Dainius Rudzevičius. Apie kai kuriuos įstatymus

Vaikų atėmimo iš šeimos skandalas Kaune privertė ir vėl susimąstyti, kur link mes kaip visuomenė ir valstybė einame. Su keletu pažįstamų ...

Vaikų atėmimo iš šeimos skandalas Kaune privertė ir vėl susimąstyti, kur link mes kaip visuomenė ir valstybė einame. Su keletu pažįstamų pasikalbėjome apie tai, kas  atsitiko Kaune, išvada viena ir griežta – tai valstybinio chuliganizmo atvejis. Valstybės klerkų (liežuvis neapsiverčia vadinti juos tarnautojais, nes tarnautojas suponuoja tarnavimo visuomenei sąvoką) arogancija ir neprofesionalumas tiesiog pribloškia. 

Tačiau norėčiau pažvelgti į šį reikalą kiek plačiau – kodėl valstybėje atsiranda tai daryti leidžiantys įstatymai ir kokias problemas jų pagalba bandoma spręsti? Šiuo atveju atsakymas atrodo akivaizdus – norima apsaugoti vaikus nuo agresijos artimoje aplinkoje.  Stiprų impulsą priimti šį įstatymą suteikė Matuko atvejis. Dėl šio atvejo visuomenėje kilo visiškai suprantama nepasitenkinimo ir susirūpinimo banga dėl vaiko teisių apsaugos būklės. Visuomenė į šiuos įvykius reagavo labai emocionaliai, ir tai visiškai suprantama, nes dauguma turime mažamečių vaikų ar anūkų. Valstybė į tai sureagavo pakankamai greitai ir griežtai – jos atsakymas buvo vaiko teisių apsaugos įstatymo priėmimas. Tačiau ar šis įstatymas realiai apsaugo vaikus nuo agresijos prieš juos protrūkio? Manyčiau, kad ne. Po jo priėmimo spaudoje jau buvo aprašyta keletas fatališkų agresijos prieš vaikus atvejų ir, galima tuo neabejoti, jų pasitaikys ir daugiau. Dar kol kas niekas neišrado būdo per atstumą skaityti kito žmogaus mintis, ir ypač, kai jis apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotikų. Tad numatyti, kada prasiverš kai kurių individų agresija prieš vaikus, neįmanoma. Mes iš prigimties esame skirtingi, todėl pakankamai didelėje žmonių populiacijoje visada atsiras žmonių su polinkiu į agresiją, kuri, susiklosčius palankioms aplinkybėms, prasiveržia į išorę.  Tai ypač aiškiai demonstruoja įvykiai kriziniais laikotarpiais, kai susilpnėja arba net visai išnyksta Valstybės kontrolė. Tačiau noriu ypač pabrėžti, kad tokių individų, linkusių į realią agresiją prieš vaikus, yra palyginti nedidelė dalis. Įstatymai turėtų būti kuriami tokie, kad leistų užkardyti tokių individų agresyvius polinkius ir griežtai baustų už padarytus nusikaltimus. 

O ką mes matome šiuo atveju? Visų pirma, toks vaiko teisių apsaugos įstatymas, kuris yra priimtas, pagal nutylėjimą suponuoja nuostatą, jog Valstybė geriau negu tėvai žino, kaip reikia auklėti vaikus, a priori laikant, kad tėvai dėl kažkokios nesuprantamos priežasties linkės savo vaikams blogio, juos prastai auklės ir griebsis prieš juos smurto.  Ir, žinoma, kepštelėjimas vaikui per užpakalį yra žymiai didesnis blogis, nei vaiko išplėšimas iš šeimos ir atidavimas svetimiems žmonėms. Valstybės požiūriu, taip vaiko psichika žalojama daug mažiau. Valstybė jau ne kartą yra įrodžiusi, kad daugybėje veiklos sferų, lyginant su privačia iniciatyva, tvarkosi daug prasčiau, tad kodėl galėtume tikėtis, kad vaikų auklėjimo srityje ji tai darys geriau, nei tėvai?

Antra, tai suponuoja mintį, kad vien gražiais įkalbinėjimais mes sugebėsime išugdyti piliečius, visiškai nenaudojančius agresijos ir taikiai su visais sugyvenančius. Tai labai graži ir patraukli mintis. Visi mes to norėtume. Tačiau šiuo atveju, deja, „norima“ bandoma pateikti kaip „esama“. Beje, šios doktrinos kūrėjai visiškai nutyli apie tai, kas nutinka, kai šiltadaržyje užaugintas žmogus turi jį palikti ir įsilieti į realų jį supantį pasaulį. Taigi, tiesiog turime dar vieną gražią utopiją, kurių nemažai būta praeityje. Jos neįmanoma įgyvendinti jau vien dėl to, kad kol kas neturime galimybės kontroliuoti visų tų priežasčių, nuo kurių priklauso agresijos atsiradimas žmoguje. Galbūt netolimoje ateityje genų inžinerijos ir smegenų tyrimų pasiekimai ir leis tai daryti, nors kitas klausimas, ar mes norėsime tai daryti. Ar bet kokios agresijos žmoguje užslopinimas yra panacėja nuo visų blogybių, ar tai nesukeltų dar didesnių problemų? O dabar dažnai tiesiog sugalvojama graži idėja, pagal kurią mėginama konstruoti realybę, atliekant socialinį eksperimentą su visuomene. Tačiau tai ne fizikos eksperimentai padedantys išsiaiškinti tiesą, čia ant kortos pastatyti žmonių likimai.  Prie ko priveda toks kreivų veidrodžių karalysčių konstravimas, galime pamatyti iš tokių pavyzdžių kaip multikultūriškumas ar komunizmo kūrimas. Abiem atvejais buvo nepaisoma žmogiškosios prigimties ypatybių ir natūralių visuomenėje vykstančių procesų, jie buvo nustumiami į pogrindį, į paribius, bandant juos pakeisti susigalvotais dalykais, kurie teorijoje labai gražiai atrodo ir skamba. Skirtumas tik taikomuose metoduose – komunizmo kūrimas rėmėsi brutalia ir negailestinga jėga, o multikultūralizmas įgyvendinamas daug subtilesniais metodais, tačiau jie abu pasirodė negyvybingi, nes ignoravo realius visuomenėje vykstančius procesus.

Grįžtant prie vaiko teisių apsaugos įstatymo, jo pagrindą sudaro iki absurdo išplėsta agresijos artimoje aplinkoje sąvoka, kai net griežtesnio žodžio vaikui negalima ištarti, nenusižengiant įstatymui. Tokiu atveju turėtume būti nuoseklūs ir paskelbti visus, kas naudojasi, pavyzdžiui, peiliais, potencialiais žmogžudžiais, nes peilis kai kada tampa žmogžudystės įrankiu. Kaip matėme iš ankstesnių samprotavimų, tai nepadės išgyvendinti ar sumažinti realių agresijos ir smurto prieš vaikus atvejų. Tad kyla klausimas – kodėl Valstybė priima taip plačiai agresiją artimoje aplinkoje traktuojantį įstatymą? Ir čia nenoromis peršasi išvada, kad Valstybė, pasinaudodama tokiais rezonansiniais įvykiais kaip Matuko byla, siekia didinti pilietinės visuomenės kontrolę ir diegti paternalistinės Valstybės modelį. Juk pasinaudojant tokiu plačiu agresijos artimoje aplinkoje apibrėžimu galima labai efektyviai kontroliuoti ir laikyti įtampoje kiekvieną mažamečius vaikus auginančią šeimą, nes bet kurią akimirką tave gali apkaltinti, jog esi monstras, linkintis blogio savo vaikui, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Kaip rodo Kauno įvykiai, norinčių tai padaryti ir pademonstruoti tariamą pilietiškumą tikrai nepritrūks. Po to galima tėvus žeminti, aiškinant, kad jie dar turi daug išmokti, kaip reikia auklėti savo vaikus, užtampyti juos įvairiausiose komisijose ir t.t. Ir nemažai valstybės klerkų ir politikų, su partorgų vertu įkvėpimu ir argumentacija, gina šią tvarką. Vyresniajai kartai tai turėtų būti gerai pažįstama.

Tame, kad Valstybė bando riboti pilietinės visuomenės laisves ir mėgina įvesti vis didesnę kontrolę įvairiose srityse, nėra nieko naujo. Jau Bismarkas tuo naudojosi, kurdamas savo gerovės valstybės modelį Vokietijoje, apibūdindamas jį kaip valstybinį socializmą ir tvirtindamas, kad vokiečiai turėtų priprasti prie daugiau socializmo. Jo tikslas buvo paversti vokiečius kuo labiau priklausomais nuo valstybės tam, kad jie palaikytų jo imperinį projektą ir būtų pasirengę kovoti už jį. Kuo tai baigėsi, visi žinome. Panašu, kad mūsų valdantieji taipogi puoselėja panašias užmačias ir siekia kiek įmanoma stiprinti piliečių priklausomybę nuo Valstybės įvairiose gyvenimo srityse bei apriboti pilietinės visuomenės laisves, kad nekliudomi galėtų realizuoti savo planus. Vienas paskutiniųjų pavyzdžių – erzelynė su LRT veiklos pertvarka. Jiem nė motais, kad tai veda prie visuomenės sąstingio, baimės atsiradimo, asmenų iniciatyvos slopinimo ir kitų negatyvių reiškinių. Klastingas rezonansinių įvykių panaudojimas – tai vienas iš Valstybės pasitelkiamų būdų neadekvačiai suvaržyti pilietinės visuomenės laisves. Būkime budrūs, neleiskime Valstybei, pasinaudojant rezonansiniais įvykiais, siaurinti pilietinės visuomenės laisvių.

Susiję

Šeimos politika 2498520709314036097
item