "ideologiškai neteisingą" mąstymą...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item