Liutauras Stoškus. Sakote „iškertamas tik vienas procentas per metus“?

propatria.lt nuotr.

Po šeštadienio nuotaika puiki! Tiek daug bendra gera emocija pulsuojančių žmonių vienoje vietoje nemačiau nuo Sąjūdžio laikų. Nežiūrint to, kad Labanore susirinkusieji protestavo prieš beatodairišką miškų kirtimą, nuotaikos čia vyravo pakiliai ir sutelktai pozityvios, ne negatyvios.

Ne paverkti dėl Lietuvos miškų susirinko žmonės, o išreikšti savo bendrystę su tais, kurie nesitaikstė su plynai kertamais draustiniais ir privertė bent jau laikinai sustabdyti kirtimus Labanore. Tuo metu, kai miškus kuruojantis viceministras sau smagiai grybavo pajūry ir feisbuke džiaugėsi surinktais baravykais, apie pusantro tūkstančio žmonių triūbomis ir dainomis protestavo prieš Aplinkos ministerijos vykdomą politiką miškų atžvilgiu.

Mūsų ekonomikai reikia lentų ir eurų. Kiek mediena kainuoja, skaičiuoti mokam. O štai kitų miško teikiamų paslaugų kainos skaičiuoti nei mokam, nei bandom. Vien to fakto, kad iki šiol niekaip nenorima atskirti miško nuo miško žemės, pakanka įrodymui, kad biologinės miško prasmės Aplinkos ministerijoje nėra pageidaujamos. Jei nekreipiama dėmesio į pagrindinius rodiklius, tai visos kalbos apie gamtotvarkos integravimą į miškotvarką bus tik tuščios dekoracijos plikai sėdynei pridengti. Kai nevertini patirtų nuostolių dėl kirtimo (rekreacinio, reguliacinio potencialo sumažėjimas), tai ir išeina visada, kad nekirtimas yra nuostolis.

Iš čia ir nesupratimas, kad ne miško sodinimas yra problema, o jo kirtimas. Nes kertant miško mažėja, nors miško žemės kiekis išlieka nepakitęs. O užaugti miškas pats užaugs, galima net nesodinti. Ir tik tada kai miškas lygu lentos, sodinimas tampa problema, o kirtimas – ne.

Nors plyni kirtimai, jei protingai taikomi, nėra joks baubas net ir saugomose teritorijose, bet nevertinant kitų miško funkcijų jais galima prisidaryti bėdos. Net ir visuomenės protestas rodo, kad plynų kirtimų tankis daug kur peržengia tolerancijos ribas ir į tai turi būti rimtai atsižvelgta, o nesidangstoma po tuščiais teiginiais „viskas teisėta“ ir „nustatyta mokslininkų“. Mokslininkai ir raundapą sukūrė, bet tai, kad kiti mokslininkai vis didesnės jo koncentracijas randa šlapime, suteikia pakankamai daug peno kalbėti apie šios cheminės medžiagos uždraudimą.

Kokie galėtų būti toleruojami plynų kirtimų plotai, turėtų būti vertinami kitų mokslininkų. Ne tų, kurie moka tik suskaičiuoti brandžių medžių plotus ir paskirstyti metines kirtimo normas eilei metų, bet tų, kurie sugeba analizuoti teritorijų rekreacinį potencialą, įvertinti neigiamus kirtimo poveikius, atsižvelgti į visuomenės poreikius. Nes „iškertamas tik vienas procentas per metus“ konkrečiai teritorijai gali reikšti drastiškus medynų pokyčius. Ir aiškinantiems, koks čia mažas procentas, pasiūlykite išmesti iš savo namų lovą. Kokia problema, juk lova nesudaro net 5 procentų nuo visos namuose esančios medienos. Gal tada žmonės pradės suprasti, kad brandūs medžiai ir jauni medžiai atlieka skirtingas funkcijas miške. Taip, kaip stalas, kėdės ar spinta ne itin tinka miegojimui, taip ir jaunuolynas negalės atlikti brandaus miško funkcijų.

Žmonės susirinko, atkreipė dėmesį į labai svarbius dalykus. Apsimesti, kad čia tik emocijos ir niekuo nepagrįsti skambūs šūkiai, negalima. Tik sprendimai nėra tokie trivialūs. Ypač kai nueini dar labiau biudžeto surinkimą mažinančiu keliu. O juk viešajam sektoriui kažkokiu būdu reikia atlyginimus mokėti. Visos iki šiol valdžios ėjo pramintu keliu – poreikiai tenkinami silpninant aplinkos potencialą ir ekosistemų galimybes atsistatyti. Ar ir žaliaisiais vadintis norinti valdžia bandys eiti tokiu keliu, matysim.

Ir baigdamas – dėl renginio nušvietimo. Man visiškai nepikta, kad stambiajai žiniasklaidai tai buvo mažai įdomu. Netgi džiaugiuosi – nebuvo kam supurvinti visą šį gražų idealistinį renginį. O šie laikai atveria begales galimybių informacijos sklaidai. Tad naudokimės jais!