Laisvūnas Šopauskas. Vienos politologinės konferencijos analizė, arba Už Lietuvos pinigus – valstybės griovimas (IV)

propatria.lt nuotr.

Pirmoji dalis – ČIA, antroji – ČIA, trečioji – ČIA.

Dabar pereikime prie pranešimų, kurių autoriai yra konferencijos rengėjai – LMT remiamo projekto „Europietiškoji tapatybė kaip esminis atvirosios visuomenės Lietuvoje formavimosi faktorius: filosofinė analizė ir juridinė interpretacija“ vadovas, Mykolo Romerio universiteto docentas Povilas Aleksandravičius ir projekto dalyvis, šio universiteto profesorius Vytautas Šlapkauskas. P. Aleksandravičius perskaitė pranešimą „Kodėl atvirumas yra europietiškojo mąstymo konstanta?“. Prelegento pranešimas remiasi paprastute konceptualine schema, kurią dabar rekonstruosime. 

Pirmu žingsniu P. Aleksandravičius įveda atvirumo sampratą:

Šio pranešimo tikslas – pristatyti fundamentalią atvirumo sąvokos prasmę, kuri sudaro europietiško mąstymo konstantą ir esmę. Visi suvokiame, jog šiandien žodis „atvirumas“ yra sukompromituotas. Tyčia ar ne, į jį yra suprojektuotos jam iš esmės svetimos reikšmės, pvz. kapitalistinis neo- arba ultraliberalizmas, vertybinis bei epistemologinis reliatyvizmas, į izoliuotus getus susiskaldžiusi visuomenė (vadinamasis multikultūralizmas), individualizmas, daugybei pokarinių bei šiandienos Europos intelektualų būdinga savinieka ar saviplaka, vienpusiškai kaltinant Europą už visus pasaulyje kada nors įvykdytus nusikaltimus, ar tiesiog ištižimas, paviršutiniškumas, sulėkštėjusi tolerancija. Iš tiesų, šie fenomenai, kuriuos esu pavadinęs „kiaurąja tapatybe“, neturi nieko bendra su autentiškumu ir netgi sudaro jo antipodą.

Atkreiptinas dėmesys į terminų „atvirumas“ ir „kiaurumas“ neapibrėžtumą. P. Aleksandravičius nurodo, kad „atvirumas“ dažnai suprantamas neteisingai, bet kas tokie supranta teisingai, kas – neteisingai, ir ką jie sako, jis neišaiškina. Štai, pavyzdžiui, J. S. Millis esė Apie laisvę pasisakė už „autentišką atvirumą“ ar „kiaurumą“? O K. R. Popperis? O G. Sorošas ir jo Atviros Lietuvos fondas? O Santara-Šviesa? O L. Donskis, T. Venclova, D. Kuolys? Kitaip tariant, P. Aleksandravičius palaiko žinomus „atvirumo“ propaguotojus ir „atviros visuomenės“ statytojus ar jiems oponuoja? 

Toks terminų neapibrėžtumas ir pozicijos neaiškumas, be abejo, nėra atsitiktinis. Svarbu suprasti, ką čia P. Aleksandravičius daro. Jis ne pristato filosofinę sąvoką, bet atlieka ideologinį judesį, kuris vadinamas „revizionizmu“. Prelegentas puikiai supranta, kad neoliberalizmo ideologija, kartu su šiai ideologijai labai svarbia „atviros visuomenės“ ideologema, bei praktikos, kylančios iš šios ideologijos, yra sukompromituotos, todėl jis nenori propaguoti neoliberalizmą ortodoksinio neoliberalizmo pavidalu. Kadangi neoliberalizmas sukompromituotas, pirmiausia jį reikia „išskalbti“ – atsaistyti nuo visko, kas gali suteršti gražų paveikslėlį. Todėl įvairiausius pasibjaurėtinus reiškinius, kylančius iš neoliberalizmo ideologijos įgyvendinimo, P. Aleksandravičius pavadina „kiaurumu“ arba „kiaurąja visuomene“ ir deklaruoja, kad tie reiškiniai nieko bendra neturi su autentišku „atvirumu“, tikrąja „atvirąja visuomene“. Kitaip tariant, apvalykime neoliberalizmo ideologijoje esminę vietą užimančią „atvirosios visuomenės“ idėją nuo visokių apnašų ir šį kartą ją statykime „teisingai“. Tai yra ne kas kita, kaip kvietimas statyti neoliberalizmą „žmogisku veidu“. Šitas ideologinis judesys puikiai žinomas visiems šiek tiek už docentą P. Aleksandravičių vyresniems žmonėms. Kol egzistavo komunistinių šalių blokas, nuolatos, tai tam tikros politinės jėgos šio bloko viduje, tai komunistinės ideologijos adeptai už šio bloko ribų, iškeldavo „komunizmo žmogišku veidu“ idėją. Esą komunizmas yra nuostabi doktrina, humanizmo viršūnė, tik Stalinas, Mao ir kiti lyderiai su savo sėbrais tą idėją iškraipė ir sukompromitavo įsteigdami GULAGą ir KGB bei jų analogus kitose komunistinėse šalyse. Tad apvalykime didžią idėją nuo jai svetimų apnašų ir šį kartą komunizmą statykime „teisingai“, t.y. be GULAGo, KGB, savivalės, skurdo ir visų kitų realaus komunizmo negerovių. Intelektualiniu požiūriu komunizmo žmogišku veidu idėja yra labai naivi: komunistinės visuomenės kūrimas iš principo negalimas be GULAGo ir KGB; pastarieji realiojo komunizmo atributai dėsningai išplaukia iš totalitarinės komunistinės ideologijos ir yra dėsningas bandymų šią ideologiją įgyvendinti rezultatas. Lygiai taip pat naivi yra neoliberalizmo žmogišku veidu idėja: tai, ką P. Aleksandravičius pavadino „kiaurumu“, yra dėsningas ir nepašalinamas neoliberalizmo ideologijos įgyvendinimo rezultatas. Tačiau idėjos naivumas automatiškai nereiškia jos menko paveikumo. P. Aleksandravičius pilnai gali tikėtis, kad kaip ideologinis ir propagandinis sprendimas neoliberalizmo žmogišku veidu idėja bus efektyvi, o jis pats netgi galės publiką sėkmingai apgauti pozicionuodamas save kaip virš ideologijų pakilusį viešąjį intelektualą ir griežtą neoliberalizmo nešamų negerovių kritiką.

Antru žingsniu prelegentas susieja „atvirumą“ ir „europietiškumą“:

[...] atvirumo sąvokos kompromitacija yra įvykusi ir gal būt reikia kelti klausimą, kokiu kitu žodžiu atvirumo fenomeną būtų galima įvardinti. Kadangi mūsų konferencija yra mokslinė, pasiūlysiu sunkų, bet mokslininkams galbūt priimtiną žodį – heterogeniškumas. Europos mąstymo konstanta – tai heterogeniškumas, tai vidinis principas, kuris neleidžia sutapti su savimi pačiu, bet verčia kirsti savo paties ribas, eiti tolyn, ieškoti savęs taip, lyg surasti save būtų įmanoma tik anapus savęs. 

Natūraliai kyla klausimas, ką reiškia šis žodžių žaismas? Kas yra heterogeniškumas ir kaip jis  apsaugo nuo kiaurumo?  Ar heterogeniškumas ir atvirumas nėra sinonimai? P. Aleksandravičiaus manipuliacijos tarptautiniais žodžiais ir įmantriomis frazėmis slepia paprastą triuką, kuris padaromas šiame žingsnyje: savavališkai deklaruojama, kad europietiškumas yra ne kas kita, kaip „atvirumas“ arba „autentiškas atvirumas“. Kadangi „atvirumas“ P. Aleksandravičiaus vartosenoje niekuo nesiskiria nuo „atviros visuomenės“ be neoliberalizmo blogybių, t.y. nuo neoliberalizmo su žmogišku veidu, europietiškumo tapatinimas su atvirumu reiškia ne ką kitą, o tai, kad europietiškumo esme ir įsikūnijimu yra paskelbiamas neoliberalizmas žmogišku veidu.

Trečiu žingsniu P. Aleksandravičius pabando kiek išplėtoti europietiškumo sampratą:

Nagrinėjant Europos istoriją neįmanoma nepastebėti fundamentalios mąstymo ir gyvenimo tendencijos, kuri, daugelio tyrėjų nuomone, esmingiausiai charakterizuoja europietiškąją tapatybę. Tai – svetimo pavertimas savu. Tai procesas, kurio metu siekiama geranoriškai pažinti kito ir kitokią tapatybę, išskirti joje tai, kas gera, ir integruoti šį gėrį į savą tapatybę tokiu būdu, kad jis ne tik nesunaikina savosios tapatybės, bet ją labiau subrandina. Ši intencionalaus jungimosi su kitu ar kitokiu dinamika, įvairių tapatybių tarpusavio integracijos procesas. Išsaugant esminius tapatybių savitumus, bet kartu priverčiant tapatybes transformuotis, sudaro gyvenimo Europoje branduolį visais laikais. [...] Šį fenomeną aprašė Leonidas Donskis [...]. Jo filosofinį pagrindimą yra atlikęs R. Brague. [...] Čia, beje, vertėtų prisiminti S. Šalkauskio jaunystės veikalą [...].

[...]

Europietiškumas – tai mąstymo būdas. [...] Remdamasis šiuo baziniu europietiškumo apibūdinimu, Paulis Ricoeras yra sukūręs etinį santykių tarp Europos tautų modelį, sudarytą iš trijų praktikų – vertimo praktikos, atminčių arba naratyvų kaitos praktikos ir atleidimo praktikos. Sakyčiau, kad siekiant suprasti Europą, taip pat ir Europos Sąjungos tikslingumą, vienas iš konkrečių uždavinių mums Lietuvoje būtų susipažinti su šiuo P. Ricoero etiniu Europos modeliu. 

Čia P. Aleksandravičius įveda naujadarą „etinis Europos modelis“ ir pateikia kažką panašaus į metodologinį pasiūlymą – „etinį Europos modelį“ pasitelkti aiškinant Europos Sąjungos tikslingumą. Deja, tokio pasiūlymo neišeina laikyti net šiurkščia metodologine klaida; tai neturi nieko bendro su mokslu ir  yra šiurkštus ideologinis smegenų „pudrinimas“. Bet kuriam nors kiek įdėmiau sekančiam politines naujienas asmeniui yra žinoma, kad viena svarbiausių ES krizės ir galimo žlugimo priežasčių laikomas grynai technokratinis integracijos pobūdis, kai trūksta dvasinio ir moralinio matmens.

Įmantri kalbėsena ir nuorodos į žinomų autorių idėjas neturėtų suklaidinti. Citatos melodija kažką primena, ar ne? Primena ji ne ką kitą, o pozityviosios tolerancijos idėją (apie pozityviosios tolerancijos sampratą žr. ČIA ir ČIA) – esminį „atvirosios visuomenės“ kūrimo instrumentą. Prelegentas rūpestingai nutyli puikiai žinomus dalykus apie prievartinį pozityviosios tolerancijos brukimą bei to brukimo pasekmes ir apdainuoja pozityviąją toleranciją kaip įstabų gėrį be jokių neigiamų aspektų. Tai pilnai suprantama, prisiminus, kad jis konstruoja neoliberalizmo žmogišku veidu koncepciją: jei neoliberalizmo ideologijoje randame pozityviosios tolerancijos idėją, tai natūralu, kad neoliberalizmo žmogišku veidu ideologijoje randame pozityviąja toleranciją, apvalytą nuo bet kokių pozityviosios tolerancijos bjaurių bruožų – pozityviąją toleranciją žmogišku veidu. Pozityvioji tolerancija, kuri negriauna visuomenės ir neša tik gėrį, be abejo, yra labai naivi idėja – juk radikalai išgalvojo šią idėją ne kokiam nors kitam tikslui, o nekenčiamai buržuazinei visuomenei sugriauti. Nors intelektualiniu požiūriu naivi, kaip ideologo ir propagandisto instrumentas pozityvioji tolerancija žmogišku veidu gali būti efektyvi – propaguodamas šią idėją P. Aleksandravičius pilnai gali tikėtis apgauti politinėje filosofijoje neišprususius asmenis.

Ketvirtuoju žingsniu prelegentas ima taikyti europietiškumo ir atvirumo sampratas. Kaip pavyzdžius pateiksime keletą šių sampratų pritaikymų P. Aleksandravičiaus pastabose, išsakytose diskusijos metu:

Mano galva, atsakyti į klausimą, kodėl įvyko pirmasis pasaulinis karas ir ar ta situacija  nepasikartos dabar, galima neieškant, kas ten vyko, bet konstatuojant, kas nevyko. Kas nevyko? Nevyko naratyvų kaita. Susidarė situacija, kada nutrūko europietiškumas. Nevyko tarpusavio naratyvų kaita arba ji vyko nepakankamai, kas ir susidarius kažkokiom ten istorinėm atsitiktinybėm įvedė į tarpusavio konfliktą. Karo galimybę naikina naratyvų kaita, tai yra sugebėjimas į savo tautinį, nacionalinį, tapatybinį pažvelgti Kito, kitos tautos akimis ir atvirkščiai. 

Šitas procesas, naratyvų kaita, tai yra Paulio Ricoeuro pasiūlytas etinis modelis po Maastrichto sutarties... [...] Paulis Ricoeuras pabrėžia, tas administracinis po Maastrichto vykstantis artėjimas tarp ES tautų, jisai gali lemti priešingus vaisius, nes psichologiškai, tapatybiškai neartėja... nevykstant naratyvų kaitai gali būti atbaidymo reakcija. Štai kodėl gimsta ekstra dešinieji šiandien Europoje. Kada Prancūzija ir Vokietija artėja viena į kitą, kyla seni demonai, kurie gali išardyti bet kokią jų sąjungą. [...] Europietiškumas yra ta naratyvų kaita. Jei tarp Prancūzijos ir Vokietijos šiandien nevyksta konfliktas, tai todėl, kad po antro pasaulinio karo tarp Prancūzijos ir Vokietijos intelektualų buvo išvystyti labai konkretūs veiksmai, tie naratyvų kaitos veiksmai.

Klausimas, ar pagal mane išeitų, kad europietiškumas yra visur? Tam tikra prasme, taip. Europietiškumas yra universalus, jis yra visur. [...] Europietiškumas gali būti visur, kur glūdi europietiškumo esmė. Europietiškumo esmė glūdi tame, kad per filosofiją europietis priėjo, identifikavo tam tikrus pačios žmogiškosios būties vyksmus, kurie įvairiausiomis formomis gali būti identifikuojami ir kitur. Problema čia yra, kaip žmogus savo gelmes suvokia. Žmogus, ar jis gyvena Europoje ar Indijoje, jis gali būti neištikimas, jis gali prarasti savo autentiškumą ir negyventi pagal atvirą prigimties dinamiką, žmogiškąją tapatybę kaip tokią. Yra du lygmenys: būties lygmuo  ir ką mes darom savo sąmonėj su tuo būties lygmeniu. Savo būtyje mes esame visi atviri, žmogus yra toks, žmogus yra atviras iš savo giliausių prigimties sluoksnių, bet savo sąmonės lygmenyje, ką jis mąsto apie save, jis gali būti baisiausiai uždaras, jis gali būti nuožmiausios ideologijos atstovas ir neištikimas sau pačiam. Šia prasme tai yra europietiškumo išdavystė. Europa yra gal būt toks kontinentas, kuriame ta tendencija į žmogaus prigimties atvirumą, ši tendencija ganėtinai sėkmingai konkuravo, vyravo geriau, negu kitose civilizacijose, su tendencija į uždarumą, kuri žmogų apibrėžia kaip uždarą substanciją ir nepripažįsta giluminio žmogaus kaip asmens orumo, tai yra jo vidinės prigimties atvirumo. Šia prasme Europa išsiskiria iš kitų civilizacijų. Europoje buvo be galo daug neištikimybės sau, tai yra uždarumo, kaip ir krikščionybėje, tačiau tendencija į atvirumą, ji taip pat buvo labai galinga. Kitose civilizacijose tendencija į uždarumą, ji gerokai dominuoja, o tendenciją į atvirumą mes ten randame ganėtinai marginaliai. 

Čia nesunku aptikti išties smagių dalykų. „Atvirumas“, kurį P. Aleksandravičius savo pranešimo pavadinime paskelbė esant „europietiškojo mąstymo konstanta“, pasirodo visai nėra konstanta, o labai paslankus kintamasis – atvirumo tai sumažėja, tai padaugėja, o kartais ir visai nebelieka. Be to, atvirumas randamas visur, reiškia ir europietiškumas yra visur, tiesa, Europoje atvirumo, taigi, ir europietiškumo daugiau, negu kituose regionuose. Toliau dar smagiau: atvirumo esminė apraiška yra naratyvų kaita, naratyvų kaita apsaugo nuo karo, jei kažkas kariauja, tai dėl to, kad nesikeičia naratyvai, naratyvai nesikeičia nes trūksta atvirumo, reiškia ir europietiškumo, o kadangi europiečiai vieni su kitais kariavo daugmaž reguliariai, reiškia europiečių europietiškumas nuolatos „trūkinėjo“ arba gal europiečiai niekados nebuvo europiečiais? Kadangi, pagal P. Aleksandravičių, „atvirumas“ reikalauja pripažinti, kad žmogus yra atviras iš savo giliausių prigimties sluoksnių ir turi gyventi pagal atvirą prigimties dinamiką, tai visą klasikinę filosofiją, kuri rėmėsi žmogaus apibrėžtos ir nekintamos prigimties prielaida, tenka pripažinti neatvira ir todėl neeuropietiška. Išeina, kad Aristotelis ar Tomas Akvinietis yra neeuropiečiai arba geriausiu atveju prasti europiečiai, nes išdavė europietiškumo esmę. Be abejo, visa tai yra gryniausi niekai. Tokio neadekvataus karų aiškinimo, kaip karų kildinimas iš naratyvų kaitos defektų, dar neteko girdėti. Taip pat keista, kad M. Romerio universiteto docentas yra toks beraštis kultūrologiniu požiūriu – tarsi nežino, kad civilizaciniai mainai vyko visoje žemėje: vien ką reiškia budizmo išplitimas iš Indijos po visą Aziją. Tai, suprantama, reiškia, kad  atvirumas nėra jokia Europos skiriamoji žymė. Visos aptariamoje citatoje aptinkamos nesąmonės kyla iš antrojo žingsnio – iš savavališkai atlikto europietiškumo sutapatinimo su neoliberalizmu žmogišku veidu. Aristotelizmas, tomizmas, komunizmas, nacionalsocializmas, liberalizmas ir neoliberalizmas bei daugybė kitų idėjų, koncepcijų, doktrinų, ideologijų yra vienodai europietiškos dėl to, kad tai yra Europoje susiformavusios civilizacijos produktai ir jų europietiškumas niekaip nepriklauso nuo „atvirumo“ ar kažkokių kitų teigiamų ar neigiamų charakteristikų.

Apibendrinsime P. Aleksandravičiaus pranešimo analizę. Prelegento pranešimas yra ideologinis opusas ir nieko bendro su filosofija ir mokslu neturi. Dėl pretenzijos į filosofiškumą laikytinas šarlatanizmo apraiška. 

Pereikime prie kito konferencijos šeimininko – Mykolo Romerio universiteto profesoriaus Vytauto Šlapkausko – pranešimo. Šio pranešimo tema – „Teisės vaidmuo formuojantis Lietuvos atvirajai visuomenei“. Pagrindines pranešimo idėjas prelegentas jau yra paskelbęs projektiniame straipsnyje. Kadangi pranešimo, paremto skaidrių komentavimu, turinį tiksliai atkurti keblu, prelegento idėjas pristatysime pasinaudodami jo projektiniu straipsniu.

Iš pradžių prof. V. Šlapkauskas išdėsto, kokios, jo supratimu, yra pagrindinės Vakarų civilizacijos idėjos ir susija jas su atvirąja visuomene:

Vakarų civilizacijos visuomenių formavimosi procesuose galima išskirti tris pagrindines idėjas: 

1. Bendrų arba socialinio (dabar – viešojo) elgesio taisyklių laikymosi idėja. 

2. Valdžios legitimios galios kurti bendras (socialinio arba viešojo) elgesio taisykles ir organizuoti bei kontroliuoti jų įgyvendinimą idėja. 

3. Prigimtinių teisių ir laisvių (dabar – žmogaus teisės ir laisvės) apsaugos idėja. 

Pirmoji idėja išreiškia visuomenės arba socialinės tvarkos susiklostymo esmę: kol didžioji dauguma žmonių nesilaiko bendrų elgesio taisyklių, tol nėra ir jų visuomenės (bendruomenės). Antroji idėja išreiškia vienokios ar kitokios prigimties valdžios reikšmę kurti socialinio gyvenimo taisykles ir organizuoti bei kontroliuoti jų įgyvendinimą. Deja, valdžia linkusi kurti ir naudoti represinę galią. Todėl reikalinga trečioji idėja – prigimtinių teisių ir laisvių apsaugos idėjos bei jos įteisinimo. 

Šias idėjas jungia giluminė prasmė: socialinė tvarka turi visuomenės (bendruomenės) nariui kelti pasitikėjimą, nes tik tokia ji yra naudingesnė už pasitikėjimo nekeliančią socialinę tvarką bent dviem požiūriais: 1) reikalauja mažiau papildomų išlaidų skirti individų veiksmų kontrolei siekiant užtikrinti sėkmingą pačios socialinės tvarkos funkcionavimą; 2) laiduoja socialinių santykių tinklo – socialinio kapitalo plėtimą, reikalingą augti socialinio gyvenimo kokybei.

Maksimalias galimybes įgyvendinti šias civilizacijos idėjas sukuria liberalioji demokratija. Jos realus sukūrimas ir funkcionavimas grindžiamas ne tik laisve, kuri yra žmogaus būties prigimtinis atributas, bet ir žmogaus kaip visuomenės (bendruomenės) nario sąmoningumu bei atitinkamu socialinio (viešojo) elgesio kultūros lygiu. Kai šios sąlygos įgyvendinamos, galime kalbėti apie atvirosios visuomenės formavimąsi ir jos funkcionalumą. 

Krenta į akis keletas aspektų. Pirma, nėra net elementaraus Vakarų civilizacijos apibūdinimo, kuris būtinas tirint omenyje pačios „Vakarų“ sąvokos miglotumą. Antra, tikra nekompetencijos viršūnė yra socialines taisykles ar jų idėją laikyti Vakarų civilizacijos skiriamuoju bruožu, nes taisyklių ir tvarkos sampratas kaip atsvarą anarchijai ir chaosui turi net primityviausios kultūros nuo neatmenamų laikų. Trečia, V. Šlapkauskas neskiria klasikinės ir moderniosios prigimtinės teisės, prigimtinių ir vadinamųjų žmogaus teisių, ką privalėtų skirti jau pirmo kurso studentas. Ketvirta, vos šimtą metų – istorijos akimirksnį – egzistavusią ir jau žlugusią liberaliąją demokratinę santvarką laikyti Vakarų civilizacijos raidos viršūne yra kraštutinio ideologinio aklumo ir elementariausių civlizacijų ir politinės istorijos  žinių stokos požymis.

Po to atvirajai visuomenei aptarti V. Šlapkauskas įveda tikrojo atvirumo ir kiaurumo skirtį ir ima šią skirtį bei ankstesnėje citatoje pristatytas tris pagrindines Vakarų civilizacijos idėjas taikyti aptardamas Lietuvos visuomenės socialinę raidą:

Kai visuomenės egzistencinių problemų politinė valdžia nesprendžia arba vangiai sprendžia, tai neišvengiamai ima svyruoti rinkimų politinė švytuoklė. Kai jos švytavimas irgi ima pavargti, tuomet, anot Povilo Aleksandravičiaus (MRU docento), formuojasi „kiauroji visuomenė“, kurios egzistencinis požymis yra jos narių judėjimas ten, kur gal geriau. Tai vis labiau į savo asmeninį gyvenimą susitelkiančių, abejingumo kaukę užsidedančiųjų ar net išsivaikščiojančiųjų visuomenė. Bet ji jau nėra visuomenė klasikine Vakarų civilizacijos pagrindinių idėjų prasme. Todėl jau nepakanka visuomenės pobūdį aiškinti remiantis jos uždarumu ir atvirumu. Reikia kiaurumo sąvokos, kuri išreiškia tikrojo atvirumo ir tariamojo atvirumo skirtį.

Remiantis visuomenės uždarumo, atvirumo ir kiaurumo sąvokomis bei jau minėtomis Vakarų civilizacijos idėjomis galima išskirti šiuolaikinės Lietuvos visuomenės socialinės raidos etapus. [...] Bendrųjų elgesio taisyklių laikymosi, jų kūrimo ir įgyvendinimo kontrolės požiūriu galima išskirti penkis mūsų visuomenės socialinės raidos etapus. 

Ką toliau prof. V. Šlapkauskas dėsto apie penkis socialinės raidos etapus sekti nebėra jokio reikalo, nes iš dviejų ką tik pateiktų citatų viskas turi būti aišku: tai yra nerišlūs paistalai, kurių net neįmanoma racionaliai analizuoti ir vertinti dalykiniu požiūriu. M. Romerio universiteto profesorius neturi net menko supratimo, ką reiškia jo vartojamos sąvokos, iš kokių politinių teorijų ir ideologijų jos paimtos ir kokiais loginiais ryšiais yra susijusios. V. Šlapkausko projektinis straipsnis ir pranešimas konferencijoje netenkina net bakalauranto referatui keliamų reikalavimų ir laikytini šarlatanizmo apraiškomis. Čia tenka formuluoti rimtos analizės reikalaujantį ir rimtų sprendimų poreikį suponuojantį klausimą: kokiu būdu Lietuvos aukštosiose mokyklose atsiranda – jas baigia ir gauna diplomus, įgyja mokslo laipsnius ir profesorių vardus mažaraščiai tiesiogine šio žodžio prasme, savo žiniomis neprilygstantys net guvesniems mokyklos suole sėdintiems vyresnių klasių mokiniams?

Bus daugiau