Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Valdyti ar tarnauti

Evangelijoje yra aprašytas Jėzaus gundymas. Velnias paėmęs Jėzų ant aukšto kalno, parodė jam pasaulio karalystes ir kalbėjo: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs ant žemės, pagarbinsi mane“ (Mt 4, 9). Velnias siūlė Jėzui tapti žemišku valdovu, o tuo pačiu siūlė naudotis valdžia, turtais bei garbe; reikėjo tik pripažinti, kad šėtonas turi aukščiausią valdžią. Jėzus į šį gundymą atsakė: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: ‚Viešpatį, savo Dievą tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“.

Gundymas valdžia yra labai stiprus ir daugelis žmonių jam pasiduoda. Valdžios turėjimas žmogui žada‚ visas pasaulio karalystes, tai yra, turtus, garbę ir visų norų išsipildymą. Todėl siekdami valdžios, žmonės dažnai nepaiso jokių moralės normų; šitai akivaizdžiai matome šiandienėje Lietuvoje.

Evangelija pasakoja, kaip du Jėzaus mokiniai - Jokūbas ir Jonas - pasidavė šėtono gundymui ir norėjo žemiškos valdžios. Jie dar nebuvo supratę tikrosios Jėzaus misijos ir mąstė, kad Jėzus atkurs žemiškąją Izraelio karalystę ir bus tos karalystės valdovas. Mokiniai prašė malonės būti šalia būsimo karaliaus ir, be abejonės, naudotis visomis šios padėties privilegijomis.

Pasinaudodamas šiuo nevykusiu mokinių prašymu, Jėzus mokė, kokie privalo būti jo mokiniai: „Kas iš jūsų įsigeis būti didžiausias, bus jūsų tarnas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam būtų tarnaujama, bet kad pats tarnautų ir savo gyvybės kaina daugybę išgelbėtų“ (Mk 10,43-45).

Tikras krikščionis yra tas, kuris tarnauja. O tas, kuris siekia tik valdyti ir kad kiti jam tarnautų, gali būti pagonis, ateistas, bet tik ne krikščionis.

Šiemet Kaune, Santakos parke popiežius Pranciškus kvietė tikinčiuosius tarnauti ir nebijoti prarasti savęs. Jis kalbėjo: „Čia, Kaune Neris praranda savo vardą atiduodama vandenį Nemunui. Tai mums kalba apie tai, kad turime būti „išeinanti“ Bažnyčia, nebijoti išeiti ir eikvoti save net tada, kai atrodo, kad ištirpstame, prarandame save dėl pačių mažiausių, užmirštųjų, dėl tų, kurie gyvena egzistencijos paribiuose“.

Kiekvienas laikmetis suteikia daug progų, kur mes galime ir turime tarnauti. Pokario metai su okupacija, įkalinimais ir tremtimis, kvietė vyrus priešintis vykdomam terorui. Į šį kvietimą atsiliepė tūkstančiai Lietuvos vyrų ir net moterų. Toks buvo partizanų vadas Jonas Žemaitis, Adolfas Ramanauskas ir daugelis kitų partizanų. Jie atmetė kolaboravimo su priešu kelią, nors netrūko tuo keliu einančių, ir rinkosi kovos kelią, kuris daugeliui baigėsi mirtimi ar įkalinimu. Šiandien laisva Lietuva paminklus stato ne kolaborantams, bet laisvės gynėjams.

Okupacijos metais kunigams buvo griežtai draudžiama mokyti vaikus tikėjimo tiesų. Sovietinė valdžia siekė jaunus žmones padaryti mankurtais, nežinančiais nei savo tautos tikros istorijos, nei tikėjimo pagrindų. Kunigams reikėjo rinktis: klausyti valdžios ir apleisti svarbiausią mokymo pareigą arba neklausyti ir rizikuoti dideliais nemalonumais. Kun. Juozas Zdebskis nedvejodamas pasirinko antrąjį variantą: Kaune teisiamas už vaikų katekizaciją, jis pakartojo apaštalo Petro žodžius: „Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių“ (Apd 5, 29). Ir buvo nuteistas metus kalėti.

Šiandien esame laisvi, tačiau nestokojame sunkių iššūkių. Esame gundomi emigruoti iš Lietuvos, nes svetur galima gauti didesnius atlyginimus ir susikurti geresnį gyvenimą. Tikinčio žmogaus atsakymas turėtų būti: nepalikti kitiems statyti Lietuvos, bet patiems įsijungti į dažnai nelengvą tautos statybos darbą. Bet šis darbas vis tiek yra nepalyginamai lengvesnis už pokario metų pasirinkimus.

Šiandien reikia uoliai ir drąsiai tarnaujančių kunigų, kurie skelbtų Evangeliją ir palaikytų tautos dvasią. Reikia Dievui pasišventusių vyrų ir moterų, kurie savo tarnavimu ir gyvenimu liudytų, kad yra didesnių vertybių, nei valdžios ar pinigų turėjimas. Aišku, visuomet yra lengviau plaukti pasroviui ir dejuoti, kad Lietuvoje daug kas yra ne taip, ko galėjome tikėtis iš atgautos laisvės.

Jei nematytume Jėzaus pavyzdžio, rinktis tarnavimą būtų labai sunku. Dievo žodis šį pavyzdį rodo: „Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam būtų tarnaujama, bet kad pats tarnautų ir savo gyvybės kaina daugybę išpirktų“ (Mk 10,45).