Algimantas Rusteika. Pozityviųjų dūmų uždanga

propatria.lt

kaunoforumas.wordpress.com

Sociologines problemas paaiškinti psichologija – senas kaip pasaulis pakeitimo triukas, kadaise komunistų išvystytas net iki politinės psichiatrijos lygmens. Natūralų asmeninį polinkį į optimizmą ar pesimizmą panaudoti valstybės krizinei situacijai ir augančiai socialinei įtampai užmaskuoti, apkaltinant visuomenę ir žmogų neadekvačiu realybės vertinimu ir depresijomis – kas gali būt smagiau? Juk jūs marginalai, populistai ir šiaip tamsi prastuomenė, ko iš tokių dar tikėtis?

Kai traškučių, plastmasės ir melo pasaulis nebeturi ką pasakyt, tai sako – neturit pozityvo. Pozityvas, matot, toks yra daiktas, panašiai kaip akiniai nuo saulės – nusiperki, užsidedi ir pasaulis pasikeičia. Ir tampi labai smarkiai laimingas, paukščiukai visaip čiulba. O tie, kurie neturi pozityvo, tai juk garbina negatyvą, juo svaiginasi, yra nelaimingi, pikti, vis ieško naujos dozės savo nelaimingumui, kurį labai myli.

Ir tokių akinių socialinės inžinerijos bosai ir bosės jums patieks pakankamai ir nebrangiai. Kaina prieinama – teisingas galvojimas. Nes jei galvosi neteisingai, pozityvo negausi, būsi atstumtas ir niekinamas, žodžiu, nususęs nelaimingas negatyvistas, o kai dėl tų išorinių, kryptingų, masinių psichikos atakų tikrai kas nors taps pesimistu – tai juk tik patvirtins teoriją, ką ir reikėjo įrodyti.

Apšaukim pažemintus ir nuskriaustuosius, nelaimingus ir atstumtuosius ligoniais, o jei koks susirgs – bus pats kaltas, mes juk seniai sakėm! Apie tai burbuliuoja visi ekranai ir reklamose skendintys sėkmės istorijų tekstai, čiulba visos rūtos ir čirškia žvirbliai krūmuose. Ir visi nepatenkintieji rodomi kvailais, tikrojo pozityvo neragavusiais nelaimėliais, patys nežinančiais ko nori šiam tobulame gyvenime.

Ir niekam nebepaaiškinsi, kad tų nepatenkintųjų ir trokštančių permainų dauguma yra linksmi, laimingi, šviesūs, suprantantys humorą ir gyvenimo džiaugsmą žmonės. Kad jų tiesiog bijo ir niekam nerodo, kad kas netyčia nepamatytų ir nesugriūtų kartoniniai melo ir apgavystės rūmai. Nes dar ims kas ir supras, kad celofaninis pozityvas, užsimerkiant prieš tikrąsias grėsmes yra negatyvizmas ir bėgimas nuo tikrovės.

Gydytojai, kalbantys apie ligas ir vaistus, yra didžiausi optimistai, nes nori išgydyti. Apie blogį kalba tie, kurie nori, kad jo nebūtų ir būtų geriau. Kvailiai, marginalai, nelaimėliai ir negatyvistai yra tie, kurie svaiginasi dirbtiniame neono burbule, kalbasi ta idiotiška kvatoklių naujakalbe, liaupsina nuogo karaliaus rūbus, kaip išprotėję linguoja su taurėm „Titaniko“ restorane. Ir man jų nei kiek negaila ir nebus gaila, kai jų valanda ateis.

Tik vienas dalykas tai užknisa. Net komunistų laikais buvo teritorija, į kurią nesikišdavo, asmeninio gyvenimo urvelis, į kurį nelindo visokios žiurkės su pamokslais ir galėjai atsakyti – ne jūsų reikalas! Dabar viskas, kas mano, yra nebe mano, o visų pozityviųjų reikalas. Mane moko kaip teisingai ir teigiamai galvoti, valgyti, gerti ar rengtis, kur ir kaip nusimaudyti ar pagulėti prieš saulutę.

Taip, mano teisė baigiasi ten, kur prasideda kito teisė ir čia atsiranda pareiga. Tačiau kodėl vieni žmonės, pažiūros ir nuomonės, socialinės grupelės ir tautos turi tik teises, o kiti – tik pareigą tas jų teises garbinti, pasaulio lepūnėliams reikalaujant vis daugiau ir daugiau? Kodėl vėl yra dalykų, apie kuriuos negalima kalbėti ką galvoji, ir tik apie apie niekus, užpakalius, priekius ir kotletus gali kalbėti ir galvot nesidairant pro petį? Nors ir ne tai svarbiausia – baisu yra todėl, kad daugumai proto mirtis ir laisvės imitacija patinka ar bent priimtina.

Nebijokim, visa tai praeina, pabaiga jau prasidėjo. Ir visos grėsmės, kuriomis gąsdina, yra netikros, nes skirtos pagrindiniam pavojui – tuštumos, svetimųjų ir vienatvės pergalei, priartinusiai jų pačių pasaulio griūtį, užmaskuoti, kad galėtų dar bent metus kitus pagyventi tarp kreivų veidrodžių ir jus paturėti. Dabar jau tik laiko klausimas ir ne šito reikia bijoti.

Bijau tų drakonų, kurie gali ateiti. Tie, kurie nebenori gyventi kaip nurodyta ir pražūtinga, patys nori kitiems nurodinėti. Tie, kurie priešinasi teisingo galvojimo diktatūrai, patys moko teisingo galvojimo. Laisvės trokštantieji yra nepasitikintys, pavargę, pavydūs ir kerštingi, ir nėra jokio vieningumo, ir mato tik skirtumus.

Taip, nebėra tikėjimo savim, apakę nuo pozityvų siautėja gatvėse ir galvose, ir vėl reikia žmogaus. Nesvarbu, ką moka ar nemoka, kuo buvo, kokias atsineša nuodėmes ir klaidas – parodykit jų neturintį. Reikia paprastumo, šviesos ir meilės, atkaklumo nepasiduoti ir jėgos, kurią pajustume, išlaisvinančios ir sutelkiančios mūsų jėgą. Bet jeigu toks ateitų – argi neišsigąstume ir paskui nueitume, argi nepasiduotume ir jo neatiduotume?