Jūratė Laučiūtė. Toliau nuo Vilniaus – arčiau Lietuvos

propatria.lt nuotr. slaptai.lt Žinau – labai modernu būtų juoktis iš R. Karbauskio raginimų atsigręžti į tradicinius papročius, per...

propatria.lt nuotr.

Žinau – labai modernu būtų juoktis iš R. Karbauskio raginimų atsigręžti į tradicinius papročius, per Kalėdas prisiminti lietuviškąjį Kalėdą ir dainuoti apie Elnią Devynragį, bet jei atvirai, nesuprantu, kas čia bloga? Kuo Kalėda prastesnis už Santą Klausą ar Senį Šaltį?

Taip pat žinau, kad nusikratyčiau įtarimų nacionalizmu, ėmusi  krizenti ir sukti pirštu prie smilkinio, vos išgirdusi siūlymą nacionaliniame radijuje ir televizijoje, susitrumpinusiam iki LRT, daugiau laiko skirti lietuviškai muzikai. Bet vėlgi, aiman, prisipažįstu nusidėjusi: kažkada, kaip sakoma,  „savo laiku“, aš irgi koviausi už tai, kad Nacionalinio radijo I-je programoje per muzikinius intarpus skambėtų ne tik anglakalbės, bet ir lietuviškos melodijos.

Ir atsitik tu man taip: žmonės, su kuriais Sąjūdžio mitinguose mūru stovėjome už lietuvių kalbos teises ir lietuviškos kultūros puoselėjimą, šiandien visu tuo mūru suguro, susileido ir subyrėjo vardan daugialytės, daugiakalbės, daugiatautės, svetingos visiems (tik ne lietuviams), bet užtat nebe sovietinės, o europietiškos Lietuva vadinamos teritorijos, nenuspėjamos ateities.

Na, dėl Karbauskio viskas aišku: Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje save gerbiančioje provincijoje, pagal drabužį ne tik sutinkama, bet ir išlydima. Ir kai nuskamba kokie nors pasiūlymai, idėjos, kaip ir kiekvienas save gerbiantis, provincialas, reaguojame akimis, „širdimi“, tik ne protu: žiūrime, kas tą mintį, idėją paskelbė, „mylimas“ ar „nemylimas“, bet neįsiklausome į tai, kas siūloma, nesvarstome, naudinga tai tautai, valstybei, ar ne.

Kodėl? Ar dėl to, kad nebežinome, kas šiandien yra tauta, ir kas šiandien yra mūsų valstybė? Ar dėl pernelyg egoistiško, netgi sociopatiško „naudingumo“ sąvokos supratimo: naudinga  yra tik tai, kas naudinga MAN, o ne tai, kas naudinga MUMS, kaip tautinei, pilietinei ar politinei bendruomenei?

O gal dar paprasčiau: tiesiog atpratome (esame atpratinti?) savo galva galvoti, ir aklai kartojame tai, ką perša objektyvi (?) ir laisva (?) žiniasklaida?

Keturi klaustukai viename sakinyje – abejotinos vertės stilistinė puošmena, bet liūdniausia, kad jais mano nusistebėjimų ir klausimų atsargos dar neišsemtos. Pavyzdžiui, jei įtikėsiu ir patikėsiu, kad viskas, ką siūlo R. Karbauskis, mums, europietiškiems lietuviams, visiškai netinka ir yra visiškai nepriimtina nuo pirmo iki paskutinio sakinio (o tai šiandien net visur pozityvo ieškantiems piliečiams jau nebetaip sunku, kaip galėjo atrodyti pirmąją savaitę po rinkimų), kas būtų tas autoritetas, kurio verta klausytis, kurį verta išgirsti ir kurio patarimais, siūlymais verta ir naudinga vadovautis buityje, būtyje ir politikoje?

Pasižvalgiau po Lietuvą ir dar kartą įsitikinau sena tiesa: pranašu savame krašte netampama. Kokią pavardę besuminėčiau, kaskart šalia palankių atsiliepimų išsilietų tvanas kritikos ir net patyčių. Nėra taikos ir sutarimo net ir dėl mirusių iškilių asmenybių: suminėsi J.B. – tuoj kas nors netaktiškai paslaugiai primins, kad jis nepasižymėjo tvirta psichine sveikata.

Sveikata negali pasigirti ar būti pagirtas kitas praeities didžiavyris, V.K.: jis ne tik jaunas mirė, bet ir leido sau pašiepti, pakritikuoti vieną kitą į Lietuvą atklydusį kitatautį, carui tarnaujantį. O ką bekalbėti apie laisvės kovų didvyrius: kai tik mes kuriam nors iš jų vainiką, medalį ar paminklą, tuoj nemarioji KGB patiklių ir ambicingų „nusikaltėlių medžiotojų“ lūpomis ir rankomis puola griauti autoriteto ir neįrodytais kaltinimais teršti atminimo. Lengvatikių, deja nestinga net tarp aukštų ministerijų valdininkų…

Kaip dar tie lietuvių tautos istorijos kritikai ir perdarinėtojai iki didžiųjų lietuvių, žemaičių ir kalnėnų tautos tėvų-kūrėjų Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto neprisikasė? Gal todėl, kad juos toji nulietuvėjusi europietiškoji tauta, kuri daugiausia gūžinėja Vilniuje, beveik pamiršo, tad ir istorijos perrašinėtojai juos laiko nebepavojingais?

Tiesa, katalikai, net ir tie, kurie nelanko bažnyčios, daugmaž vieningai pripažįsta Popiežiaus autoritetą, ypač kai popiežiumi buvo Jonas Paulius II. Dabartinis gi popiežius iš pradžių neturėjo tokio vieningo palaikymo dėl savo pernelyg liberalios laikysenos homoseksualų atžvilgiu („Kas aš toks, kad  smerkčiau ar teisčiau…“) ir nekritiško raginimo atsiverti visiems pabėgėliams ir migrantams iš pietų ir pietryčių.

Tačiau lietuvių nuomonė, atrodo, gerokai pasikeitė po popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Mes galėjome įsitikinti, kad jis mato mus tokius, kokie esame, kokius formavo mūsų istorija, tokia skirtinga ir nuo Vakarų Europos, ir nuo Amerikos žemyno tautų istorijos, ir pripažįsta mūsų teisę būti kitokiais, turėti savo ypatingą tapatybę ir priimti pasaulio iššūkius ne pagal vieną, universalų visoms tautoms modelį, o per savo tapatybės ir istorinės patirties prizmę.

Tik pamanykite: pirmą kartą į mūsų šalį, į šitą Europos pakraštį atvykęs vienas galingiausių, autoritetingiausių pasaulio lyderių be jokių išlygų suvokė ir pripažino mūsų teisę į savo, skirtingą nuo kitų, istorinę patirtį, savitą tapatybę, pripažino ir pabrėžė ne tik teisę, bet ir pareigą tą tapatybę saugoti, puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms!

Popiežiui, Dievo žmogui, vietininkui Romoje, nekyla abejonių, kaip tai padaryti: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę? Sugrįžti prie šaknų. Tai svarbu. Senas dalykas, kurį reikia perduoti. Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms ugdymu ir dialogu, ypač tarp senų ir jaunų. Galima tai perduoti ir jūs privalote tai daryti, nes jūsų tapatybė yra turtas. Kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai, yra turtas.“

O štai Lietuvos valdžios atstovams, politikams, premjerui bei jo parinktiems ministrams, tai – lyg hunų raštas. O „tai“ – tai  lietuvių tautos ateitis, jos išlikimas, saugumas, tai medis, kuris nudžius, jei nebus išsaugotos jo tautiškosios šaknys. Jie nežino, nesupranta, o blogiausia, kad nė nenori suprasti, nes norintis žinoti, sužino („Belskitės, ir bus atverta“), o nenorinčiam vaistų nėra! Jiems svarbiausia, kad Lietuva būtų atvira „kitiems“, kad joje gerai jaustųsi kitų tautų, kitų tautybių žmonės, nors tai – neįmanoma, jei blogai jaučiasi titulinė, valstybę kūrusi ir dėl jos kentėjusi tauta.

Toks įspūdis, kad Vilnius dėl jame susitelkusių biurokratų neprotingų ar piktybiškų pastangų vis toliau tolsta nuo tos Lietuvos, kurios sostine jam istoriškai lemta būti. Ir kuo toliau nuo Vilniaus – tuo arčiau Lietuvos.

Lietuva neseniai buvo sugūžėjusi į Labanoro girią. Apginti miško, kuris jau yra tapęs lietuviškos tapatybės dalimi, plg. chrestomatiniu tapusį J. Aisčio eilėraštį „Miškas ir lietuvis“, Antano Baranausko odę miškui „Anykščių šilelis“. Beje, lietuviško miško magijai neatsispyrė net globalios Lietuvos šauklys Tomas Venclova: „Senosios lietuviškos girios įgijo mitinį prestižą. Visas miestas kadaise buvo jų apsuptas, atskirtas nuo pasaulio, jos gynė vietos gyventojus nuo užpuolikų. „Giriom apsisiautęs, / Kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės“, – rašė Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“, kurios ištraukas dar ir šiandien moka daugelis čionykščių.“ (iš knygos „Vilnius, asmeninė istorija“).

Bet, kaip sako kandidatas į Lietuvos prezidentus Arvydas Juozaitis, „ne vien dėl medžių žmonės išėjo su vėliavomis. Tai Labanoras išėjo į Lietuvą ir Lietuva, išvydusi ir išgirdus Labanorą, krūptelėjo ir atsibudo. Lietuva vėl prasideda – supratus, kad netiesa baigiasi ir pajutus vienas kito petį. Ir šito jau niekas nebesustabdys“.

Deja, Lietuva priartėja, kai atsiduriame toliau nuo Vilniaus. O taip neturėtų būti, jei Vilnius funkcionuoja kaip Lietuvos Respublikos sotinė, o ne sapnuoja sapną apie LDK laikus.

SLAPTAI

Susiję

Jūratė Laučiūtė 1981054598550010108

Rašyti komentarą

  1. Geras tekstas, tik nesutikčiau su komsomolo-homsomolo aktyvisto linksevičiaus vertinimo: joks jis ne lengvatikis - jis, nuolat kenkdamas mūsų Tautai ir Valstybei (didvyrių juodinimas ir iškrypimų propagavimas - toli gražu ne vieninteliai jo "nuopelnai"), LABAI GERAI supranta, ką ir dėl ko daro. ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-10-27 22:45

      Ai6ku, kad supranta, ir dar kaip. Tik visi akytviausi homsomolai ir homsomolės nesupranta, kad geopolitinės situacija - ir ne tik Europoje - sparčiai keičiasi mūsų naudai. Priežastis paprasta: jei ir toliau bus leista siautėti liberastams, greitai neliks kam dirbti. Galimas ir kitas klausimas: kodėl mūsuose šiandien nėra Mikelandželų ir Mocartų? Ogi todėl, kad atakos prieš tikrąsias vertybės yra tokios, kad tikrieji dalykai yra nepalyginamai mažiau pastebimi ir tuo pačiu daug mažiau pripažįstami - ir todėl kam jie iš tiesų reikalingi? O įcentrinė Vilniaus situacija ir Vilniaus atotrūkis nuo likusios Lietuvos - blogo valstybės administravimo ir nemokėjimo suvokti vertybių proporcijas pasekmė.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2018-10-27 23:06

    Pavadinimas sako tiesą - Vilniuje Lietuvos vis mažiau. Kuo toliau nuo jo, tuo jos daugiau. Visos Lietuvai, lietuvių kalbai ir kultūrai nepalankios idėjos kyla, deja, Vilniuje.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-10-28 00:56

      Atidžiau peržvelgus leftizmo plėtrą, matyti, kad tautų maišymai ir kitos leftistų blogybės visada buvo pradėtos vykdyti pirmiausia didžiuosiuose Europos miestuose, o iš jų išcentriniu principu pasklisdavo po visą valstybę. Kodėl būtent taip - tam reikalinga išsami analizė.

      Panaikinti
    2. Preliminariai, be analizės, galima spėti, kad pagrindinės priežastys yra a) valdžios koncentracija, su tuo susijusi b) populiacijos kontrolė (miesto gyventojai yra visiškai priklausomi nuo miesto valdžios, o kaimas gali spjauti į viską ir gyventi savarankiškai - kas, beje, verčia susimąstyti apie dabartinių kaimo naikinimo tendencijų (beje, atkartojančių sovietines, tik didesniu mastu) tikslus) ir c) didesnė gyventojų koncentracija, pagreitinanti infekcijų (įskaitant ideologines) plitimą - dar ir dėl to, kad trumpesnis infekcijos plitimo nuo vieno "nešiotojo" iki kito atstumas taip pat reiškia trumpesnį laiką, per kurį tą infekciją galima apmąstyti ir kritiškai įvertinti.
      Paprastas pavyzdys: pabandykime įsivaizduoti homunistinį agitatorių, bandantį savo "ura, dajoš homunizm!" idiotizmą, paremtą tokiais "argumentais", kaip "teisės!" beigi "laisvės!", "prastumti" kaimo ūkininkų, linkusių viską ramiai apsvarstyti, bendruomenėje ir kokioje nors sostinės buko nusmuktkelnio jaunimėlio šutvėje. Turbūt nereikia labai lakios fantazijos skirtumui įsivaizduoti, ne? :)

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2018-10-28 01:47

      Šaunu :) pats esu užaugęs kaime visai šalia miesto - tikra tiesa, savybę ,,Devynis kartus pamatuok, dešimtą - kirpk'' išlaikiau iki šiol, nors ilgus metus teko ragauti ir tikrų didmiesčių - ne Vilniaus - duonos :) reikia pasakyti, kad nemaža reikšmės turi ir viešoji nuomonė: kuo toliau nuo didmiesčio - tuo viešoji nuomonė yra konservatyvesnė. Netgi yra patarlė: ,,Miesčionis - ne krikščionis'' - ne apie visus, aišku, bet kai kam tokia patarlė tinka.

      Panaikinti
    4. Na, preliminariai, be išsamios analizės, galima spėti, kad to priežastys yra a) valdžios koncentracija miestuose - miestiečiai yra visiškai priklausomi nuo valdžios (o štai kaimiečiai gali puikiausiai išgyventi savarankiškai), todėl mieste "nuleisti iš viršaus nurodymus" yra kur kas paprasčiau; b) su tuo susijusi centralizacija - iš valdžios "centro" paskleisti užkratą kur kas lengviau (juolab, kad ir finansavimas yra "centro" prerogatyva) ir c) didelė žmonių koncentracija miestuose tiek palengvina užkrato (nesvarbu, ar biologinio, ar ideologinio) plitimą, tiek slopina atsparumą jam (sutrumpėjęs perdavimo laikas riboja pasiruošimo, apmąstymo ir įvertinimo galimybes, arba išvis jas eliminuoja).
      Dėl to, pvz. visokie "ura, dajoš homunizm!" stiliaus "peder-paradai" yra visiškai neįsivaizduojami kaimo vietovėse - o štai Vilniuje populiacijos zombifikacija yra visai kitame lygmenyje.

      Panaikinti
    5. Atsiprašau - pastrigo interneto ryšys, tad galiausiai du praktiškai identiški komentarai atsirado. Būčiau dėkingas, jei adminai vieną jų ištrintų. :)

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item